Pirmasis puslapis
Atmintis
Darbai
Istorija
    ir dabartis
Istorijos vingiai
Krikščionybė
    šiandien
Lietuva
Mums rašo
Ora et labora
Pasaulis
Sveikata
Žvilgsnis

2001 metai
2002 metai
2003 metai
2004 metai
2005 metai
2006 metai
2007 metai
2008 metai

Vyriausybės krizė Italijoje

Italijos prezidentas Džordžijas Napolitanas pavedė Senato pirmininkui sudaryti laikinąjį ministrų kabinetą, kuris parengtų naują rinkimų sistemą ir vadovautų šaliai iki rinkimų AFP nuotrauka

Italijoje įsisiūbavo vyriausybinė krizė. Nepavykstant sudaryti naujos vyriausybės, skelbiama, kad balandžio mėnesį įvyks priešlaikiniai rinkimai. Sausio 24 dieną atsistatydino Romano Prodžio vyriausybė. Vyriausybės krizė buvo dėsninga, nes tarp valdančiųjų partijų politikų atsirado daug nesutarimų. Neišvengta ir korupcijos skandalų – sausio 16 dieną teko atsistatydinti teisingumo ministrui C. Mastelai. Sausio 30 dieną prezidentas D. Napolitanas pavedė Senato pirmininkui Frankui Mariniui sudaryti laikinąjį ministrų kabinetą, kuris parengtų naują rinkimų sistemą ir vadovautų šaliai iki rinkimų.

Italijos ekonomikos padėtis paskutiniu metu prastėja. Šalyje ekonominė padėtis buvo gana gera 1993-2000 metais, netgi buvo kalbama, kad Italija savo ekonominiu lygiu greitai pasivys Prancūziją. Nuosmukis Italijos ekonomikoje ėmė reikštis nuo 2001 metų, kai liepos mėnesį valdžią perėmusi Silvijaus Berluskonio vyriausybė pradėjo priiminėti populistinius sprendimus, kilo daug korupcijos skandalų. Mafijos grupuotės, patyrusios rimtus smūgius 1993-1995 metais, ir vėl ėmė aktyviai reikštis. Kai kurie įtakingi Berluskonio vyriausybės pareigūnai priklausė mafijai. Italus apėmė nusivylimas: Prancūzijos lygio pasiekti nepavyko, jau atsiliekama ir nuo sparčiai besivystančios Ispanijos, kurios ekonominis lygis dar 1994-1998 metais buvo kur kas žemesnis.

Italijoje egzistuoja didžiuliai ekonominiai, kultūriniai, socialiniai skirtumai tarp šalies šiaurės ir pietų regionų. Šalies šiaurėje – Toskanoje, Milane, Florencijoje, Lombardijos srityje kur kas geresnė ekonominė padėtis, didesnės žmonių pajamos, mažesnis nedarbas. Organizuotų nusikaltėlių struktūros, vadinamoji mafija, čia neturi tokios įtakos, kaip pietiniuose regionuose. Milanas ir Florencija vadinami kultūriniais šalies centrais.

Italijos pietuose – Neapolio krašte, Sicilijoje, Kalabrijoje, Apulijoje ekonominė padėtis kur kas prastesnė, nedarbo lygis siekia 15-16 procentų. Didelę įtaką turi mafijos struktūros – Sicilijos „koza nostra“, Neapolio „kamora“, Kalabrijos „ndrangeta“, Apulijos „sacra korona“. Nuo 2006 metų imtasi griežtinti kovą su mafija, pasiekta nemažai laimėjimų kovojant su sicilietiška mafija „koza nostra“, aktyviai veikiančia visoje Italijoje. 2006 metų rudenį suimtas garsus mafijos vadeiva B. Provenzano, o 2007 metų pabaigoje – jo įpėdinis S. De Pikolo. Didelį susirūpinimą kelia padėtis Neapolio krašte. Čia karaliauja „kamora“ – nuo seno įsigalėjusi vietos mafija. Dažnai vyksta susišaudymai gatvėse, kuriuos rengia besivaidijančios gaujos, paskutiniu metu miestas užverstas šiukšlėmis. Šiukšlynų verslą kontroliuojanti „kamora“ dalį šiukšlynų likvidavo ir dabar daugybė šiukšlių verčiama tiesiog į Neapolio gatves. Sausio mėnesį Neapolio gatvės tapo nepravažiuojamos dėl šiukšlių kalnų. Premjeras R. Prodis net nusiuntė į Neapolį kariuomenės dalinius, kad kareiviai atkurtų tvarką miesto gatvėse. Prezidentas D. Napolitanas pareiškė, kad jei šiukšlių problema nebus išspręsta, Neapolyje teks įvesti nepaprastąją padėtį. „Kamoros“ problema tarsi Gordijaus mazgas, kurį perkirsti sunku. „Kamora“ įsikūrė 1820 metais Neapolio kalėjimo rūsiuose. Išėję į laisvę šios slaptos nusikalstamos organizacijos nariai įgijo vis didesnę įtaką, įtraukdami į savo gretas ir kariškius, valdininkus. „Kamora“ ėmė bendradarbiauti su tuo metu Neapolio karalystę valdžiusiais Burbonais. „Kamoros“ nariai ėmė sekti karbonarų draugijos (1815-1860 metais veikusios slaptos patriotinės draugijos, pasisakiusios už Italijos suvienijimą) narius, juos užpuldavo ir žudydavo. Dabar teigiama, kad „kamora“ savo įtaka lenkia garsiąją sicilietišką „koza nostrą“.

