|
Žiniasklaidos viražai
Galime didžiuotis savo šalelėje turėdami daug talentingų mokslininkų, menininkų, muzikų, rašytojų, sportininkų
Kas tų aukštumų nepasiekia, o nori gerai gyventi ir išgarsėti, irgi randa išeitį, kaip išsikapstyti iš gyvenimo užribio. Tik nereikia kreipti dėmesį į sąžinės priekaištus, o susirasti kokį uabą (stogą), kuriam tokie darbuotojai labai praverčia. Bosams paliepus, jie atliks juodžiausius darbus: pagal užsakymą apšmeiš, išjuoks, apkaltins ir nuteis, apklaus skundiką ar intrigantą, nufotografuos, nufilmuos, kad būtų įtikinamiau, ir pateiks visai Lietuvai. Reikia pavyzdžių? Prašom.
2007 m. gruodžio 18 dieną Respublikoje išspausdintas Dalios Byčienės straipsnis Dievo tarnus parklupdė turtai. O tie turtai sovietiniais laikais nacionalizuotas Alksnėnų parapijos mūrinis ūkinis pastatas. Jį Zuzana Dvylaitė privatizavo iš kolūkio. Kilus nesusipratimui, šį pastatą teismas grąžino parapijos bendruomenei.
Toliau rašoma, kad Zuzaną norima iškeldinti iš avarinės būklės pastato. Petras Linkūnas (buvęs parapijietis) prisimena, kad šį pastatą, klebono Vincento Kirlaičio paprašytas, prieš 50 metų kartu su kitais parapijiečiais remontavo: pagaliais paramstė sijas, išpuvusius sienojus apkalė lentomis, apkamšė pakulomis. Tas namas statytas dar carinės Rusijos okupaciniais laikais jis bet kuriuo momentu gali sugriūti, palaidodamas ir jame gyvenančią moterį. Štai tada tai Dalytei būtų proga ant parapijos klebono pliūkštelėti keletą paplavų kibirų: ar nematė kunigėlis, kokioj sukiužusioj landynėj gyveno moteris, visą gyvenimą tarnavusi kunigams. O pati Zuzana labai realiai vertina savo charakterį ir ateitį: ji žinanti, kad su žmonėmis negali gyventi. Aš manau, kad klebonas Arūnas, o, kiek žinau, ir pati bendruomenė neprieštarautų, kad korespondentė Dalia nugriautų tą pastatą, o toje vietoje pasėtų kokias nors pievines migles. Pati įsitikintų, kokius turtus norėjo kunigai užgrobti.
TV pagalbos laidoje neseniai buvo rodomas G. Jauniaus reportažas apie Vilkaviškio dvasininkus. Neverta kartoti jo turinio: kurie matė prisimena, jei nematė nieko neprarado. Tikintieji piktinasi, kad net šv. Mišių metu operatoriai, įsibrovę į bažnyčią, filmavo Komunijos dalijimą, trukdė susikaupti. Išbėgę į šventorių vaikėsi kunigus, reikalavo atsakyti į klausimus, veržėsi į kleboniją. Nesuprasi iš arogancijos ar kvailumo nežino, kad visuotinai priimtinomis normomis reikia susitarti dėl susitikimo iš anksto. Bet tada nebus to aštrumo ir efekto, kurio siekia darbdaviai. Be to, čia nėra rizikos, kad tikintieji paduos į teismą už moralinę žalą dėl jų teisių pažeidimo, nes neturi tiek pinigėlių advokatams, kad galėtų bylinėtis su visagale ir neklystančia žiniasklaida. Mat demokratija! Taip ir pilasi šmeižtai ant kunigų apie jų gobšumą, ištvirkavimą, pareigų neatlikimą. Esą kunigėliai vartosi, kaip inkstai taukuose. Tada kažin kodėl į kunigų seminarijas nėra jokių konkursų juk kunigų trūksta. Ir kažin kodėl prieš bet kokius rinkimus balotiruojasi į vieną vietą dešimtimis? Ir didelius pinigus aukoja!
Dėl visiems suprantamų tiesų nesiginčysiu: biznis yra biznis bosas pinigus moka, už juos ir reikia atidirbti bosui. Jam svarbu reitingai ir populiarumas. Beveik visi esame krikštyti katalikais. Tad dažnas turėtume prisiminti Kristaus žodžius apie mažutėlius. Tvirtai tikinčių jokiais dvasininkų šmeižtais nepaveiksi, bet abejojantiems, t. y. mažutėliams, tokie žaidimai gali būti lemtingi. O juk visi esame Dievo tvariniai ir gerai žinome, kad už savo darbus turėsime atsakyti. Kažin ar tada padės ant karsto dangčio pritvirtintas kryželis? Verta pamąstyti.
Kostas JANULAITIS
Vilkaviškis
© 2008 XXI amžius
|