Pirmasis puslapis
Aktualijos
Istorijos vingiai
Krikščionybė
    šiandien
Lietuva
Mums rašo
Ora et labora

2001 metai
2002 metai
2003 metai
2004 metai
2005 metai
2006 metai
2007 metai
2008 metai

Kodėl ne fakelas?!

Vytautas Visockas

Ukmergės Dukstynos pagrindinės mokyklos istorijos mokytoja Vida Pulkauninkienė kalbėjo apie įgyvendintą projektą „Vyčio apygardos partizanų kovų keliais“

Švenčionių Z. Žemaičio gimnazijos istorijos mokytoja metodininkė Elena Kadzevičienė skaitė pranešimą „Pasipriešinimo istorijos problematika: akcentai, vertybės, stereotipai“ Autoriaus nuotraukos

Negeri dalykai dedasi Lietuvos mokykloje? Žmogus, kurio vaikai jau seniai nesimoko, išsamesnės informacijos apie mokyklą neturi. Iš žiniasklaidos jis žino, kad dalis mokytojų streikuoja, nes labai maži jų atlyginimai. Mokytojų trūksta, mokytojo profesija neprestižinė, į pedagogikos mokslus eina tik tie, kurie niekur kitur netinka. Mokykloje mokiniai smurtauja, jie žiaurūs, negerbia mokytojų (švelniai pasakyta). Mokykla neugdo tėvynės meilės, tautiškumo. Istorijos vadovėliai prasti, tendencingi, todėl vaikai neteisingai įsivaizduoja okupacijos laikotarpį. Mokykloje gimtąją kalbą išstumia anglų kalba, vaikai dainuoja jau dažniau angliškai nei lietuviškai...

Manau, kad mokyklos negerovių sąrašą būtų galima tęsti. Neabejoju, žmogus, esantis arčiau mokyklos, paprieštaraus: taip, tokių negerovių mokykloje pasitaiko, bet jos nedominuoja. Ar tikrai?

Kai tik pasitaiko proga, dalyvauju renginiuose, kuriuose tikiuosi rasti aiškesnį atsakymą: kur per aštuoniolika nepriklausomybės metų nuėjo Lietuvos mokykla? Ar iš tiesų ji tokia beviltiška? Kas kaltas dėl mokyklą kamuojančių negerovių?

Kovo 5 dieną Vilniaus įgulos karininkų ramovėje įvyko seminaras „Pasipriešinimo istorija ir Lietuvos mokykla“, skirtasVilniaus apskrities savivaldybių mokyklų istorijos mokytojams. Lietuvos politinių kalinių ir tremtinių sąjunga (LPKTS), vykdydama savo patriotinio ugdymo programas, rengia konferencijas-seminarus apie esminius XX amžiaus Lietuvos istorijos momentus, ypač apie Lietuvos laisvės kovų su Sovietų Sąjunga istoriją.

Prieš metus jos iniciatyva įvyko seminaras „Pasipriešinimo istorijos dėstymas mokyklose“. Girdėjau visus pranešimus, ir galiu pasakyti, kad kartais man susidarydavo įspūdis, kad ne laisvoje Lietuvoje, o okupacijos sąlygomis vyksta susirinkimas, kuriame mokytojams aiškinama, kokia yra iš tikrųjų Lietuvos pokario istorija, nes, kaip sovietmečiu, ji vis dar iškraipoma, nutylima, tiesa, jau ne taip ciniškai, bet vis dėlto... Vaikai, jaunoji karta dar tebėra tas mūšio laukas, kuriame okupantų nėra, bet kolaborantai tebesipriešina.

Švietimo ir mokslo ministerijos pagrindinio ir vidurinio ugdymo skyriaus vyr. specialistas Rimantas Jokimaitis pranešime „Pokario istorija mokykloje“ teigė, kad kol mūsų žmonių galvose liks okupantų sukurtos klišės, tol, galima sakyti, okupacija tęsis – sąmonės okupacija. Jis pateikė daug pavyzdžių, bylojančių apie pastangas, kad tų okupacijos pėdsakų neliktų.

Apie pokarį vaikams pradedama kalbėti dar pradžios mokykloje. Vėliau tam skiriamos pamokos penktose, dešimtose ir dvyliktose klasėse. Vadovėliuose – ne tik autorių tekstai, bet ir įvairūs partizanų dokumentai, amžininkų liudijimai, nuotraukos. Ir ne tik vadovėliai pasakoja mokiniams apie praeitį. Atgavus nepriklausomybę, įvairių organizacijų, pavienių asmenų, fondų pastangomis išleista dešimtys atsiminimų knygų, dienoraščių, mokslinių studijų apie sovietų terorą Lietuvoje ir partizanų kovas.

