|
Apie lietuvišką pasaką Dangus griūva!
Edvardas Šiugžda
Daugelis mūsų prisimename lietuvišką pasaką, kaip zuikį
išgąsdino ant jo uodegos užkritęs lapas. Išsigandęs nukritusio lapo
vargšelis zuikis pasileido bėgti kiek kojos įkerta. Sutinka lapę.
Lapė jo klausia, kas nutiko. Zuikiui atsakius: Pasaulis griūva,
bėkime! (taip bailusis zuikis suprato užkritusį lapą), bėgti pasinešė
ir lapė. Dviese bėgdami, sutinka vilką, kuris irgi, sužinojęs, kad
pasaulis griūva, pasileido bėgti kartu. Ir taip nuo griūvančio
pasaulio bėgti rinkosi vis daugiau ir daugiau žvėrių, kol galų
gale susidarė didžiulis būrys, pritraukiantis vis naujus išsigandusių
žvėrelių pulkus.
Kažkas panašaus vyksta šių dienų Lietuvoje. Po kovo 11 dieną vykusių keliasdešimt jaunuolių, jau visuotinai vadinamų skustagalviais, eitynių pamažu buvo sukeltas triukšmas, kuris netrukus išaugo netgi į, galima sakyti, masinę psichozę. Per radiją transliuojamos diskusijos, pokalbiai, kuriuose jaunuoliai, nešę tautinę vėliavą, vadinami ne tik įžeidžiamu skustagalvių terminu, bet ir nacistais, fašistais ir pan. Šios savaitės pradžioje į sutirštintą politinį žaidimą, savo ar ne savo valia, įsitraukė ir politikai. Pradžią šiai masinei psichozei praėjusią savaitę davė kažkoks Savukynas, o netrukus, po dviejų dienų, išvystė kultūrininkas ir visuomenininkas Darius Kuolys, kurio vedamoje laidoje Tarp Rytų ir Vakarų buvo suponuota mintis, jog vos ne visi lietuviai yra antisemitai, dėl ko Lietuvos politikai atseit bijo judinti didžiuliu antisemitizmu užkrėstos tautos. Toliau vystėsi viskas kaip toje pasakoje įsibaiminusiųjų baisiais įvykiais Lietuvoje daugėjo ne dienomis, o valandomis. Per beveik visas televizijos stotis buvo rodomi (vis pakartojant) vaizdai iš kovo 11-ąją vykusių eitynių (su kelių jaunuolių šūktelėjimais: Juden raus), internete (lietuviškame!) vis atsirasdavo abejotini pranešimai su juos lydinčiais internautų komentarais, kuriuose lietuviams primenama nacistinė praeitis, o prie televizijos ir radijo diskusijų stalų susodinti pašnekovai turėjo muštis į krūtinę, kad pražiopsojo didžiulę grėsmę sudariusią politinę provokaciją visa tai rodė: Lietuvoje įvyko kažkas siaubingo ir nepataisomo.
Pradžią davė minėto Savukyno straipsnelis. Kaip tik prieš savaitę lrytas.lt (internetiniame Lietuvos ryto variante) pasirodžiusiame straipsnyje-paskvilyje autorius greta savo teksto įsidėjo net kelis videovaizdus iš fašistinės demonstracijos kaip įrodymą, kokią bjaurystę (dangus griūva!) jis atkasė Lietuvoje. Tarp triukšmaujančių jaunuolių jis sakosi pastebėjęs (o siaube!) naująjį Hitlerį, ir netgi Adolfą mat būtent tokiose eitynėse savo karjerą pradėjo tikrasis Hitleris. Ir dar Savukynas atpažino naujojo Hitlerio pagalbininkus (atseit, naujuosius hitlerininkus) tai įvykį atlaidžiai stebėję policininkai, kurių nė kiek nešokiravo baisūs šūksniai. Tie naująjį Hitlerį kėlę policininkai tikrai nėra skaitę Konstitucijos, kurioje aiškiai pasakyta, kad kurstyti tautinę nesantaiką nusikaltimas. Taigi policininkai nusikaltėliškai stebėjo, kaip yra daromas nusikaltimas, ir net nebandė jo sustabdyti. Siaubingas nebaudžiamumas Lietuvoje!