Italijoje nėra separatizmo problemos kaip Ispanijoje, kur baskai siekia savo krašto nepriklausomybės, kol kas pavyksta išvengti ir didesnės islamo ekstremistų grėsmės, neteko patirti didesnių teroristinių aktų, kaip Didžiojoje Britanijoje ar Ispanijoje, nors kartais susekamos su Al Quaeda susijusios grupės. Italai sudaro 93 procentus šalies gyventojų, čia gyvena nuo seno įsikūrę tautinių mažumų atstovai – slovėnai, prancūzai, vokiečiai, graikai. Emigracija į Italiją ypač išaugo per paskutinius tris dešimtmečius, atvyko nemažai albanų, bulgarų, lenkų, ukrainiečių. Lietuvių Italijoje nedaug – pagal oficialius duomenis jų čia gyvena per 5 tūkstančius.

Garsusis aktorius ir dainininkas Adriano Čelentano neseniai sukūrė dainą ,,Miegok, meile, padėtis nėra gera“. Šioje dainoje, kuri dabar dažnai skamba per radijo stotis, A. Čelentano su humoru svarsto šalies problemas. Jis veda televizijos laidas, kuriose svarsto tiek šalies problemas, tiek teigiamus įvykius. Jo laidose savo laiku buvo kritikuojama S. Berluskonio vyriausybė, jos trumparegė populistinė politika.

Italijos vyskupų konferencijos pirmininkas Angelo Bagnasko teigia: „Italija šiuo metu išsibarsčiusi tarsi konfeti. Šalyje viešpatauja baimė ir pavojingas netikėjimas ateitimi, fatalistinio nuosmukio pojūtis“. Jis siūlo nebijoti pažvelgti į krizės gelmes. Krizė Italijoje susijusi ne vien su politika ar ekonomine raida, ji tiesiogiai siejasi ir su vertybine krize. Nors šalyje daug tikinčių žmonių (pagal apklausas apie 30 procentų Italijos gyventojų yra praktikuojantys katalikai), bet daugėja ir ateistų, vis daugiau žmonių įsitraukia į totalitarinių sektų pinkles.

Artėjant priešlaikiniams rinkimams svarstoma, kas gali pasiekti pergalę. Italijos politikos padangėje padėtis miglota. Partija ,,Pirmyn, Italija“ smarkiai susiskaidžiusi, jos lyderis Berluskonis turi problemų su teisėsauga – ir dabar dar vyksta teismo procesas, kuriame jis kaltinamas korupcija. Kadaise galinga Krikščionių demokratų partija suskilusi į kelias smulkias partijas. Italijos socialistų partiją irgi kamuoja vidiniai prieštaravimai. Iš naujų partijų gerai vertinamos Demokratų partijos perspektyvos. Šią partiją sudarė įvairių politinių krypčių atstovai, tiek kairieji, tiek dešinieji, jai vadovauja Senato pirmininkas, buvęs krikščionis demokratas Frankas Marinis. 2001-2006 metais valdžiusi S. Berluskonio vyriausybė palaikė glaudžius ryšius su valdančiuoju Rusijos režimu, S. Berluskonis dažnai bendraudavo su V. Putinu, jie buvo laikomi artimais sąjungininkais. R. Prodžio ir Kremliaus santykiai buvo gerokai šaltesni. Padėtį Italijoje atidžiai stebi tiek Rusija, tiek įvairių Vakarų šalių vyriausybės. Nuo to, kokios krypties politinės jėgos čia įsigalės, priklausys ir Italijos kryptis tarptautinėje politikoje.

Giedrius Grabauskas-Karoblis

© 2008 „XXI amžius“