Pirmasis puslapis
Atmintis
Katalikų
    bendruomenėse
Krikščionybė
    šiandien
Laikas ir žmonės
Lietuva
Žvilgsnis

2001 metai
2002 metai
2003 metai
2004 metai
2005 metai
2006 metai
2007 metai
2008 metai

Svarbūs Dievo gailestingumo vertinimai

Mindaugas BUIKA

Popiežius Jonas Paulius II

Gailestigumo kongreso pradžia sutapo su popiežiaus Jono Pauliaus II trečiųjų mirties metinių minėjimu, kuris vyko pamaldžiai ir iškilmingai

Dievo tarno Jono Pauliaus II mirties metinių minėjime dalyvavusios vienuolės tikisi greitos jo beatifikacijos

Su dideliu pasisekimu praėjusią savaitę vyko Pirmasis apaštališkasis Dievo gailestingumo kongresas, kurį plačiai nušvietė tarptautinė katalikų žiniasklaida. Balandžio 2 dieną vykęs kongreso atidarymas su popiežiaus Benedikto XVI vadovautu Dievo tarno Jono Pauliaus II trečiųjų mirties metinių minėjimu sutapo neatsitiktinai. Kaip tik jo įsteigtos Dievo gailestingumo šventės vigilijoje 2005 metais žemiškąją kelionę užbaigęs lenkas Popiežius buvo vienas iš entuziastingų šio pamaldumo skleidėjų ir jo mokymas buvo išsamiai aptartas vykusiame kongrese.

Prisiminta, kaip paskutiniame savo kreipimesi Dievo gailestingumo sekmadieniui, paskelbtame jau po jo mirties, Jonas Paulius II prasmingai tvirtino: „Žmonijai, kuri kartais atrodo prarasta ir užvaldyta blogio, egoizmo ir baimės jėgų, prisikėlęs Viešpats kaip dovaną siūlo savo meilę, kuri atleidžia, sutaiko ir atveria dvasią vilčiai. Tai meilė, kuri perkeičia širdis ir suteikia ramybę. Kaip yra svarbu, kad pasaulis suprastų ir priimtų Dievo gailestingumą!“

Todėl jis kvietė tikinčiuosius „Marijos akimis kontempliuoti tą gailestingosios meilės nuostabų slėpinį“, kuris mus pasiekia iš paties Kristaus širdies. Kaip tik su Dievo Motinos pagalba „mes galime suprasti tikrąją prasmę džiaugsmo“, kurį neša žinią apie dėl mūsų kentėjusio ir mirusio Išganytojo prisikėlimą. Tos žinios, atskleidusios begalinę dangiškąją Tėvo meilę, pagrindu Jonas Paulius II meldė: „Jėzau, pasitikiu Tavimi, būk gailestingas mums ir visam pasauliui“.

2001 metais pirmą kartą celebruodamas Dievo gailestingumo sekmadienį popiežius Jonas Paulius II pabrėžė jo kanonizuotai šv. Faustinai Kovalskai paties Viešpaties perduotos maldos („Jėzau, pasitikiu Tavimi“) reikšmę naujosios meilės civilizacijos kūrėjams po didžiųjų XX amžiuje patirtų tragedijų. Jis priminė, kad apsireiškęs „Jėzus seseriai Faustinai kalbėjo: „žmonija neturės taikos, kol su pasitikėjimu nesikreips į mano gailestingumą“. Dievo gailestingumas! Tai yra Velykų dovana, kurią Bažnyčia priima iš prisikėlusio Kristaus ir siūlo žmonijai trečiojo tūkstantmečio aušroje“. Nes tik Dievo gailestingumo skleidžiamų spindulių šviesa gali įveikti „tamsybės ir liūdesio, abejonės ir desperacijos“ kliūtis dabarties visuomenei, ypač tiems, „kurie jaučiasi prislėgti nuodėmės naštos“.