Panašiomis mintimis Savukynas po kelių dienų svaidėsi savo privačioje laidoje per antrąjį Lietuvos televizijos kanalą. Pasikvietęs keletą jam tinkamų pašnekovų bandė jiems, kaip tikras prokuroras, įteigti, kad skustagalviai (ar tikrai visi jaunuoliai buvo skustomis galvomis, šią savaitę visur rodomose laidose nepavyko išsiaiškinti) neabejotinai įvykdė nusikaltimą, o ir policininkai, neišvaikę fašistų, pasielgė kaip nusikaltėliai. Pokalbyje dalyvavęs Vidaus reikalų ministerijos atstovas kaip vaikas turėjo aiškinti naujai iškeptam prokurorui, kad šaligatviu einančiai jaunuolių grupei trukdyti eiti pagal įstatymus policija neturi teisės, kaip dar labiau neturi teisės pradėti juos daužyti abipusės muštynės tada būtų garantuotos. Matyt, naujai iškeptas prokuroras ne visai gerai žino įstatymus. Gal kalta jo jaunystė... Pakviestas diskusijai Tautinių mažumų ir išeivijos departamento atstovas (akivaizdžiai nelietuviška pavarde, todėl lyg ir turėjęs pritarti kitataučius ginančiam prokurorui laidos vedėjui) aiškino, kad kažko labai blogo jaunuolių elgesyje neįžvelgia, nes nacionalizmas pasireiškia visur, net ir Afrikoje tarp negrų (juodaodžių). Tokia versija, regis, nepatiko laidos vedėjui, ir departamento atstovą daugiau jis vengė kalbinti. Išties, jeigu remtumėmės Savukyno koncepcija, tai už savo laisvę šiomis dienomis kovojantys (ne tik žodžiais, bet ir plytgaliais) tibetiečiai, keiksmažodžiais palydintys okupantus kinus, turėtų būti įduoti jei ne tarptautiniam teismui, tai bent Savukyno įsteigtam nacionalistinių fašistinių elementų tramdomajam teismui.
Savo paskvilyje, atspausdintame lrytas.lt, Savukynas visą lietuvių tautą pavadina žydšaudžiais. Tiesa, netiesiogiai. Netikite? Štai ištrauka iš jo rašinio, kurioje žydų naikinimą hitlerinės okupacijos metais jis priskiria nei daug, nei mažai Lietuvai, beje, tuo laiku kaip valstybei neegzistavusiai: Vilniaus žydai džiaugėsi, kai sostinė pagaliau atiteko Lietuvai (1939 metais, kai Sovietų Sąjunga, užpuldama Lenkiją pagal Molotovo-Ribentropo paktą, užėmė tada Lenkijai priklausiusį Vilniaus kraštą ir grąžino Lietuvai E.Š.). Jie buvo įsitikinę, kad Lietuvos valstybėje jiems bus geriau gyventi nei Lenkijoje. Praėjus porai metų absoliuti dauguma žydų buvo sušaudyti. Štai kokie baisūs, anot Savukyno, lietuviai ir jų valdoma (nacizmo laikais!) valstybė. Tiesa, Savukynas teigia neskaičiavęs, kiek lietuvių 300 ar 10 000 (o gal visi trys milijonai?) dalyvavo vokiečių nacių vykdytame holokauste jam tai nesvarbu. Esą lietuvių buvo užtektinai, kad mūsų valstybės (kokia galėjo būti mūsų valstybė okupacijos sąlygomis?) piliečiai žydai būtų sunaikinti. Tai buvo pačios didžiausios pilietinės žudynės Lietuvoje. Vieni piliečiai žudė kitus piliečius. Bet daugelis lietuvių to dar nesuprato iki šiol. Vis dar daugeliui atrodo, kad buvo sunaikinti svetimieji, nebūtus kaltinimus lietuviams sviedžia Savukynas. Dar daugiau žiauresniais žmogžudžiais pasirodė lietuviai ir po karo. (Kaip švelniai apibūdinta sovietinė okupacija!) Buvusios (kodėl jau tik buvusios?) Lietuvos piliečiai žudė vieni kitus. Tik šį kartą abu jie buvo lietuviai. Tačiau vienas vadinosi partizanu, o kitas stribu. Atseit, lietuviai iš prigimties žmogžudžiai, ne tik fašistai. Tiesa, šį kartą Savukynas įterpia paaiškinimą: už šio (tarpusavio skerdynių E.Š.) stovėjo sovietinė mirties mašina. Štai kokie blogi (ir kvaili) buvo su okupantais kovoję lietuviai jie drįso priešintis!