Atminties gaivinimo ir apvalymo nuo sovietmečio stereotipų darbas vyksta ne tik per pamokas. Mokiniai lankosi tremtinių, genocido aukų muziejuose. Druskininkų savivaldybėje nuo 1998 metų vyksta mokinių ekskursijos „Partizanų takais“. Kasmet vaikai lanko atstatytus partizanų bunkerius. Krosnos pagrindinės mokyklos mokiniai tvarko ir lanko Kalniškės mūšio memorialo vietą, mokykla surinko medžiagą. Ta medžiaga parengta ir anglų kalba, mokykla ją pristato savo partneriams užsienyje. Mokiniai prižiūri partizanų kapus ar jų žūties vietas žyminčius paminklus. Galima paminėti Alytaus ir Alsėdžių mokyklas. Daug nuveikę yra Garliavos Juozo Lukšos-Daumanto gimnazijos istorikai. Mokyklose, rajonuose, apskrityse entuziastų iniciatyva organizuojami renginiai, įamžinamas partizanų, okupacijos aukų atminimas, vyksta susitikimai su laisvės kovotojais ir tremtiniais, konferencijos, knygų apie partizanų kovas pristatymai ir aptarimai. Mokiniai iš įvairių mokyklų net atostogų metu dalyvauja sąskrydžiuose Ariogaloje...

Švietimo ir mokslo ministerija parengė ilgalaikę pilietinio ir tautinio ugdymo programą, kurią patvirtino Seimas 2006 m. rugsėjo 19 dieną. Pagal šį dokumentą numatyta remti įvairias tautinio ir pilietinio ugdymo požiūriu reikšmingas mokyklų, mokinių, jaunimo organizacijų iniciatyvas. Rėmimas žada būti nuolatinis. Kiekviena pozityvi iniciatyva, veikla gali būti finansiškai paremta. Iki šiol daug kas buvo daroma remiantis entuziazmu. Nuo šiol tam skiriamos ir valstybės lėšos – 500 000 litų. Jau 2006 metais ministerija parėmė keletą šalies mastu organizuotų renginių. Švietimo ir mokslo ministerija ir Lietuvos gyventojų genocido ir rezistencijos tyrimo centras parengė bendrą projektą, skirtą 65-osioms „Juodojo birželio“ metinėms paminėti. Studentai, mokiniai ir mokytojai lankėsi Genocido aukų muziejuje. Bilietus, ekskursijų vadovų ir kitas paslaugas apmokėjo Švietimo ir mokslo ministerija. Geriausiai pokario istoriją išmanantys mokiniai buvo apdovanoti Genocido centro išleistomis knygomis. Išleisti ir mokykloms perduoti plakatai, skirti Lietuvos valstybės atkūrimo, Lietuvos Nepriklausomybės atkūrimo dienoms, taip pat plakatai „Lietuvos himnas“, „1941 m. ir pokario tremtys“, „Lietuvos Laisvės kovos 1945-1953 m.“, lietuvių kalbos kabinetams – plakatai apie partizanų ir tremtinių kūrybą. Vaikai žino apie Bronių Krivicką, kitus žuvusius partizanus, kurie kovojo ne tik ginklu, bet ir plunksna.

Pagal programą remiamos įvairios tautinio ir pilietinio ugdymo požiūriu reikšmingos mokyklų, mokinių, jaunimo organizacijų, muziejų iniciatyvos. 2007 metais konkurso būdu paremta 114 nacionalinių projektų, kuriuos parengė mokyklos, muziejai, vaikų ir jaunimo, kitos patriotiškai nusiteikusios organizacijos...

Čia suminėjau ne viską, ką seminaro dalyviams papasakojo ŠMM Pagrindinio ir vidurinio ugdymo skyriaus vyr. specialistas Rimantas Jokimaitis. Jį labai konkrečiai papildė Ukmergės Dukstynos pagrindinės mokyklos istorijos mokytoja Vida Pulkauninkienė, kalbėjusi apie įgyvendintą projektą „Vyčio apygardos partizanų kovų keliais“. Kartais daug pripasakojama apie tariamai nuveiktus darbus, daugiau primenančius paukščiukus planuose, ataskaitose. Dukstynos mokyklą tokia abejotina veikla įtarti būtų sunku. Mokytoja V. Pulkauninkienė savo pasakojimą apie patriotinio auklėjimo darbus gausiai iliustravo spalvotomis nuotraukomis. Atviros pamokos, ekskursijos prie paminklais paženklintų atmintinų vietų (Kirveliškės, Pamūšė, Taujėnai, Lėnas, Užugiris, Aukštuoliai, Kaušai ir kt.), susitikimai su partizanais, pasipriešinimo kovų dalyviais ir liudininkais, žymiais žmonėmis, moksleivių spektakliai, patriotinės dainos, valstybės simboliai, atminties knyga, laiškai į praeitį, piešiniai ir karpiniai – viskas seminaro dalyviams buvo parodyta ekrane, palydint įtaigiu savo darbą mylinčios mokytojos žodžiu.