Popiežius Benediktas XVI

Panašias mintis išsakė ir popiežius Benediktas XVI, pradėdamas pirmąjį tarptautinį gailestingumo kongresą, kurio svarbiu tikslu buvo jo įpėdinio „turtingo magisteriumo šia tema nagrinėjimas“. Šv. Petro aikštėje, dalyvaujant dešimtims tūkstančių maldininkų, vadovautų šv. Mišių homilijoje Šventasis Tėvas sakė, kad Dievo gailestingumo samprata yra privilegijuota priemonė Dievo tarno Jono Pauliaus II viso įspūdingo pontifikato interpretavimui. „Jis norėjo, kad žinia apie Dievo gailestingąją meilę pasiektų visus vyrus ir moteris ir ragino tikinčiuosius būti jos liudytojais“.

Velionis Popiežius, asmeniškai išgyvenęs XX amžiaus tragedijas, kurias ir jo tėvynei Lenkijai atnešė komunizmo bei nacizmo režimai, dažnai klausė savęs, kas galėtų sustabdyti šį blogį. „Atsakymas galėjo būti rastas tik Dievo meilėje, – kalbėjo homilijoje balandžio 2 dieną popiežius Benediktas XVI. – Tik Dievo gailestingumas pajėgus apriboti blogį, tik Dievo begalinė meilė gali nutraukti blogio ir neapykantos bei egoizmo jėgų dominavimą“. Šventasis Tėvas dar kartą priminė savo pirmtako klasikiniu tapusį tvirtinimą, kad „be Dievo gailestingumo nėra kito vilties šaltinio žmonijai“.

Kovo 31-ąją, Dievo gailestingumo sekmadienį, kalbėdamas tikintiesiems popiežius Benediktas XVI pažymėjo, kad „gailestingumas iš esmės yra viso Evangelijos mokymo branduolys; tai pats Dievo vardas, veidas, kuriuo jis apsireiškė senojoje Sandoroje ir Kristuje įsikūnijusioje kūrybingojoje ir atperkamojoje meilėje“. Ši gailestingoji meilė nušviečia ir Bažnyčios veidą bei išreiškiama visoje jos sielovadinėje bei socialinėje veikloje per sakramentų, ypač Susitaikymo sakramento, teikimą bei bendruomeniškus ir individualius artimo meilės darbus. „Viskas, ką Bažnyčia sako ir ką ji daro, liudija tą gailestingumą, kurį Dievas jaučia žmogui, – sakė Šventasis Tėvas. – Ir net tada, kai Bažnyčia kartais turi priminti užmirštą tiesą arba išduotą gėrį, ji visuomet tai daro dėl gailestingosios meilės, kad žmonės turėtų gyvenimą, turėtų jo apsčiai“ (Plg. Jn 10, 10). Popiežius taip pat pabrėžė, kad iš širdis sutaikinančio Dievo gailestingumo kyla pasaulio autentiška taika, skirtingų tautų kultūra ir religijų taikūs santykiai. Baigdamas tą kalbą Benediktas XVI patikėjo Švč. Mergelei Marijai, Gailestingumo Motinai, „didįjį taikos pasaulyje reikalą, kad Dievo gailestingumas padėtų pasiekti tai, kas neįmanoma vien žmogaus jėgoms, ir įkvėptų drąsos dialogui ir susitaikymui“.

Kardinolas Ch. Šionbornas

Tarptautiniame gailestingumo kongrese dalyvavę žymūs Katalikų Bažnyčios hierarchai pateikė svarių mokymo apie Dievo gailestingumą įžvalgų, analizuodami jo įtaką popiežiaus Jono Pauliaus ganytojiškai tarnystei. Kongreso organizaciniam komitetui vadovavęs Austrijos sostinės Vienos arkivyskupas kardinolas Christofas Šionbornas pacitavo įsimintinus žodžius iš šv. Faustinos dienoraščio „padėk man, Viešpatie, kad mano širdis būtų tokia gailestinga, jog galėtų dalyvauti kitų žmonių kentėjimuose. Aš būsiu nuoširdi net su tais, kurie, aš žinau, piktnaudžiaus mano gerumu: tuomet aš rasiu prieglobstį Jėzaus gailestingoj širdyje“.

