|
Tegul Žemaičių žemė giesmes gieda...
Prel. dr. Juozas Šiurys
Telšių vyskupo generalvikaras
Koks nuostabiai gražus mūsų protėvių palikimas, giesmėmis apmąstyti Viešpaties Jėzaus Kristaus nueitą Kryžiaus kančios kelią. Žemaičiai gali didžiuotis, kad per šimtmečius, net ateistinio persekiojimo laikais, mokėjo apginti ne tik Žemaičių Kalvarijos koplyčias, bet ir išsaugoti jautriai, melodingai ir galingai giedamas Kalvarijų Kalnų giesmes.
Gražūs papročiai, kilnios tradicijos savaime neatsiranda. Jas turi sukurti ir puoselėti žmonės. Ieškodama būdų ir tinkamesnių priemonių, kaip priartinti kiekvieno žmogaus sąmonę ir jausmus prie Kristaus išgyvenimų, Bažnyčia palaiko įvairias maldingumo formas, kurios yra reikšmingos skelbiant Evangeliją. Viena iš tokių formų Kristaus kančios kelio pakartojimas. Eidami kryžiaus keliu, tikintieji gali geriau įsigilinti ir suvokti Išganymo paslaptis. Tai padeda įsijausti į Kristaus kančią ir mirtį, geriau suprasti kokia kaina esame atpirkti ir išganyti.
Ši Katalikų Bažnyčioje populiari maldingumo forma Žemaičių Kalvarijoje pradėta praktikuoti XVII a. Žemaičių Kalvarijos Kalnai, sukurti 1639 metais senovės Garduose (dabar Žemaičių Kalvarija) vyskupo Jurgio Tiškevičiaus yra pirmieji senojoje Lietuvos valstybėje.
Savo išsilavinimu ir pamokslų sakymu pagarsėję dominikonai, daug dėmesio skyrė Išganytojo kančiai apmąstyti. Vyskupas Jurgis Tiškevičius kviesdamas ordiną, matyt, jau buvo nusprendęs Garduose įkurti kryžiaus kelio stotis Kalvarijas. Kaip vyskupas M. Valančius savo raštuose mini, kad vyskupas J. Tiškevičius, nuvažiavęs į tą sodą, pats kalnus apvaikščiojo, pats paskyrė vietas, katrose koplyčias statyti ketino, pats paskaitė žingsnius nuo vietos iki vietos, kad įdėm tiek būtų, kiek Kristus kančios laike nuėjo, pats, eidamas takais, barstė žemę šventą atvežtą iš Jeruzalės (Iš vysk. M. Valančiaus raštų).
Pastatytas koplyčias vyskupas vadino Viešpaties kančios koplyčiomis, o Gardų kalnus su Kryžiaus keliu praminė Jeruzale, arba Naująja Jeruzale. Šis kryžiaus kelias, turintis 20 stočių, 19 koplyčių (vienoje koplyčioje yra 2 stotys), tęsiasi 7 kilometrus. Kalvarijos Kalnus einant, stotyse po maldų tikintieji yra laiminami Šv. Kryžiaus relikvija, kurią iš Liublino parvežė vienuoliai dominikonai.
Visas Kalvarijų koplyčias vyskupas J. Tiškevičius pavedė vienuoliams dominikonams ir įpareigojo juos skelbti Kristaus kančią ir prisikėlimą. Vienas iš brolių dominikonų, Jurgis Kasakauskis, vyskupo pavedimu parašė maldas ir giesmes, skirtas Kristaus kančios ir mirties apmąstymui. Juozas Vaišnora, MIC, knygoje Marijos garbinimas Lietuvoje, svarstydamas apie Žemaičių Kalvarijos Kalnų giesmių atsiradimą, sako: Ar dominikonas J. Kasakauskis bus tas kunigas, kuriam Vyskupas Jurgis Tiškevičius 1639 m. įsteigęs Žemaičių Kalvarijos Kryžiaus Kelius, liepė parašyti maldas ir giesmes, kurias ligi pat šiol tebegieda žmonės Kalvarijos Kalnus vaikščiodami, ar jam talkino ir kiti dominikonai, turi visą tai ištirti mūsų literatūros istorikai. Paprastai liaudžiai ne tiek svarbu kaip šios giesmės atsirado, kas jas parašė, svarbu, kad žmonėms jos buvo artimos, mėgiamos, jautriai giedamos ne tik Kalvarijoje, bet ir visoje Žemaitijoje. Atsiradus tradicijai procesijai eiti į Kalnus, Kalvarijos dar labiau išpopuliarėjo.