Pasisekė Ukmergės Dukstynos pagrindinės mokyklos mokiniams. Tikiu, kad tokių mokyklų yra ne viena, gal net daug.

Apie Švenčionių Z.Žemaičio gimnaziją tiesiogiai kalbėta nebuvo, bet šios mokyklos istorijos mokytoja metodininkė Elena Kadzevičienė man padarė labai gerą įspūdį. Jos pranešimas „Pasipriešinimo istorijos problematika: akcentai, vertybės, stereotipai“ leidžia manyti, kad Švenčionių moksleiviai teisingai orientuojami pokario istorijos labirintuose. Mokytojos E.Kadzevičienės paliestos problemos, manau, bus naudingos ne tik seminare dalyvavusiems istorijos mokytojams. Karo ir pokario pasipriešinimo okupantams tema sukaupta daug istorinės medžiagos, išbarstyta ji žiniasklaidoje, įvairiose knygose, dar gyva šeimose, kalbėjo mokytoja. Labai dažnai ji pateikiama subjektyviai: istoriškai nesvarbūs, atsitiktiniai faktai labai sureikšminami, jais nukreipiamas dėmesys nuo esminių dalykų, daromi neteisingi apibendrinimai. Dalis šiuo metu dirbančių mokytojų patys antisovietinių pasipriešinimo temų mokykloje niekada nesimokė ir nežino faktinės medžiagos, nesusigaudo, kas tada vyko. Jeigu mokytojas specialiai tuo nesidomėjo, tai pilietinio ugdymo veiklą jam vykdyti sudėtinga.

Pedagogikos mokslas sako, kad negalima žiauriais vaizdais šokiruoti mažų vaikų, o juk aptariama tema yra labai skaudi ir tragiška. Vaikams (pradinukams, penktokams) negalima rodyti kai kurių nuotraukų, ištraukų iš filmų, pasakoti baisių dalykų, tą istorinį procesą jiems reikia pateikti kitaip nei suaugusiems.

Problema ta, kad mokiniai yra kilę iš įvairių šeimų, su įvairia praeitimi, jų atsinešta informacija labai skirtinga. Net jeigu vaikai kilę iš stribų šeimų, jų asmeninė pozicija Lietuvos atžvilgiu nėra negatyvi. Mokytoja žino ne vieną tokį vaiką, ir visi jie stengėsi suprasti, sužinoti, kaip buvo iš tikrųjų. Jeigu profesionaliai, jautriai dirbama, vaiko kilmė – jokia problema.

Skirtingai negu kituose kraštuose, Lietuvoje partizaninio judėjimo temą įprasta vertinti verksmingai. Akcentuojamas tragizmas. Be abejo, tą reikia parodyti, bet jokiu būdu tai negali būti esminis dalykas. Vaikystė ir paauglystė – žmogaus amžiaus tarpsniai, kai ieškoma idealo, didvyrio, bet jokiu būdu ne aukos. Jeigu akcentuosime tragizmą, nepasieksime tikslų. Reikėtų pabrėžti žuvusiųjų, nukankintųjų didvyriškumą, pasiaukojimą. Partizanai buvo didvyriai, kurių pavyzdžiu derėtų sekti. Renginiuose, kurie vyksta ir nacionaliniu mastu, ir įvairiose mokyklose, dominuoja žvakė. O kodėl ne fakelas?! Net Mišios nebūtinai turėtų būti gedulingos.

Skirtingai traktuojami partizanų kovos veiksmingumo, organizuotumo, teisingumo klausimai. Partizanų kova buvo ne stichinė, ką labai stengėsi akcentuoti sovietiniai šaltiniai, o organizuota. Ką sakė sovietų pareigūnai kareiviams, grįžtantiems iš Vokietijos? Kalniškių bernai sumanė pamaištauti, pasišaudyti, eisime tų kaimo bernų tramdyti. O susidūrė su didvyrišku pasipriešinimu. Organizuotumą arba bent siekį veikti organizuotai turėtumėm pabrėžti. Vieni istorikai teigia, kad partizaninis judėjimas buvo pavėluotas (istorikas Liudas Truska), kiti – kad laiku ir vietoje.