Savukynas nusiteikęs visiškai suniekinti lietuvius. Štai jo pateiktas pavyzdys: Prieš porą metų Lietuvos rusas Jurijus Petrovskis, paprastas vairuotojas, atsisakė išgerti už sovietinę armiją. Už tai buvo nušautas. Tikrai gražus pamokantis pavyzdys. Ypač jeigu Petrovskis buvo grynakraujis rusas. Bet toliau Savukynas pateikia lietuvius niekinantį klausimą: Kiek Lietuvos lietuvių taip padarytų? Jis tokių pavyzdžių, atseit, nežino. O štai dėl rusų pavyzdžių galima pririnkti ir daugiau. Ir dar. Savo insinuacijas lietuvių atžvilgiu Savukynas tęsia toliau: esą štai tokiems žmonėms (lietuvius be išimties mylintiems rusams E.Š.) pasakoma: Lauk iš Lietuvos. Tai yra nusikaltimas. Bet nejaugi lietuviai tokie kvaili, kad nemoka atskirti gerų rusų nuo blogų, gerų žydų nuo blogų, pagaliau, gerų lietuvių nuo blogų? Iki kokio tik marazmo prieina jaunatviški užsidegėliai lietuvių niekintojai?!
Gali mums nepatikti skustagalviai, gali nepatikti auskaruoti (yra ir tokių tokia atėjo mada!), bet negalime jų sieti su fašistais ar pan. Tuo tarpu, paraginti pamokslautojų Savukyno ar Kuolio asmenyje, internautai rėžia dar aiškiau. Lietuvoje atgimė fašizmas pačia bjauriausia forma, klykia vienas. Kitas prideda dar riebiau: Pradžiai reikėjo pastatyti lengvąjį kulkosvaidį paskui jau bus vėlu. Ir t. t. ir pan. Čia apie tuos fašistus, juos šaudyti reikia. Ir galima. Koktu klausytis ir skaityti. Neginame išsišokėlių skustagalvių, neginame fašizmo, nes patys esame prieš jį, bet sakome: negalima kaltinti jaunuolių grupės neišsiaiškinus visų aplinkybių. Juo labiau negalima kelti tokį didžiulį triukšmą dėl kelių gal ir nusikaltėliškai, o gal tik neprotingai pasielgusių jaunuolių. Juk tik dėl šio triukšmo, kasdien rodomų vaizdų su šūkiais juden raus visa Lietuva apkaltinama fašizmu. Tokią Lietuvą ir siekia parodyti mūsų nedraugai tiek Rusijoje ar Izraelyje, tiek ir Lietuvoje. Supraskime šitai pagaliau!.. Skaičiuodamas lietuvių žydšaudžius, Savukynas nė neprisimena, kad daugybė lietuvių gelbėjo žydus. Gelbėjo nepaisant to, kad jiems patiems tai grėsė mirtimi. Taigi nesunkiai pamirštama tai, ką norima pamiršti... O gal Savukynas ir jo draugai apie lietuvius norėtų paskleisti net tokį šmeižtą, kokį yra sakęs vienas, beje, Lietuvoje labai žinomas žydas: Lietuviai žydus (vokiečių okupacijos metais) gelbėjo tik tam, kad paskiau įduotų gestapui? (Nors tai pasakė žydas, bet tikrai neturiu teisės pasakyti ir jokiu būdu nesakau, kad taip kalba visi Lietuvos žydai ar Izraelyje apsigyvenę litvakai iš Lietuvos emigravę žydai.)