Kardinolas pastebėjo, kad šiame šv. Faustinos mokyme paprasta kalba perduotose jai apsireiškusio Jėzaus nuorodose popiežius Jonas Paulius II „rado atsakymą į mūsų laikų didžiuosius klausimus bei iššūkius“. Visas Dievo tarno gyvenimas ir įspūdinga sielovadinė veikla atspindėjo nenusakomą Dievo gailestingumo slėpinį. „Šis slėpinys charakterizavo visus jo, kaip kunigo, vyskupo ir Popiežiaus, darbus. Ir per jį tas slėpinys pasiekė be galo daug žmonių visame pasaulyje. Jis buvo unikalus gailestingumo liudijimas“, – sakė kardinolas Ch. Šionbornas.

Kviesdamas ir kitus katalikus būti „gailestingumo liudytojais“, Dievo tarnas Jonas Paulius II ragino juos ne tik kiekviena proga daryti artimo meilės darbus, bet ir pripažinti savo pačių nuodėmingumą. Tik prašydami Dievo malonės bei gyvendami tikru gailestingumu kitų atžvilgiu žmonės gali matyti, kad gailestingumas geba pakeisti pasaulį. Gailestingumas nėra tikras, jeigu jis nepripažįsta visos tiesos, pabrėžė kardinolas Ch. Šionbornas.

„Štai kai kurie žmonės bando pristatyti eutanaziją, kaip tam tikrą gailestingumo formą“, – kalbėjo ganytojas. Tačiau eutanazija iš tikrųjų yra žmogžudystė, o gailestingumas veda į dalijimąsi kentėjimu su kitais, siekį sumažinti jų skausmą, globoti ir iki galo būti su mirštančiuoju. Taip pat svarbu pažymėti, kad tikėjimas ir pasitikėjimas beribiu Dievo gailestingumu drąsina ne slėpti savo nuodėmes, neigti klaidas ir arogantiškai skelbti menamą nekaltumą, bet nuoširdžiai prisipažinti ir atgailauti su atleidimo ir išganymo viltimi.

Kardinolas F. Barbarenas

Kalbėdamas apie Dievo gailestingumo supratimą kitose religijose, kardinolas Ch. Šionbornas priminė, jog daugelis žmonių į Senojo Testamento (judėjų) Dievą žiūri kaip į teisingą, bet piktą Dievą. Tačiau iš tikrųjų hebrajų šventraščiai yra „didžioji Dievo gailestingumo mokykla“. Dievo meilė jo išrinktai tautai yra begalinė. „Visi jos žmonės – nuo karaliaus iki paprasčiausio – yra griežtai barami už jų klaidas“, bet tik dėl to, kad juos galima išgelbėti tik nustačius „aiškią ir teisingą diagnozę“, – aiškino kardinolas Ch. Šionbornas.

Kitas žymus Bažnyčios hierarchas Galijos (Prancūzija) primas Liono arkivyskupas kardinolas Filipas Barbarenas, kuriam teko daug bendrauti su žydais ir musulmonais, kongreso dalyviams kalbėjo apie Dievo gailestingumo supratimo reikšmę tarpreliginiam dialogui. „Štai žydai žino, kad jie buvo pasirinkti Dievo, kad atliktų misiją: būtų Dievo gailestingumo tarnais tarp kitų tautų“. Taigi, žydų tautos pasirinkimas, kuris visada liks Dievo paslaptimi, nebuvo nulemtas kokybinio žydų pranašumo kitų tautų atžvilgiu. Tačiau kiekvienu atveju šis pasirinkimas iškelia žydams ypatingus dvasinius reikalavimus, įskaitant gailestingumo liudijimą.

Kardinolas F. Barbarenas taip pat patvirtino Dievo gailestingumo mokymo reikšmę bendraujant su musulmonais. Jis nurodė, kad iš 99 dieviškų vardų, kuriais apibūdinamas Alachas, dažniausiai naudojami Ar-Rahman (Labai Gailestingas) ir Ar-Rahim (Visų Gailestingasis). Šie du vardai Korano pirmojoje eilutėje – Šuroje – pakartojami du kartus. Juos musulmonai kasdien melsdamiesi penkis kartus iš viso pakartoja 17 kartų. Ganytojas sakė, kad dėl tokio akivaizdaus dvasingumo, būdingo monoteistinei religijai, jis užmezgė artimus kontaktus su Liono musulmonų bendruomene.