Turėtumėm prisiminti visas Lietuvos Konstitucijas: ir 1922-ųjų, ir 1928-ųjų, ir 1939-ųjų, ir dabar veikiančioje Konstitucijoje parašyta – ginti tėvynę yra pareiga. Partizanų kova buvo ne tik prasminga, bet ir visiškai teisėta, ji buvo konstitucinė. Nuostata ginti tėvynę ateina iš prosenelių, senelių ir tėvų. Jeigu genuose nebūtų nuostatos ginti tėvynę, pasipriešinimas nebūtų tapęs masiniu. Vaikams reikia pabrėžti, kad negalima orientuotis tik į rezultatą. Taip, partizanai savo tikslo nepasiekė, bet istorijoje gausu pralaimėjimų, kurie tapo kelrode žvaigžde kartų kartoms (Spartako sukilimas, spartiečiai). Pralaimėjom, bet yra į ką lygiuotis, ką gerbti, kam dėkoti už tai, ką turime šiandien.

Ypač mokyklose aktuali sąvokų problema. Tas labai pastebima iš mokinių surinktos kraštotyrinės medžiagos. Moksleiviams ir Armija krajova, ir sovietiniai, ir Lietuvos – visi partizanai, visi vienodi. Vaikai dažnai patys nesupranta surinktos medžiagos, kartais jie mano, kad buvo ir stribai, ir liaudies gynėjai. Būtina išaiškinti bandito sąvoką.

Joks partizaninis karas neapsieina be civilių aukų. Mokiniams privalu pabrėžti, kad civilių aukos nebuvo partizanų tikslas. Sovietiniuose vadovėliuose spekuliuojama: nužudė mokytoją! O kiek mokytojų nužudė sovietai? Visas šis inteligentijos sluoksnis, visi mokytojai buvo sovietų valdžios išnaikinti. Lietuvos partizanų vadovybė netoleravo prievartos prieš nekaltus žmones.

Kartais sakoma: pokario metais kovojo brolis prieš brolį. Šis stereotipas atėjęs iš poezijos, iš išeivijos. Buvo ir tokių atvejų, bet labai mažai, nereikėtų to mokiniams pabrėžti, nesudarykime vaikui vaizdo, kad Lietuvoje vyko pilietinis karas, kad kolaborantų, okupantų rėmėjų buvo vos ne pusė gyventojų. Juk tai neteisybė!

Mokytojos E. Kadzevičienės, mokytojos V. Pulkauninkienės pranešimai byloja, kad, kaip sakė ministerijos vyr. specialistas R. Jokimaitis, sąmonės okupacija dar tebesitęsia. Reikia laiko, reikia pastangų. „Mes dar vaikštom didvyrių ir didmoterių šviežiais pėdsakais, paženklintais nesukrešėjusiu krauju, – kalbėjo visiems gerai pažįstamas garbusis Vilius Bražėnas. – Kad ir ką šiandien darytume, kad ir kokias knygas rašytume, kad ir kokius paminklus statytume, supraskime, kad yra grėsmė mūsų tautos išlikimui. Ir ji ateina ne tik iš Rytų, kurie nesuspėjo mūsų sudoroti, ateina ir iš jų partnerių Vakarų.

Stalinas yra pasakęs: jeigu mums pavyks sunaikinti bent vienos kartos, bent vienos generacijos pasididžiavimą savo tauta, patriotizmą, mes būsime nužudę tautą. Globalistai bando nužudyti tautas. Ir tokiai tautai kaip mūsų, gyvenančiai kryžkelėje, būtina tą suprasti, būtina gelbėtis nuo išsibarstymo, nuo bedvasiškumo. Jeigu tautos dvasia bus tvirta, jokie pavojai nebaisūs, išliksime. Viskas priklauso tik nuo mūsų: prieš mus gyvenusi generacija jau mirusi, būsimoji dar negimusi arba darželiuose, visa atsakomybė guli tik ant mūsų pečių“.

O darbų dar daug. Ir anaiptol ne viskas taip puiku, kaip galėjo pasirodyti iš ministerijos darbuotojo pranešimo. Aš įsidėmėjau ir vieną prabėgom pasakytą mokytojos V. Pulkauninkienės sakinį: patriotiškumo, tautiškumo renginiuose dalyvauja gerieji, „motyvuotieji“ mokiniai, reikėtų ir tuos kitus patraukti į savo pusę. Maždaug taip prabėgom pasakė mokytoja, o juk apie tai reikėtų kalbėti ne prabėgom. Ir dar: „Rajono atstovus kvietėm, niekas neatėjo, tik dekanas palydėjo į kelionę...“ Ir apie istoriką L.Truską, kaip kokį deguto šaukštą, mokytoja kalbėjo: „Neduok, Dieve, daugiau tokių būtų... Nebeliks šitų senukų – ir istorija, ko gero, bus vėl perrašyta“. Senukų tikrai nebeliks, o „tokių istorikų“?

© 2008 „XXI amžius“