Liaudyje yra susidariusi nuomonė, kad Kalvarijos Kalnai giedami tik už mirusius, laidotuvėse, metinėse ar kituose mirusiųjų minėjimuose. Tai labai gražus ir girtinas paprotys, palydint į amžinybę savo mirusiuosius apmąstyti Kristaus kančią ir mirtį ant kryžiaus. Tai pamini ir Katalikų liturginis maldynas, sakydamas, kad Kalvarijos Kalnai giedami ne tik lankant įrengtas koplyčias vietas, bet ir namie per šermenis, bei mirusiųjų minėjimus. Apmąstydami bei pergyvendami Kristaus kančios kelią, ne tik pasimeldžiame už mirusiuosius, bet ir įprasminame savo netekties skausmą.
Reikia taip pat pažymėti, kad Kalvarijos Kalnai nebūtinai turi būti giedami tik už mirusiuosius. Vyskupas Jurgis Tiškevičius, kurdamas Žemaičių Kalvarijas, turėjo mintį, kad žmonės eidami Kalvarijos Kalnus, giedodami tas nuostabiai jautrias giesmes, artimai pergyventų Kristaus kančią, kartu su Juo aukotų ir savo gyvenimo vargus bei rūpesčius. Taigi, Kalvarijos Kalnus galime giedoti įvairiausiomis tiek gyvųjų, tiek mirusiųjų intencijomis.
Reikia šiandien pasidžiaugti, kad į Kalvarijos Kalnų giedojimą įsijungia ne tik vyresnieji, bet ir jaunimas. Koks nuostabus yra Didžiųjų Žemaičių Kalvarijos atlaidų jaunimo dienos vakaras, kai šimtai jaunų žmonių su degančiomis žvakėmis rankose, skambant giesmėms, eina Žemaičių Kalvarijos Kalnus.
Koks gražus paprotys mūsų Telšių katalikiškoje vysk. V. Borisevičiaus gimnazijoje, kurioje jau šešioliktą kartą per Gavėnią giedami Kalvarijos kalnai. Tiesiog stebina, kad šių dienų jaunimas taip nuoširdžiai moka susikaupti tokiai ilgai besitęsiančiai maldai.
Vyskupo Jono Borutos, SJ, iniciatyva, graži tradicija įsigali Telšiuose kiekvienais metais, kovo 11 d. Tautos Nepriklausomybės atkūrimo šventėje giedoti Kalvarijos Kalnus. Tarsi grįžtant į tą lemtingą dieną, kada visa Lietuva meldėsi, už Tautos laisvę, o mes, Žemaičiai, tą dieną giedojome Kalvarijos Kalnus. Koks gražus ir prasmingas laisvės troškimo atkartojimas, kiekvienais metais minint šią šventę!
Turime dėkoti Dievui ir skatinti vieni kitus išsaugoti tą neįkainuojamą mūsų protėvių paliktą dvasinį lobį Žemaičių Kalvarijos Kalnus. Ne tik Žemaičių Kalvarijoje, bet ir savo namuose, susibūrę savo gatvėse, miestuose ir kaimuose puoselėkime mūsų tėvų ir protėvių paliktas šventas tradicijas. Tegul Žemaičių žemė giesmes gieda, tegul iš džiaugsmo ašaros jai rieda...
© 2008 XXI amžius
|