|
Kovo 16-oji Knygnešio diena
Knygnešystės gadynę prisimenant
Kazys BLAŽEVIČIUS
Griūnant Žečpospolitai carienė Kotryna II rusiškam kardui suformulavo konkrečią užduotį: Visomis priemonėmis sunaikinti lietuvių tautą kaip etninę bendruomenę, ištrinti iš istorinės atminties Lietuvos vardą, o lietuvių gyvenamas žemes vadinti imperijos Šiaurės vakarų sritimi, kraštą kolonizuoti, surusinti ir prievartos keliu įvesti stačiatikybę. Užduoties vykdymą kuriam laikui pristabdė carienės mirtis. Ji prisiminta po 1831 metais nuslopinto sukilimo.
Milžiniškuose imperijos plotuose besiformuojant didžiajai rusų tautai, slavofilai pasišovė suvienyti visą slavų pasaulį, vadovaujantį vaidmenį skiriant Rusijai. Planuota ne tik suvienyti slavus, bet ir surusinti pavergtąsias tautas ir pajungti jas imperijos interesams. Pavergtųjų tautų buvo daugybė, jos skirtingai reagavo į slavofilų pastangas. Aršiausiai priešinaosi lietuviai ir lenkai tą patvirtina 1831 ir 1863 metų sukilimai. Už tą pasipriešinimą buvo brangiai sumokėta.
Carinė administracija mūsų tautos labiausiai nekentė dėl to, kad jos politinis elitas ir beteisė liaudis savo širdyse buvo išsaugoję LDK laikų dvasią laisvės siekį. Tą dvasią reikėjo žūtbūtinai palaužti. Pavergėjai daug vilčių siejo su rusų rašmenų (kirilicos) įvedimu į mūsų raštiją. Anot Varšuvos generalgubernatoriaus N.A. Miliutino, rusiška raidė privalėjo baigti tai, ką pradėjo kardas.
Pagal knygnešystės istorikus, idėją lietuviams įpiršti kirilicą pasiūlė akademikas A. Hilferdingas mokslininkas kalbininkas. Jo manymu, lietuvius reikėjo gelbėti nuo lenkų bajorų kultūrinės ir ideologinės ekspansijos. Juk abiejų sukilimų iniciatoriai buvo lenkai, o lietuviai tik juos rėmė. O svarbiausia, kad panaikinus baudžiavą, valstiečiams ir baudžiauninkams atsivėrė galimybės tapti piliečiais, todėl būtina, kad jie būtų lojalūs Rusijai. O tai lengviausia buvo padaryti per mokyklas, uždraudžiant lotyniškus rašmenis. Lietuvių šnekamąją kalbą dar kuriam laikui buvo galima palikti, tačiau religiniai, pasaulietiniai ir moksliniai raštai turi būti rašomi rusiškais rašmenimis. Tuo metu lietuviškoji raštija lotyniškais rašmenimis tik formavosi, tad įdiegti kirilicą atrodė būsiant nesudėtinga.
Kirilicos diegimui į mūsų raštiją kurį laiką pritarė ir kai kurie lietuvių inteligentai: L. Ivinskis, J. Juška, J. Kairiūkštis, T. E. Žilinskas ir kt. Netgi vysk. M. Valančiaus ne iš karto suprato kirilicos keliamą pavojų.
Hilferdingo idėja patiko ir Vilniaus generalgubernatoriui M. Muravjovui Korikui. Jis 1864 metų vasarą Vilniaus cenzūros komitetui žodžiu įsakė nepraleisti lietuviškų spaudinių lotyniškais rašmenimis. 1864 m. gegužės 14 dieną Muravjovas kreipėsi į carą ir gavo jo pritarimą uždrausti lietuvišką spaudą. Birželio 5 dieną Muravjovas pasirašė raštą Vilniaus cenzūros komitetui, kuriame sakoma: Kartu su šiuo siųsdamas lietuviško elementoriaus egzempliorių, spausdintą rusiškomis raidėmis, siūlau Komitetui nuo šio laiko būtinai laikytis taisyklės: nepraleisti spaudai nė vieno elementoriaus, rašyto lenkiškomis raidėmis, ir leisti juos spausdinti tik tada, kai jie bus perrašyti rusiškomis raidėmis pagal pridedamą pavyzdį. Ši data laikytina oficialia lietuviškos spaudos draudimo pradžia.
