Pirmasis puslapis
Aktualijos
Istorijos vingiai
Krikščionybė
    šiandien
Lietuva
Mums rašo
Ora et labora

2001 metai
2002 metai
2003 metai
2004 metai
2005 metai
2006 metai
2007 metai
2008 metai

Kai vienijimasis – ne vien tik nauda

Krikščionių demokratų partijai priklausantis Ignas VĖGĖLĖ nepritaria Tėvynės sąjungos ir krikščionių demokratų jungtuvėms, manydamas, kad šis žingsnis iš tiesų silpnina dešiniąsias jėgas Asmeninio archyvo nuotrauka

Ignas VĖGĖLĖ – Mykolo Riomerio universiteto Europos Sąjungos teisės katedros vedėjas, docentas, Lietuvos universitetų rektorių konferencijos teisės komiteto pirmininkas. Vienerius metus gilino žinias Oksfordo universitete. Disertaciją gynėsi iš Europos Sąjungos teisės. Turi ambicijų tapti profesoriumi. Tačiau su I. Vėgėle mes kalbėjomės ne apie ES teisės aktus, mokslus Oksforde ar vadovavimo universiteto katedrai specifiką. „XXI amžių“ labiausiai domino, kaip I. Vėgėlė vertina Tėvynės sąjungos ir Lietuvos krikščionių demokratų susivienijimo perspektyvas artėjant 2008-ųjų rudens rinkimams. Mat „XXI amžiaus“ pašnekovas – krikščionis demokratas, šiam judėjimui jau priklausąs maždaug 17 metų. Beje, itin kritiškai vertinantis konservatorių ir krikščionių demokratų jungtuves. Su I. Vėgėle, kuris kategoriškai nepalaiko dviejų dešiniųjų jėgų susijungimo idėjos, kalbasi „XXI amžiaus“ žurnalistas Gintaras Visockas.

Pirmiausiai norėčiau sužinoti, kaip tapote krikščioniu demokratu. Tai buvo atsitiktinis ar sąmoningas jūsų žingsnis? Ar prieš tai esate priklausęs kokiai nors partijai?

Krikščionių demokratų partijai priklausau jau beveik du dešimtmečius. Nesu iš tų, kurie keistų partijas. Krikščionių demokratų pažiūros, ideologija man visuomet buvo artima. O atsakyti į klausimą, kaip tapau krikščioniu demokratu – nesunku. Kadaise keli partijos nariai mane pasikvietė į savo susirinkimus, jų kalbos, jų darbai man paliko gilų įspūdį, taigi netrukus ir aš įsitraukiau į šios partijos veiklą. Kad esu krikščionis demokratas iki kaulo smegenų, pirmiausiai turiu dėkoti Viktorui Petkui. Visuomet patiko Zigmo Zinkevičiaus aiški, toliaregiška ir nuosekli pozicija. 2000-aisiais dalyvavau jau šios partijos valdybos veikloje.

Ši partija jau yra patyrusi kai kurių natūralių ar ne itin natūralių skilimų, skaidymosi, rietenų. Kokios priežastys išprovokuodavo skilimus?

Lietuvos krikščionių demokratų partija dėl vidinio susipriešinimo, nepasidalijimo valdžia skilo dar prieš 2000 metų rinkimus į Seimą, kai pasivadinę moderniaisiais krikščionimis demokratais į įvairių partijų sąrašus išsisklaidė dalis jaunų ir aktyvių partijos narių. Dėl šio skilimo kalti tiek patys „modernieji“, dėl Seimo nario vietos išdavę savo įsitikinimus, tiek ir tuo metu partijai vadovavę asmenys, kurie nesugebėjo, o ko gero, ir nenorėjo užkirsti kelio skilimui. Vėliau LKDP, patyrusi visišką fiasko per 2000 metų rinkimus į Seimą, pradėjo vienijimosi derybas su krikščionių demokratų sąjunga. Vieniems tuo metu vadovavo akademikas Z. Zinkevičius, kitiems – daktaras Kazys Bobelis. Susivienijusios partijos vadovu tapo Kazys Bobelis, valdybos pirmininku – Petras Gražulis, aš tapau šios partijos valdybos nariu. Tačiau čia irgi neišvengta nesutarimų – iš LKDP atskilo dalis krikščionių demokratų, įkurdami Lietuvos krikščioniškosios demokratijos partiją.