Pasakai besitęsiant toliau, kitas, iš Amerikos balso atvykęs pamokslininkas, aiškindamas apie tautinę bei religinę neapykantą triukšmingai reiškiančių jaunuolių surengtą provokaciją, prisimena nesenus įvykius, kai 2006 metų rudenį Kremlius ėmėsi primityvios, neapykanta grįstos politikos, sulaikydamas ir deportuodamas Rusijoje gyvenančius gruzinus, o Maskvoje grupė rusų mokslo ir kultūros žmonių demonstravo solidarumą su gruzinais. Panašiai 1963 metais Jungtinių Valstijų prezidentas Džonas F. Kenedis Vakarų Berlyne solidarumą pareiškė su Rytų vokiečiais kaip atsaką neapykantos sienai, dalijusiai miestą ir pasaulį. Geri, pamokantys pavyzdžiai, bet argi jie tinka mūsų atvejui? Jie tik parodo, kad pasityčiojimo politiką savo ar kitų tautų atžvilgiu rodė brutalios tų režimų viršuje esančios valdžios. Nejaugi p. Sakadolskis mano, kad antisemitizmą skleidžia ir Lietuvos valdžia? O gal jam atrodo, jog tokie keleto jaunuolių šūkaliojimai tapo tautos pasaulėjauta? Kam taip plakti save ir visą tautą? Buvęs Amerikos balso darbuotojas sušunka: Kažkas negerai valstybėje, kai po tokio išpuolio tvyro nejauki tyla sostinėje, valstybės politinėje valdžioje. (Savukynas tylinčius politikus pavadino kilbukais.) Ir vėl pateikia pavyzdį, kad nepriklausomybę išsikovojome ne mes patys, lietuviai, bet ypač svarbūs toje kovoje buvo kitataučiai Atkuriamojo Seimo gretose buvo ir žydų, ir rusų. Anot pamokslininko iš Amerikos, panašu, kad lietuviai patys tikrai nebūtų sugebėję išsikovoti nepriklausomybės. Gal ir taip juk daug kas priklausė nuo tuo metu susiklosčiusios politinės situacijos. Bet vargu ar galima sakyti, kad rusai ar žydai prisidėjo prie mūsų nepriklausomybės iškovojimo. Greičiau tai buvo padaryta taktiniais politiniais sumetimais, pritraukiant kitų tautų atstovus ir parodant, kad už mūsų nepriklausomybę pasisako ne vien lietuviai (tiksliau, tik dalis lietuvių, nes daug lietuvių, reikia atvirai pasakyti, buvo už sovietizmą). Todėl nėra reikalo patetiškai šūkauti, kad už Lietuvos nepriklausomybę kovojo rusai ar žydai. Greičiau derėtų sakyti, kad jie, kaip ir tie patys lietuviai, net nenorėję (kai kurie!) nepriklausomybės (ne tik kagėbistai), jos vaisiais ėmė naudotis.
Kaip teisingai pastebėjo kai kurie skaitytojai, po Lietuvos ryte išspausdinto Savukyno saviniekos straipsnio, visi puls iš paskos jam pritarti... Tai reiškia prasidės zuikiška pasaka Dangus griūva! Viskas per daug žinoma, viskas patirta. Nejaugi mes, lietuviai, tik taip galime vertinti save, savo istoriją, kurios tragiškąją pusę mums primeta svetimieji? Žalą valstybės prestižui darome mes patys, tirštindami spalvas, dirbtinai (o gal pagal užsienio spectarnybų užsakymą?) ieškodami nusikaltėlių tarp savo piliečių ten, kur jų nėra, tuo laiku, kai pasaulyje panašūs vieši pareiškimai nėra smerkiami, smerkiami tik išties fašistuojančiųjų sistemingi veiksmai prieš tautą, rasę ar religiją. O kaip pasityčiojama iš tautos, kai Lietuvoje net paties aukščiausio lygio politikai ir valstybės pareigūnai pažeidinėja įstatymus ir pačią Konstituciją? (Beje, kiek netiesiogiai Lietuvoje su didžiausia piktdžiuga užsipuolami kunigai, tikintys žmonės, žymiai pikčiau nei sovietiniais valdiško ateizmo metais? Ir niekas valstybės mastu dėl to nė piršto nepakelia, kad sudrausmintų puolėjus.) Tik iš didelės baimės dabar šaukiama, kad žalą valstybės prestižui daro vienoki ar kitokie visuomeniniai veiksmai šiuo atveju eitynės su šūkiais. Bet ir čia baimės akys yra per didelės. Turime suprasti, kad kaip vienas ar kitas banditas, žudikas ar vagis nenulemia visos tautos ir valstybės, taip ir vienas ar kitas ksenofobiškai (antirusiškai, antisemitiškai, antilenkiškai) besielgiantis pilietis neatstovauja visai tautai ar valstybei jis atstovauja tik sau. Mūsų valstybė, mūsų tauta, mūsų visuomenė tikrai nevykdo ksenofobiškos politikos, neturi nesveikų rasistinių, šovinistinių, nacionalistinių prietarų. Tik mūsų tautos nedraugai trokšta (ir visomis išgalėmis siekia) prieš mus nuteikti visą, ypač demokratinį, pasaulį, siekia įrodyti, jog esame žydšaudžių tauta, esame antisemitai, esame ksenofobai. Jeigu spręstume tik pagal vieno ar kito piliečio poelgius, mūsų tauta turėtų būti apskelbta ir vagių, ir žmogžudžių, ir banditų tauta. Nesisvaidykime tokiais kaltinimais. Ir nenuteikime kitų. O ypač pasaulio.