Lenkas Stanislovas Mikuckis, mokėjęs lietuvių kalbą, su Laurynu Ivinskiu parengė lietuvišką raidyną kirilicos pagrindu. Raidyne buvo 32 rusiškos raidės. Šiuo raidynu buvo parengtas ir pirmasis lietuviškas elementorius Abėcėlė žemaitiškai lietuviška. Elementorius 10 tūkst. egzempliorių tiražu išspausdintas A. Kirkoro spaustuvėje Vilnius 1864 metais. Cenzūra jį aprobavo 1864 m. gegužės 25 d. Kadangi lietuviškos literatūrinės kalbos dar nebuvo, elementorius buvo visiškai nevykęs.
L. Ivinskis kirilica rengė 1865 metų kalendorių, kuris buvo išspausdintas 1864 m. gruodžio mėn. Tai buvo pasaulietinio turinio lietuviškų leidinių kirilica leidimo pradžia.
Per 40 spaudos draudimo metų buvo išleisti 54 leidiniai kirilica. Kadangi tokių leidinių lietuviai nepriėmė vys. M. Valančius buvo uždraudęs juos imti į rankas, carinė administracija netrukus pagrindinį dėmesį skyrė ne šių leidinių leidybai ir platinimui, bet nelegalios lietuviškos spaudos, kurios gausėjo, persekiojimui.
Muravjovą pakeitęs fon K. Kaufmanas 1865 m. rugpjūčio 5 d. paskyrė lietuviškų knygų peržiūrėjimo komisiją, kuri konstatavo, jog per 30 metų išėjusios lietuviškos knygos tarnavo antirusiškai propagandai. Antirusiškos propagandos organizatoriumi komisija laikė vyskupą M.Valančių, nors jis buvo išleidęs tik svarbiausią savo veikalą dviejų tomų Žemaičių vyskupystę (1848 m.) ir keletą religinio turinio knygų. Didysis žemaitis pavergėjams buvo labiausiai nepageidaujamas asmuo, tačiau jis buvo ypač gerbiamas tautiečių. Caro administracija nedrįso jo represuoti, tačiau visą kapitulą iš Varnių perkėlė į Kauną arčiau valdžios.
Žandarų budrumas padidėjo, kai tarp religinių leidinių pasirodė anticarinių politinių brošiūrų. Valančius pats parašė ir 1868-1869 metais Tilžėje išspausdino pirmąsias politines brošiūras. Jose buvo smerkiamos stačiatikiams teikiamos privilegijos, o žmonės buvo raginami boikotuoti rusiškas mokyklas, skaityti, platinti ir slėpti lietuviškas knygas, priešintis rusinimui, stačiatikybės brukimui ir pan.
Šiandien visi knygnešystės tyrinėtojai vieningai pripažįsta, kad Valančius buvo knygnešystės pradininkas. Anot prof. V. Merkio, Valančiaus iniciatyva 1867-1870 metais buvo suformuota tiksliai veikusi knygnešių organizacija. Vyskupas savo pagalbininku leisti ir spausdinti lietuviškus leidinius buvo pasirinkęs Tilžės katalikų dekaną Joną Zabermaną. Religinė literatūra leidėjui buvo pelninga, o veltui dalijamos politinės brošiūros buvo leidžiamos Valančiaus lėšomis. Yra duomenų, rodančių, kad vyskupas knygų leidybai yra išleidęs apie 8 tūkst. rublių (jo metinis atlyginimas buvo 5 tūkst. rublių).
Spaudos platinimą Lietuvoje, be daugybės knygnešių, padėjo organizuoti ir vyskupo auklėtiniai jauni kunigai. Į pasienio bažnyčias Valančius skirdavo patikimus kunigus. Iš Prūsų patikimas knygų gabenimo ir platinimo tinklas buvo organizuotas pasieniu nuo Jurbarko iki pajūrio. Sistema patikimai veikė iki 1871 metų išdavystės ir masinių suėmimų.
