|
Pragiedrulių belaukiant
Petras KATINAS
Neseniai Baltijos kelias publikavo filosofo ir publicisto Vytauto Radžvilo straipsnį Deganti dešiniųjų žemė, skirtą mėginimams sujungti visas dešiniąsias Lietuvos politines jėgas, siekiant po 18-kos nepriklausomybės metų pabandyti sustabdyti vadinamosios kairiųjų valdžios, galutinai praradusios paskutinius moralės likučius, tapusios raudonųjų kapitalistų ir oligarchų klanu, siautėjimą. Šitas klanas nepaiso nei įstatymų ir nesiskaito su priemonėmis. Jeigu reikia, bemat ypatingos skubos tvarka štampuoja naujus teisės aktus. Ir ne tik tenkinant finansinių grupuočių, atskirų oligarchų, visokių dujotekanų bei panašių interesus. Štai nenuilstanti Marija Aušrinė Pavilionienė nuo pat savo audringos paksinės epopėjos veiklos pradžios sumanė galutinai sugriauti šeimos instituciją. Ji ne tik mūru stoja už labai šiuo metu populiarias vadinamąsias sugyventinių šeimas, bet netgi kartu su kitomis klykiančiomis feministėms siekia įteisinti iškrypėlių gėjų ir lesbiečių šeimas, netgi suteikiant joms teisę įsivaikinti vaikelius. Ir ta bjaurastis pateikiama kaip aukščiausia demokratijos forma. Dargi trimituojant, kad nesuteikus tokių teisių seksualinėms mažumoms, neleidžiant jiems įsivaikinti vaikų, bus pažeistos ES teisės ir principai. Dabar ta pati M. A. Pavilionienė netgi grasina imtis pačių radikaliausių akcijų prieš išdrįsusius reikalauti abortų apribojimo ir prieš visiškai sustabarėjusią inkvizitorišką Bažnyčią bei jos hierarchus. Šiuo metu M. A. Pavilionienė stumia įstatymą, griežtai draudžiantį tėvams nors piršteliu, jau nekalbant apie rykštelę ar dirželį, paliesti savo neklaužadas vaikus. Mat, pasirodo, Marija Aušrinė turi vienintelį tikslą išguiti visų rūšių smurtą fizinį, psichologinį, lytinį. O štai žudyti negimusį vaikelį seimūnė visiškai leidžia. Koks paradoksas! Priėmus tokį įstatymą, daugelio šeimos problemas nagrinėjančių specialistų nuomone, bus suduotas dar vienas smūgis šeimai kaip visuomenės institucijai. Kažkodėl Marija Aušrinė ir jos kolegė, besirūpinanti vaikų teisėmis (ir iš to sočiai besimaitinanti) R. Šalaševičiūtė, kuri sukelia baisų triukšmą dėl kokio nors skriaudžiamo vaikelio, nė žodžiu neužsimena, kai komercinės ir net valstybinės televizijos nuo ryto iki vakaro bruka vaikams ir paaugliams buką, pusiau pornografinį šlamštą. Jeigu anksčiau M. A. Pavilionienė kryžium gulė už erelį R. Paksą, tai dabar persimetė pas socdemus. Mat paksininkai dėl akių, žodžiais kaunasi už šeimą, dedasi nemėgstantys seksualinių mažumų, dargi patriotais vadina save. Nors visa tai ereliams absoliučiai nerūpi. Pakanka tiktai prisiminti, kaip savivaldos rinkimų metu visokių gėjų klubų ir užeigų aktyvistai, vadovaujami ateivių iš Rusijos, kaip ir kiti svetimtaučiai Vilniuje balsavo už R. Pakso kompaniją. Ir kaip nebalsuos, jeigu, anot vieno amerikiečių diplomato, rezidavusio Tbilisyje, paksininkų strategas ir ideologas, buvęs krašto apsaugos ministras A. Butkevičius, daręs revoliucijas Kaukaze, yra glaudžiai susijęs su narkotikų mafija. Bet dabar socdemai tokiems kaip M. A. Pavilionienė naudingesni nes jie kuria ir štampuoja įstatymus. Tiesa, retsykiais, ypač artėjant rinkimams, išmetama kokia nors populistinė iniciatyva. Na, kad ir dabar dėl progresinių mokesčių įvedimo turtuoliams. Nesvarbu, kad puikiai žino, jog tokio įstatymo klanas nepriims niekada. Arba kaip pučiasi premjeras G. Kirkilas, prastūmęs savo, tiksliau ne savo, o tų, kurie moka tam klanui otkatus ir vadovauja paradui, garsųjį Leo lt baltais siūlais siūtą nacionalinio investuotojo projektą. Partijos vadas ir premjeras pasijuto tikru liūtu, nenorėdamas pripažinti, jog tapo tam tikrų jėgų stumiamu į skerdyklą avinu. Kaip ir visas jo politbiuras. Taigi, dešiniosios patriotinės bangos kūrimas, praėjus 20-čiai metų po legendinio Sąjūdžio laikų, tiesiog būtinas. Antraip nepamatysime, kaip didžiulę patirtį turintys pragmatiškieji neokomunistai paprasčiausiai praris visus likusius. Kaip tai padarė su socialdemokratais, netgi nesidrovėdami pasisavinti jų vardą. Juk faktiškai visi tie raudonieji kapitalistai, ereliai darbiečiai, valstiečiai, jau nekalbant apie naujojo aplinkos apsaugos ministro A. Paulausko socialliberalus, eina petys petin. Štai vos apšilęs kojas aplinkos ministro kėdėje artimiausiu