Nors Savukynas, kreipdamasis į politikus pasmerkti fašistuojančius skustagalvius, vardijo juos savo pateikta tvarka pirma kairiuosius, paskiau liberalus (kaip tariamus dešiniuosius), po to Tėvynės sąjungą, kaip tikrus dešiniuosius, kaip galima buvo suprasti, pirmiausia atgailauti siūlė dešiniesiems (nes fašistai dažnai neteisėtai priskiriami prie dešiniųjų). Tad šie pirmiausia ir pradėjo linčiuoti savuosius fašistuojančius skustagalvius, aiškintis provokacijos (kodėl iškart provokacijos?) iniciatorius, visą tautą pasmerkdami dėl 300 ar 10 000 (Savukyno skaičiavimais) banditų. Kadangi kultūrininkų laidose ir straipsniuose politikai buvo linčiuojami už tai, kad nekreipia dėmesio į baisų skustagalvių siautėjimą, sugėdinti politikai pradėjo reikšti savo pasipiktinimą antisemitiniu išpuoliu. O kadangi antisemitizmas primetamas patriotiniams, dešiniesiems sluoksniams, atgailauti pradėjo dešinieji politikai, pavyzdžiui, Tėvynės sąjungos atstovai, teigdami, kad ši provokatoriška demonstracija yra nacionalinės nesantaikos kurstymas.
Po jų įsijungė ir kairieji, jau perrėkdami vienas kitą, į kokią baisią padėtį atvedė fašistuojantys jaunuoliai su lietuviška tautine vėliava, dainavę apie Lietuvą be rusų. Apmokamą pareiškimą padarė ir Tautinių mažumų ir išeivijos departamentas. Seimo nacionalinio saugumo ir gynybos komiteto narė Rasa Juknevičienė netgi kreipėsi į Valstybės saugumo departamento direktorių Povilą Malakauską, prašydama atsakyti, ar VSD vykdo tyrimą, kas galėjo inspiruoti ir organizuoti kovo 11-ąją vykusią nacionalinę nesantaiką kurstančią demonstraciją Vilniuje. Aišku, jei tikrai žinoma, kad šiai demonstracijai įtaką daryti galėjo užsienio spectarnybos, Seimo narė teisėtai klausia, ar tai nėra viena sudėtinių, iš užsienio vykdomo Lietuvos diskreditavimo plano, dalių. Jau anksčiau Nacionalinio saugumo ir gynybos komitetą P. Malakauskas yra informavęs, jog VSD turi žinių, kad antisemitinę kortą kai kurios nedraugiškų Lietuvai valstybių specialiosios tarnybos gali sąmoningai naudoti mūsų tautos ir valstybės diskreditavimui. Gal Seimo narė ir teisingai, ypač kylant visuotiniam triukšmui, pateikia Malakauskui paklausimus. Gal kiek su padidinta baime skamba ir V. Landsbergio pareiškimas (jį spausdiname šiame numeryje red.) apie nepriklausomybės dienos išniekinimą pusgalvių ir provokatorių demonstracijoje. Gerai, kad mūsų garbusis politikas, kaip visada, savo įprastu įžvalgiu stiliumi išvardija atsitiktinius įvairių provokacinių pareiškimų tarptautiniu lygiu sutapimus. Ir jis nurodo, kad apie provokaciją perspėti iš anksto privalėjo VSD. Tačiau VSD jau suspėjo patvirtinti, kad organizuotų rasistinių ar vadinamųjų skinų gaujų Lietuvoje nėra. Departamentui yra žinoma tik apie 200 pavienių aktyvistų visoje šalyje, kartas nuo karto pasireiškiančių viešumoje. Vidaus reikalų ministerijos sekretorius savo ruožtu pasakė, jog, turimais duomenimis, žiniasklaidoje plačiai nušviesta vadinamųjų skinų eisena anaiptol nebuvo rasistinio pobūdžio ir kurstanti tautinę nesantaiką.