Mūsų partija patyrė įvairiausių sunkumų, peripetijų. Bet nepaisant įvairiausių nuostolių, mano įsitikinimu, po 2004 metų partija atsigavo, ėmėsi aktyvesnės veiklos ir, atrodė, gali ne taip jau blogai pasirodyti 2008-ųjų rinkimuose. Juolab kad visi ženklai rodo, kad Lietuvai reikalinga partija būtent su tokia ideologija. Aš buvau tikras, kad 2008-ieji šiai partijai taps lemtingi, šiuose rinkimuose laimės krikščioniškosios vertybės, visų pirma socialinė parama ir mokestinės lengvatos mažiausiai uždirbantiems, atotrūkio mažinimas tarp ypač turtingų ir mažai uždirbančių. Tai turėjo būti alternatyva sustabarėjusiam, neretai jokiai ideologijai neatstovaujančiam ir besirūpinančiam tik savo asmenine gerove parlamentarui. Beje, aš iki šiol tikiu, kad tokia partija gali iškovoti mandatų ateinančiuose rinkimuose į Seimą. Mano galva, ji galėjo drąsiai eiti į rinkimus kaip savarankiška politinė jėga. Bet atsitiko pats netikėčiausiais dalykas: beatsigaunanti partija pradėjo derybas su konservatoriais dėl susijungimo. Turėčiau prisiimti dalį kaltės ir sau, kad per vėlai supratau dabartinės krikščionių demokratų vadovybės ir jai diriguojančiųjų kėslus.

Taigi greičiausiai šios partijos susijungs ir liks tik viena – konservatorių – partija (Tėvynės sąjunga). Politiniai sprendimai priimti abiejose partijose, trūksta tik teisinių sprendimų. Žinoma, kol nėra teisinio sprendimo dėl LKD veiklos nutraukimo, susijungimo gali ir nebūti. Bet kol kas padėtis tokia, kad ir vienos, ir kitos partijos vadovai linkę jungtis.

Kodėl jūs manote, kad toks vienijimasis yra klaidingas žingsnis? Kodėl jis nenaudingas dešiniosioms jėgoms? Juk jungiasi dvi labai panašios, giminingos jėgos. Gal jų draugystė nėra blogas dalykas?

Aš pats esu iš tų, kurie nori dešiniųjų vienybės, tačiau kitokios. Politinių partijų vienybės tikslas – pasiekti, kad būtų įgyvendinti bendri programiniai principai. Todėl Lietuvoje suvienyti dešiniąsias jėgas galima suvienodinus programinius principus ir bendrais veiksmais. Dabar siūloma dešiniųjų vienybė yra primesta: konservatoriams ji naudinga, nes panaikinama sveika konkurencija, verčianti nuolat tobulėti, krikščionių demokratų lyderiams – naudinga, nes jie pateks į Seimą, tačiau visai dešinei – labai nuostolinga. Esant dabartinei rinkimų sistemai, Seime visada bus atstovaujamos 6-8 partijos. Jei dešinėje pasiūlysime tik vieną, t.y. konservatorius su prisijungusiais krikščionimis demokratais, laimės kiti, pasiūlę platesnį pasirinkimą.

Kai kurie užkietėję dešinieji nori balsuoti už dešiniuosius, bet tik ne už konservatorius, kadangi konservatoriais jie nusivylę. Krikščionys demokratai buvo alternatyva konservatoriams, dabar šios alternatyvos nebelieka...

Būtent taip ir yra. Dabar daug dešiniųjų jau nebenori balsuoti už konservatorius. Jie balsuotų už krikščionis demokratus. Bet krikščionių demokratų nebelieka. Mano supratimu, labai blogai net tuo atveju, jei tėra dvi alternatyvos – konservatoriai ir krikščionys demokratai. Tik kelių giminingų, bet savarankiškų dešiniųjų jėgų sėkmingas pasirodymas rinkimuose į Seimą galėtų užtikrinti dešiniųjų pergalę.

