| RUBRIKOS |
|
ARCHYVAI
|
|
2001
metai |
|
Vilniaus arkivyskupijoje Maišiagalos dekanate Bažnyčioje giedojo LMA mišrus choras
MAIŠIAGALA. Atvelykio sekmadienį Lietuvos mokslų akademijos mišrus choras (vadovas Vytautas Verseckas, chormeisterė Judita Taučaitė, Tarybos pirmininkas Vilius Markauskas) aplankė Maišiagalą, Švč. Mergelės Marijos Ėmimo į dangų bažnyčioje giedojo per lenkiškas ir lietuviškas Mišias. Šis aukšto meninio lygio kolektyvas, atliekantis klasikinius kūrinius, lietuvių kompozitorių vokalinę muziką, nevengia ir aranžuotų lietuvių liaudies dainų. Choras yra koncertavęs daugelyje užsienio šalių. Dažną sekmadienį Vilnijos krašto bažnyčiose jie gieda per šv. Mišias, susitinka su vietos bendruomene. Kelionių išlaidas padengia JAV gyvenančių tautiečių Aldonos ir Jono Čingų įsteigtas fondas. Maišiagala Vilniaus rajono miestelis, nuo sostinės nutolęs 25 km į šiaurės vakarus, išsidėstęs prie Vilniaus ir Ukmergės plento. XX amžiaus pradžioje lenkams okupavus Lietuvą, netoliese ėjo demarkacinė linija, o Maišiagala atsidūrė okupuotoje teritorijoje. Pasakoja mokytojas Valdas Kuzelis: 1960 metais, baigęs Pedagoginį institutą, paskyrimą gavau į Maišiagalą, iš kurios niekur nebuvau išvykęs. Radau trikalbę mokyklą, vaikai mokėsi lietuvių, rusų ir lenkų kalbomis. Dvaro rūmuose veikė tarybinio ūkio kontora. Ūkio vadovai pasitaikė lietuviai, į miestelį kvietė lietuvių šeimas. Taip metai po metų mokykloje atidarydavome po lietuvišką klasytę. 1992 metais atsiskyrė lietuviška mokykla, tapau jos direktoriumi. Mokykloje buvo 130 mokinių. Į ją pereidinėjo rusų, ukrainiečių ir mišrių šeimų vaikai. Prieš dvejus metus, tai yra paskutiniaisiais mano direktoriavimo metais, mokinių buvo 270. Dvaro pastatas nebuvo pritaikytas mokyklai. Mokyklos tipiniame pastate liko lenkų vidurinė mokykla. Seniai žada pastatyti lietuvių mokyklą, bet statybos tik prasidėjo. Maišiagalos vidurinė mokykla nuo 1996 metų pavadinta Lietuvos Didžiojo Kunigaikščio Algirdo (1296-1377) vardu, minint jo 700-ąją gimimo sukaktį. Maišiagaloje yra Algirdo piliakalnis. Čia stovėjo medinė pilis, kadaise atlaikydavusi kryžiuočių puolimus. Šioje pilyje mirė Algirdas. Jo valdoma Lietuvos Didžioji Kunigaikštystė buvo pasiekusi didžiausią galią per visą Lietuvos valstybingumo istoriją, buvo stipresnė nei kitos Vidurio Europos ir Rytų Europos valstybės. Algirdas buvo palaidotas pagal tuometinius papročius kartu su aštuoniolika žirgų ir ginklais. Maišiagalos apylinkėse kol kas jo kapas nerastas. Prieš keletą metų piliakalnio papėdėje pastatytas paminklas Algirdui. Jau tapo tradicija rugsėjo pabaigoje Maišiagaloje švęsti Algirdines. Atvyksta Algirdo karinio bataliono kariai, dūdų orkestras, Karininkų ramovės vyrų choras Aidas, vadovaujamas Tado Šumsko, Seimo nariai. Ne kartą lankėsi generolas Jonas Kronkaitis. 1939 metais Vilnių grąžinus Lietuvai, pro Maišiagalą iš Ukmergės į Vilnių žygiavo Lietuvos kareiviai. Tuojau po Lietuvos Respublikos atkūrimo netoli demarkacinės linijos buvo pastatytas didžiulis akmenį su užrašu, prie kurio organizuojamos šventės. Jas padeda surengti Vilnijos draugija (pirmininkas prof. Kazimieras Garšva) ir Lietuvos laisvės kovotojų sąjunga, vadovaujama Jono Buroko. Artėjant prie 13 val. pasukome Švč. M. Marijos Ėmimo į dangų bažnyčios link. Tą valandą prasidėjo lietuviškos šv. Mišios, kurias aukojo klebonas kun. Juzef Aškielovič. Į pamaldas lietuvių prisirinko gerokai mažiau negu lenkų. Nėra ko stebėtis. Seniūnijoje lietuvių yra apie 30 procentų. Pasibaigus šv. Mišioms, choristai nusileido nuo vargonų, sustojo prie Didžiojo altoriaus ir koncertavo. Niekas neskubėjo namo. Buvo gera klausytis tobulai atliekamų giesmių, žiūrėti į gražius, pasipuošusius žmones. Pabaigę koncertą, choristai nusifotografavo kartu su Maišiagalos vaikais. Tikinčiųjų vardu nuoširdžiai padėkojo klebonas kun. J. Aškielovič. Kelionė į Maišiagalą yra 98-oji Lietuvos mokslų akademijos mišraus choro išvyka. Vadovai tvirtina, kad jų bus dar daug. Dr. Aldona Kačerauskienė Jurgio ŠEDUIKIO nuotrauka
© 2008 XXI amžius |
| Atgal | Pirmasis puslapis | Redakcija |