Atrodo, kad Savukynas, D. Kuolys ir kai kurie kiti panašūs veikėjai, sekdami minėtą lietuvių pasaką apie išsigandusį zuikį, netrukus gąsdinsis (o dar labiau gąsdins kitus), jog už kiekvieno krūmo pasislėpęs tūno lietuvis fašistas, kaip KGB valdymo metais kiekviename lietuvyje įžvelgdavo buržuazinį nacionalistą. Marazmas paprastai vystosi senatvėje, nusilpus psichinėms jėgoms, tačiau tai nėra labai pavojinga visai visuomenei. Bet kai marazmas pradeda reikštis jauname, energija trykštančiame organizme, tada visuomenei yra žymiai pavojingiau. Tokio jaunatviško marazmo priežasčių tenka ieškoti kitur. Gal kažkokiu indukcijos būdu Savukynui, Kuoliui ir Co lietuviai tapo žydšaudžiais prisiklausius įvairių sionistinių tyrinėtojų, kurie prieš keletą metų atvažiavę į Lietuvą jos širdyje (parlamente) kėlė tokias mintis apie lietuvius žydšaudžius, kad dauguma Seimo narių, irgi paveikti tos pačios indukcijos, net atsistoję plojo lietuvių tautos šmeižikui. Ir tik vienas senas seimūnas (mat negavęs sovietinės mokyklos auklėjimo) tada pajėgė pasipriešinti visuotiniam seimūnų marazmui, nesugebėjusiam bent kiek pasipriešinti tautos juodinimui. Tokius tautos atstovus telieka tik apraudoti...
P.S. Vienu klausimu Savukynas teisus žodžio laisvė Lietuvoje išsigimė. Tik tą parodė ne, kaip teigia Savukynas, ši gėdinga eisena. Ji išsigimė jau tada, kai Lietuvoje be atvangos buvo pradėtas pulti, niekinti, juodinti ir šmeižti nepriklausomybės architektas V. Landsbergis. Nei didžioji spauda, o ir apskritai žiniasklaida, juo labiau tas pats Savukynas ir Co neparodė nė mažiausios pastangos nuo nepagrįstų kaltinimų ir šmeižtų apginti šį žmogų. Jam tai kainavo sveikatą, ramybę, kainavo tikrą laimę. Ar Savukynas bent pabandė užstoti šį žmogų, paniekinamai vadinamą žydu, vokiečiu, kagėbistu ar dar nežinia kuo. Ir taip jau 20 metų, nuo pat Sąjūdžio atsiradimo ir vadovavimo jam, nuo pat nepriklausomybės atkūrimo iki šių dienų. Kurgi tie gynėjai, ginantys kitas tautas nuo lietuvių fašistų, bet nesugebantys ir net nenorintys apginti nepriklausomybės kūrėjo? Ar būtų įmanomas toks atvejis nepriklausomybės patriarcho Jono Basanavičiaus atžvilgiu? Ar išvis galimas būtų toks atvejis prieškario nepriklausomybės metais? Ne. Dabartinė padėtis tik parodo, kaip per 50 sovietinio gyvenimo metų sugedo mūsų inteligentija... Ir nekaltinkime savo tautos.
© 2008 XXI amžius
|