Šėtos klebonas Mykolas Miežinis 1869 metais Vilniaus generalgubernatoriui A. Potapovui pateikė brošiūrą Perspėjimas ir pranešė, kad vyskupijoje platinama Gromata apskrita. 1870 metais carinei administracijai reikalaujant, Prūsijos pareigūnai žandarams perdavė Valančiaus talkininkus A. Brundzą, S. Kulakauską ir S. Petraitį. Kauno gubernijoje buvo suimti kun. V. Dembskis, K. Rimkevičius ir V. Nausėdaitė. Kratytas ir Valančiaus butas, tačiau įkalčių nerasta. Taip buvo sudaryta pirmoji stambi politinė knygnešių byla. Joje buvo kaltinama 17 knygnešių. Šeši kunigai buvo ištremti į Rusijos gilumą. Švelniau nubausti liko Lietuvoje. Visų ištremtų kunigų vardai įamžinti Knygnešių sienelėje Kaune, Vytauto Didžiojo karo muziejaus sodelyje. Vėliau politinių knygnešių bylų buvo ir daugiau. Stambiausia jų Sietyno draugijos. Prof. V. Merkio duomenimis, buvo įkalinti 34 asmenys. Anuo metu Sietyno byla buvo stambiausia politinė byla visoje imperijoje.
Kilni vyskupo misija nutrūko M. Valančiui mirus 1875 m. gegužės 29 d. Šiandien jo palaikai ilsisi Kauno Arkikatedros Bazilikos rūsyje.
Mėginimas įvesti rusišką raidyną nepasiteisinimo nepavyko lietuvių padaryti rusais. Priešingai paskatino dar didesnį priešiškumą pavergėjams. Nepavyko ir sumažinti lenkų kultūrinę įtaką. Jei bažnyčioje kiek ir sumažėjo lenkų kalbos, tai buvo didesnis Valančiaus nuopelnas, nei carinės administracijos. Nedavė lauktų rezultatų ir nelegalios spaudos persekiojimas. Priešingai jis paskatino Aušros ir Varpo atsiradimą, kurie pakėlė tautą į audringą tautinį atgimimą. 1904 m. gegužės 7 d. caro manifestas, anuliavęs lietuviškos spaudos draudimą, parodė, kad pavergėjų gėdingos užmačios žlugo.
Knygnešystės gadynėje gimė spauda, apie kurią spaudos draudimo pradžioje net nesvajota; sustiprėjo tautinė sąmonė ir pasipriešinimas rusifikacijai; konsolidavosi negausi tautinė inteligentija; prasidėjo audringas tautinis atgimimas, paruošęs kelią politiniam atgimimui.
Tačiau spaudos draudimo 40-metis padarė ir didžiulę žalą tautai. Pusei šimtmečio buvo pristabdytas tautos kultūrinis vystymasis, išardyta neblogai veikusi liaudies švietimo sistema, pristabdytas lietuviškos raštijos ir literatūros tobulėjimas, neišnaudotos galimybės kultūrinei, civilizacinei ir ekonominei pažangai, kurias teikė baudžiavos panaikinimas, sutrukdytas tautinės inteligentijos formavimasis ir t.t. Vilniaus universiteto uždarymas ir apiplėšimas tik patvirtina pavergėjų žvėrišką prigimtį.
Pasipriešinimas rusifikacijai buvo visatautinis. Pirmiausia jį skatino antipatija svetimai tikybai, stiprėjantis tautinis sąmoningumas. Tai sutrukdė pasiekti svarbiausio pavergėjų tikslo tautos sunaikinimo. Galima sakyti, kad ištikimybė lotyniškai raidei įgavo simbolinę ištikimybės Katalikų Bažnyčiai reikšmę.
Varpas, vertinęs spaudos draudimą, 1896 metais rašė: Rusai atėmė lietuviams lotynišką šriftą ir jiems bruka graždanką, o lietuviai nepriima neprašytos dovanos. Ir niekad nepriims. (...) Lietuviai numano, kad valdžiai rūpi ne apšvietimo klausimai, o tik (...) užbaigti tai, ką pradėjo rusų kardas.
Anot S. Šalkauskio, pasipriešinimas spaudos draudimui svarbus ne tik mūsų tautos istorijai. Visuotinei tautų istorijai tas pasipriešinimas svarbus tuo, kad akivaizdžiai pademonstravo dorinės jėgos pergalę prieš brutalią prievartą.
Slavizmo politika buvo vykdoma ne tik carinėje Rusijoje, ji buvo tęsiama ir bolševikinėje imperijoje. Nereikia turėti iliuzijų, kad šių savo tikslų atsisakys ir demokratinė Rusija. Tik tų tikslų bus siekiama naujais metodais...
Kad šiandien mūsų šventoji žemelė nėra vadinama iskonno russkim krajem, turime būti dėkingi visiems, kurie anuo grėsmingu metu pakilo į didvyrišką kovą už gimtąjį žodį ir raštą, už tautos gyvastį ir ją laimėjo.
© 2008 XXI amžius
|