1996 metų rinkimų į Seimą fenomenas, kai triuškinamą pergalę šventė konservatoriai, mano supratimu, nebepasikartos – nebent bus pakeista rinkimų į Seimą sistema. Todėl dešiniesiems būtų geriausia, jei visos trys giminingos dešiniosios krypties partijos, turiu mintyje krikščionis demokratus, konservatorius ir liberalus, dalyvautų rinkimuose ir turėtų galimybę laimėti. Konservatorių politika turėtų būti visiškai priešinga nei iki šiol: jiems taip pat naudinga kitų dešiniųjų partijų sėkmė. Nepamirškime, kad kairėje pusėje yra platus pasirinkimo spektras. Galų gale esama užtektinai jėgų, kurios, beje, jau ir taip pretenduoja užimti jei ne dešiniąją, tai bent centro dešiniąją poziciją. Omenyje pirmiausiai turiu Rolando Pakso partiją „Tvarka ir teisingumas“, Artūro Paulausko partiją, kuri, kaip ir paksistai, pretenduoja užkariauti centro dešinės rinkėjų palankumą. Ar neatsitiks taip, kad konservatorių politika nepatenkintų dešiniųjų rinkėjų balsai šiuose rinkimuose nueis į pagalbą būtent šioms politinėms partijoms? Ir dėl tokio balsų praradimo, man regis, kalčiausias bus būtent nenatūralus krikščionių demokratų ir konservatorių susijungimas. Šis susijungimas atneš visai kitokius rezultatus nei tikimasi.

Tad kodėl vis dėlto einama jungimosi linkme? Ar tai nėra naudinga tik šių partijų viršūnėlėms, bijančioms nepatekti į Seimą, prarasti įtaką?

Šis nenatūralus susijungimas – tai pasekmė šiandieninės Lietuvos būsenos. Atkūrus nepriklausomybę Lietuvoje atsirado be galo daug laisvės visomis prasmėmis. Perėjimas iš būsenos „nieko negalima“ į būseną „galiu viską“ į paviršių išstūmė godumą, savanaudiškumą. Šiandien daug kas mūsų visuomenėje vadovaujasi vienu vieninteliu principu: naudinga tik tai, kas naudinga man asmeniškai. Jei man nenaudinga, turi būti nenaudinga ir visiems kitiems... Vien asmeninės naudos siekimas – šių partijų susijungimo atspindys. Konservatoriai jau seniai elgiasi labai pragmatiškai. Jie siekia panaikinti konkurentus, „praryti“ mažesnį, tačiau neįsisąmonina, kad realios konkurencijos nėra. Aš esu skelbęs kelis straipsnius, kuriuose analizavau krikščionių demokratų ir konservatorių gautų balsų savivaldos ir Seimo rinkimuose santykį nuo 2000 metų. Skaičiai akivaizdžiai rodo, kad konservatoriai ir krikščionys demokratai tarp savęs nekonkuruoja, vadinasi, šių partijų elektoratas nėra tas pats. Bandydami išstumti krikščionis demokratus, konservatoriai 2004 metų rinkimuose į Seimą taikė efektyvų būdą: „geri tie krikščionys demokratai, tačiau į Seimą nepaklius ir bus prarasti dešiniųjų balsai, todėl balsuokite už konservatorius“. Reikia dar priminti, kad konservatoriai savo partijoje būtent tam įkūrė krikščioniškųjų demokratų frakciją.

Panašiai pragmatiškai elgiasi ir krikščionių demokratų vadovybė. Jos tikslas šiandien vienintelis – viršūnėlės turi patekti į parlamentą. Keli partijos vadai paklius į Seimą 2008-aisiais arba gaus kelias valstybės tarnybos vietas, o visa kita – nesvarbu arba mažai svarbu. Visai neseniai krikščionių demokratų taryboje buvo pristatyti kandidatai į susijungusios partijos vadovybę. Absoliučiai visa partijos valdyba gavo vienokias ar kitokias svarbias pozicijas, ką jau kalbėti apie krikščionių demokratų pirmininką ir vicepirmininkus. Pats pristatymo būdas šokiruojantis: valdyba apsvarstė ir patys save pasiūlė į susijungusios partijos vadovybę. Ar dar kyla klausimų, kas bus rinkimų į Seimą sąrašo viršuje? Nors pavardžių man niekas neatskleidė, spėsiu ir, ko gero, nesuklysiu – V. Stundys, J. Šimėnas, P. Saudargas, A. Šimėnas ir dar keletas. Tai būtent tie, kurie skatino vienytis nutraukiant šimtametės partijos veiklą. Keli krikščionių demokratų vadovybės atstovai sugebėjo įtikinti krikščionių demokratų mases, kad toks žingsnis naudingas mūsų krikščioniškosios demokratijos judėjimui, nors iš tiesų jis tiesiog naikinamas.

Gal galite pasakyti pavardes tų krikščionių demokratų, kurie rėmė dviejų partijų susijungimo idėją?

