Pirmasis puslapis
Atmintis
Darbai
Istorija
    ir dabartis
Istorijos vingiai
Krikščionybė
    šiandien
Lietuva
Mums rašo
Ora et labora
Pasaulis
Sveikata
Žvilgsnis

2001 metai
2002 metai
2003 metai
2004 metai
2005 metai
2006 metai
2007 metai
2008 metai

Nemakštiškiai Palendriuose

Grupė nemakštiškių su klebonu kun. Stasiu Šlepavičiumi prieš išvyką į Palendrius

Nemakščių parapijos „Carito“ vadovas Saulius Radčenko savo veiklos prasmę mato padėdamas žmonėms dvasiškai tobulėti. Savo veiklos pradžioje paruošė ir išdalino parapijiečiams lankstinuką. Dabar savo idėją apie Dievo paiešką jis pavertė piligrimine kelione. „Piligriminės kelionės – ne spontaniška mintis. „Caritas“ veikla – rūpintis stokojančiaisiais. Ar gali būti didesnis vargšas už tą, kuris nepažįsta Dievo, ar neranda ryšio su Juo? Ar gali būti geresnis psichologas už Tą, kuris mus sukūrė? Todėl kiekvienas iš vykusiųjų į Šv. Benedikto Palendrių vienuolyną vežė Dievui savo problemas, vargus, liūdesį, padėką ir tikėjosi mainais malonių. Juk benediktinų vienuolynai visame pasaulyje garsėja ypatingomis Dievo malonėmis. Sunku užmegzti ryšį su Dievu šiame pašėlusiame pasaulyje. Viešpats į mus kreipiasi švelniai ir tyliai, o mes pasaulio triukšme  Jo balso negirdim. Pokalbiams su Dievu reikia rasti nuošalią vietelę, o tokia oazė ir yra Šv. Benedikto Palendrių vienuolynas,“ – teigia S. Radčenko.   

Jei ten nebuvęs žmogus paprašytų papasakoti įspūdžius apie šį vienuolyną, tikriausiai neišgirstų pasakojimų apie architektūrą, interjerą ar kitus materialius dalykus, nes ši vieta prabyla į mūsų sielą, jausmus ir išgyvenimus. Pasakočiau apie tikrą ramybę, kuri šiomis dienomis tapo retenybe, bet kartu ir viena didžiausių vertybių. Ten taip ramu, kad iš pradžių net nejauku, nes, atrodo, kad girdisi tavo širdies triukšmas, kurį sukaupi gyvendamas kasdienybės šurmulyje. Bet vienuolyne tvyranti ramybė stipresnė už atsineštą širdies sumaištį, nes išsilaisvina mumyse esantis Dievas. Lieki tik tu, Dievas ir tavo santykis su Juo. Būtinai pasakočiau apie nuostabų vienuolių grigališką giedojimą, kuris sustiprina žmogaus dialogą su Dievu.

Išėjęs iš šios šventovės suvoki, kad nei nuo savęs, nei nuo savo gyvenimo nepabėgsi, bet pabuvęs akistatoje su Dievu supranti, kad į Jį turi atsiremti tiek silpnumo, tiek džiaugsmo akimirkomis. Ieškoti Dievo toli nereikia, nes Jis gyvena tavo ir tave supančių žmonių širdyje, mintyse, žodžiuose, žvilgsnyje ir darbuose. Verta aplankyti šią vietą, nes suvokus, jog ir šioje materialinėje visuomenėje egzistuoja ir gausybė dvasinių dalykų, drąsiau pasijunti. Pasidaro lengviau, nes žmogui, matančiam pasaulį sielos akimis, darosi vis sunkiau gyventi aplinkoje, kurioje vertinami tik materialūs dalykai.

Žmonės grįžę iš Palendrių į savo namus parsivežė labai paprastą vienuolio patarimą, kaip padaryti, jog mūsų gyvenimas pagerėtų – paprasčiausiai reikia ryte ir vakare sukalbėti maldą „Sveika, Marija“. Paprasta, ar ne? Pamėginkim tai padaryti ir tada patys galėsime liudyti apie paprastos maldos stebuklingas galias.

Tokios kelionės padeda išgirsti savo mintis, pasiklydusias nesibaigiančiame informacijos sraute, susikurtoje konkurencinėje kovoje ir savęs išaukštinimo madoje.

Už padovanotą galimybę keliauti esame dėkingi „Carito“ vadovui Sauliui Radčenko, pastoracinės tarybos vicepirmininkui Vladislovui Šimaičiui ir jo broliui, pastoracinės tarybos nariui Vaclovui Šimaičiui, apmokėjusiems visas kelionės išlaidas, ir išvyką palaiminusiam parapijos klebonui kun. Stasiui Šlepavičiui.

Daiva Visockienė,
pastoracinės tarybos valdybos narė

Autorės nuotrauka

© 2008 „XXI amžius“