metu rengiasi įstatymu įteisinti visas nelegalias statybas Kuršių Nerijoje ir nacionaliniuose draustiniuose. Be abejonės, šitas veikėjas pridarys bėdų nė kiek ne mažiau už draugę Kazimirą. Be to, visos deklaracijos, programos, pažadai tėra tik akių dūmimas. Prisiminkime, kaip tie vadinamieji socialdemokratai vos ne į krūtinę mušėsi, prisiekinėjo, kad po savivaldos rinkimų neis į koaliciją su avantiūristo R. Pakso ereliais. Ir ką gi matome? Bemat sukirto rankomis. Ir visai nesvarbu, kad Paleckių dinastijos jaunėlis Algirdas Paleckis lyg ir buvo triukšmingai pašalintas iš partijos. Vis labiau darosi akivaizdu, kad tas A. Paleckio kuriamas neva socialistinis ar tikrasis socialdemokratinis judėjimas Frontas tėra neokomunistų padalinys, siekiant pritraukti to paties elektorato balsus, atimant juos iš paksininkų ir darbiečių. Nesvarbu, kad visi savi, bet dalytis grobiu neketinama. Įdomu, kad viename tam tikrų priešiškų Lietuvai jėgų nupirktame savaitraštyje, tapusiame R. Pakso organu ir propagandiniu ruporu, atsiranda vietos ir A. Paleckio Frontui. Kopijuojant stalininių laikų plakatą Motina tėvynė šaukia (Rodina mat zoviot) išspausdintas ir Fronto plakatas, kuriame triskart parašytas žodis frontas (dėl akių nuspalvintas tautinėmis spalvomis), o centre puikuojasi A. Paleckio portretas, primenantisį Stalino laikų plakatus. Įdomu tai, jog programinis manifestas primena Markso, Engelso sapaliones ar Lenino balandžio tezes. Pasirodo, į A. Paleckio štabą ėmė plaukti prašymai priimti į tą neva partiją atvirus Lietuvos priešus ir kolaborantus. Ištrimituota, kad atsisakyta priimti vieną tokį Maskvos agentą J. Subotiną ir visą grupę buvusių jedinstveninkų. Suprask, priimami tiktai tie, kurie yra pasirengę guldyti galvas už Lietuvą. Aišku, tai nieko naujo. Tų pasirengusių guldyti galvas, aišku, už savo kišenę A. Brazausko G. Kirkilo partijoje, valstiečių, darbiečių, paksininkų grupuotėse, jau nekalbant apie A. Paulausko komandą neregėta gausybė. Vien tai, kad tas A. Paulauskas ir vienas iš artimiausių jo bendražygių, o gal ir tikrasis tų vadinamųjų socialliberalų vedlys Alvydas Sadeckas komanduoja Lietuvos teisėsaugai, kokius sprendimus priimti, labai daug ką pasako.
Grįžtant prie filosofo V. Radžvilo samprotavimų, ypač atkreipiamas dėmesys į tai, kad konservatoriai beveik sunaikino krikščionių demokratų partiją. O krikščionys demokratai esą susinaikino dar tada, kai sudarę valdančiąją koaliciją su konservatoriais pradėjo vykdyti savižudišką politiką. Anot filosofo, prie to susinaikinimo prisidėjo buvę partijos vadovai A. Saudargas ir Č. Stankevičius, už ministrų kėdes atsisakę partijos savarankiškumo, kol krikščionių demokratų partija atsidūrė politinio gyvenimo užribyje. Su tuo galima sutikti tiktai iš dalies. Istorinę partiją griovė nuo pat jos atsiradimo. Pakanka tik prisiminti, kaip partijoje daryti tvarką ėmėsi neokomunistų visada labai šlovintas K. Bobelis ar visa moderniųjų krikščionių komanda. Čia konservatoriai niekuo dėti. Žinoma, paskutiniųjų metų Tėvynės sąjungos veikla, faktiškai palaikant G. Kirkilo Vyriausybę, kelia abejonių. Juk neatsitiktinai atsirado žodžiai kirkilizmas-kubilizmas. Aišku, nuėjus nuo scenos A. Brazauskui, naivu buvo tikėtis, kad jo pakaitalas ideologas G. Kirkilas taps demokratu. Tokie niekada nesikeičia, o jau A. Kubilius privalėjo tai žinoti. Bet tai jau kita kalba. Šiuo metu visos patriotinės Lietuvos jėgos turi nedelsiant susivienyti, mesti į šalį ambicijas, nes pavojus didelis. Todėl, ko gero, visiškai neatsitiktinai tarp konservatorių vis stiprėja nuomonė, jog reikia klauptis ant kelių prieš prof. V. Landsbergį, prašant dar kartą perimti Tėvynės sąjungos vairą. Bent jau dabar šioje partijoje nematyti tokios figūros, kuri galėtų vėl sujungti ir pakelti patriotines jėgas.
Jokiu būdu negalima vadinti to paties demagogo R. Pakso ir jo sėbrų skelbiamų šūkių apie chebrokratiją kliedesiais. Tai rimtas pavojus, netgi gresiantis savotišku perversmu. Kad ir kaip vertintume pastaruoju metu daugelio kritikuojamą prof. Raimundą Lopatą, tenka sutikti su jo žodžiais, kad Tvarkos ir teisingumo rėksniai politiką verčia pigios propagandos ir žmogiškosios kvailybės bastionu. O tai gana rimta ir pavojinga. Ypač matant vos kvėpuojančią pilietinę visuomenę.
© 2008 XXI amžius
|