Be abejo, galiu pasakyti. Mano žiniomis, tai Valentinas Stundys, Jonas ir Albertas Šimėnai, Česlovas Stankevičius, Gintautas Jakimavičius. Nereikia pamiršti ir Pauliaus Saudargo, Algirdo Saudargo sūnaus. Manau, kad šie krikščionys demokratai jau užsitikrino savo ateitį būsimuosiuose Seimo rinkimuose. Beje, nemėgstu spėlioti, tačiau negaliu neatkreipti dėmesio į vieną detalę. Kai konservatorių lyderis Andrius Kubilius užsiminė, kur vyko paskutinysis susijungimo derybų raundas (o jis vyko Italijoje), iš karto viskas pasidarė aišku. Romoje reziduoja Lietuvos ambasadorius prie Švento Sosto Algirdas Saudargas. Todėl įtariu, kad susijungimo derybose dalyvavo ir A. Saudargas.

Kiek krikščionių demokratų pritaria, o kiek nepritaria jungtuvėms? Kurių daugiau?

Konservatorių ir krikščionių demokratų susijungimui nepritaria apie 20 krikščionių demokratų skyrių. Iš viso mes turime 53 veikiančius skyrius. Partijoje yra apie keturi tūkst. narių. Taigi maždaug trečdalis smerkia susijungimo idėją, ją prilygindami krikščionių demokratų partijos sunaikinimui. Taip pat neatmetu galimybės, jog nepritariančiųjų iš tiesų esama kur kas daugiau. Bet pas mus įprasta slėpti savo poziciją, neišsišokti. Krikščionys demokratai – ne išimtis. Kai kurie nepritaria, bet nepritaria tyliai. Nepritaria Žemaitija, nepritaria Suvalkija. O štai Vilniuje, kur vyksta patys svarbiausi politiniai įvykiai, derybos, mūsų skyrius pats silpniausias.

Kokias įvardintumėte klaidas, kurias, jūsų manymu, padarė konservatoriai?

Kad daromos klaidos, nėra labai blogai. Klaidų mes neišvengiame nė vienas, ypač tie, kurie daug dirba. Svarbiausia, ar mes pasimokome iš savo klaidų. Didžiausia konservatorių klaida ta, kad jie tapo nuolatiniais kritikais, kurie savo rinkėjams nepasiūlo nieko arba beveik nieko pozityvaus. Užuot nuosekliai stiprinę dešinįjį elektoratą, siekę įgyvendinti savo rinkiminius pažadus, galų gale užuot ryškinę dešiniosios ir kairiosios politikos skirtumus, konservatoriai nueina obuoliauti su Gedimino Kirkilo socialdemokratais. Šis bičiuliavimasis su G. Kirkilu ir buvo tas lašas, kuris perpildė stiklinę. Konservatoriai iš pradžių sako, kad smerkia Leo LT, o paskui susimėto ir sako, kad vadinamasis „liūtukas“ nėra iš esmės blogas dalykas, jį tik reikia deramai kontroliuoti. Užuot bičiuliavęsi su G. Kirkilo socdemais, savo rinkėjams konservatoriai verčiau būtų siūlę projektus, kaip sumažinti didelius pajamų skirtumus tarp turtingųjų ir mažai uždirbančiųjų. Diferenciacija šiandien skandalingai didelė. Ji jau seniai turėjo sukelti dideles socialines audras. Ir šios audros jau kyla. Tokie socialiniai neramumai visuomet į valdžią ateiti padeda populistams. Tikram dešiniajam tokia padėtis turėtų būti absoliučiai nepriimtina, be to, net ir nenaudinga. Bet jie elgiasi taip, tarsi jiems tokia padėtis būtų naudinga.

O kokios krikščionių demokratų klaidos? Teko girdėti nuomonių, kad jūs esate specialiai skaldomi, kiršinami. Omenyje turimos ir Rusijos slaptosios tarnybos.

Lengviausia kaltų ieškoti išorėje. Tikiu, jog būta laikotarpių, kai į mūsų gretas buvo infiltruota ir svetimų valstybių agentų, kurių pagrindinis tikslas sukiršinti mus. Tai daryta nuo pat nepriklausomybės pradžios ir nuo pat pirmųjų partijos atsikūrimo dienų. Šia versija aš linkęs tikėti. Bet aš nelinkęs tikėti, kad po triuškinančio 2000-ųjų pralaimėjimo mes, krikščionys demokratai, tapome svarbiausia politine jėga, į kurią nukreiptas pagrindinis Rusijos slaptųjų tarnybų žvilgsnis, kad Rusijos agentai, infiltruoti į mūsų gretas, iki šiol mus vis dar skaldo. Bet visų bėdų suversti Rusijai ar specialiesiems agentams negalima. Beje, nėra būtina nuolat garsiai triukšmauti apie Rusijos keliamą grėsmę Lietuvai.

Todėl pabrėžiu – esama daug mūsų pačių klaidų. Manau, kad vadovybėje buvo ne patys tinkamiausi žmonės, ne visi jie iš tiesų buvo krikščionimis demokratais. Nemaža jų dalis rūpinosi tik asmenine nauda. Panaši situacija yra ir su dabartiniais vadovais, kurie kartais visai sėkmingai prisiderina krikščionių demokratų kaukę.

Kaip atsitiko, kad dešinieji, 1996-aisiais laimėję beveik absoliučią valdžią, po ketverių metų jos neteko.

1996-2000-aisiais krikščionys demokratai ir konservatoriai buvo vienoje koalicijoje. Buvo padaryta daug klaidų. Liūdniausia ne tai, kad 2000-aisiais konservatoriai ir krikščionys demokratai pralaimėjo, o tai, kad pralaimėjome negarbingai. Prisiminkime negražias insinuacijas dėl Švietimo ir mokslo ministro Z. Zinkevičiaus atleidimo. Jis buvo krikščionių demokratų deleguotas ministras, pradėjęs labai svarbius lietuvinimo procesus Vilniaus, Šalčininkų krašte. O paskui, kaip pats akademikas mini prisiminimuose, jį paaukojo bendrapartiečiai. Oficialiai buvo sakoma, kad ne dėl tos jo lietuvinimo politikos...

Kairieji bet kokiu atveju gina savus, įtaiso į pelningas, šiltas vieteles net susikompromitavusius, o štai dešinieji saviškiais pasirūpinti nemoka...

Nepasakyčiau, kad konservatoriai nesirūpina savais. Štai Seimo nario vieta pasiūlyta buvusiam VSD pareigūnui Vytautui Damuliui. Šiuo primenančiu viešųjų ryšių akciją gestu konservatoriai tarsi nori parodyti, kad saviškių nepalieka likimo valioje. Kaip yra iš tikrųjų, ar tai tikrai nuoširdus rūpinimasis, man sunku pasakyti. Neišmanau konservatorių vidaus virtuvės. Tačiau man atrodo, kad slaptųjų tarnybų darbuotojams nederėtų tapti politikais – kiekvienas turi dirbti savo darbą. Nėra gerai, kai į parlamentą kišami slaptųjų tarnybų darbuotojai, kurių veikla iki tol buvo labai specifinė. Kartu noriu pasakyti, jog tai, kad Lietuvos slaptųjų tarnybų darbuotojai, neįrodžius jų kaltės ar bent jau nusižengimo, šiandien priversti dirbti taksistais, dar blogesnė ir dar baisesnė padėtis.

Kaip prognozuotume 2008-ųjų rudens rinkimus? Dešinieji laimės?

Ne, nelaimės. Didelį procentą balsų susižers R. Pakso partija „Tvarka ir teisingumas“. Darbiečiai irgi atsirieks savo pyrago dalį. Socialdemokratai irgi išlaikys savo elektoratą. O dešinieji nesugebės, mano paskaičiavimais, susirinkti net 30 proc. balsų. Realus laimėjimas, sudėjus į krūvą krikščionių demokratų ir konservatorių balsus ir surankiojus liberalų likučius – apie 20 procentų. Taigi naujasis Seimas tikrai nebus geresnis nei dabar. Bet kaltų neieškokime vien Rusijoje: susiskaldę liberalai ir konservatoriuose išnykę krikščionys demokratai tegalės laimėti kelias Seimo nario vietas vienmandatėse arba kitų partijų sąrašuose. Konservatoriai, nors ir gaus savo dalį balsų, tačiau jų neužteks ne tik valdančios koalicijos sudarymui, bet ir daryti kiek reikšmingesnę įtaką ateinantiems ketveriems metams. Vis dėlto norėčiau ir sieksiu, kiek tai nuo manęs priklauso, kad šios pesimistinės spėlionės dešiniųjų jėgų atžvilgiu nepasitvirtintų.

© 2008 „XXI amžius“