„Mes pripažinome, jog tolerancijos pabrėžimas, taip dažnai iškeliamas tarpreliginiame dialoge, iš tikrųjų nedaug tereiškia, – sakė kardinolas F. Barbarenas. – Mes turime pereiti nuo tolerancijos prie abipusio vertinimo, ir jeigu Viešpats suteiks malonę, prie garbinimo“. Ganytojas taip pat išreiškė įsitikinimą, kad vidinis atsivertimas, dėmesingas priėmimas visų dovanų, kurias Dievas nori duoti, „leis būti Jo autentiškais gailestingumo tarnais, džiaugsmo tarnais žmonių širdyse“.

Kardinolas A. J. Bačkis

Vilniaus arkivyskupas kardinolas Audrys Juozas Bačkis savo kalboje pripažino, kad popiežius Jonas Paulius II iškėlė Dievo gailestingumą į Bažnyčios gyvenimo centrą, padarydamas jį „apaštaline programa“. Jis taip pat pabrėžė, kad Dievo tarno įpėdinis popiežius Benediktas XVI tęsia šį mokymą, teigdamas, kad „tik Jėzuje įsikūnijęs Dievo gailestingumas pasaulyje gali atkurti pusiausvyrą tarp gėrio ir blogio, pradėdamas nuo mažojo pasaulio – žmogaus širdies“.

Lietuvos kardinolas taip pat priminė, kad 1934 metais šv. Faustinai gyvenant Vilniuje pagal jos patirtus regėjimus pirmą kartą buvo nutapytas dabar visame pasaulyje žinomas Gailestingojo Jėzaus atvaizdas. Ganytojas papasakojo sudėtingą paveikslo išlikimo istoriją Antrojo pasaulinio karo ir daugelį dešimtmečių trukusios sovietinės okupacijos laikotarpiu. Istorinis daugelį malonių teikiantis Gailestingojo Jėzaus paveikslas „stebuklingai liko nesugadintas“ ir po daugelio klajonių 1986 metais iš kaimyninės Baltarusijos buvo sugrąžintas į Vilnių. Dabar jis viešai išstatytas kardinolo A. J. Bačkio pastangomis įsteigtoje Dievo Gailestingumo šventovėje, kur jį gausiai lanko piligrimai.

„Žvelgdami į Gailestingojo Jėzaus paveikslą, į Jo pervertą šoną, iš kurio trykšta kraujas ir vanduo, iškart prisimename Jo skausmingąją kančią ir atsiliepiame į Evangelijos kvietimą tikėti į Dievo Sūnų, kuris apreiškia gailestingojo Tėvo meilę, – kalbėjo kardinolas. – Ši tvirto tikėjimo, visiško pasitikėjimo Jėzumi nuostata yra būtina pamaldumo į Dievo gailestingumą sąlyga. Šiuo pamaldumu esame kviečiami sustiprinti tikėjimą Jėzumi Kristumi, juo Bažnyčia mus apkabina per Dievo Žodžiu maitinamą maldą ir sakramentus“.

Ganytojas ypač atkreipė dėmesį į Atgailos ir Susitaikinimo sakramentą, kuris „yra viena gražiausių Dievo gailestingumo išraiškų, tikra Dievo dovana Bažnyčiai“. Per šį sakramentą žmogus gali geriau patirti patį Gailestingumo slėpinį, kadangi kaip tik čia įvyksta mistinis Dievo ir nusidėjusio žmogaus susitikimas ir bendradarbiavimas. „Per Atgailos sakramentą Kristus nori mūsų pasigailėti ir labai prašo pasitikėti Jo meile, galinčia keisti mūsų gyvenimą, – sakė Vilniaus arkivyskupas. – Dievas niekada nenuvilia ir visada atleidžia, kai į Jį kreipiamasi su pasitikėjimu“.

Pagal Vatikano radijo pranešimus tarp pirmojo Pasaulinio apaštališkojo Dievo gailestingumo kongreso dalyvių daugiau kaip 100 lietuvių grupė buvo viena gausiausių. Į kongresą buvo atvykęs Telšių vyskupas Jonas Boruta, Lietuvos Vyskupų Konferencijos generalinis sekretorius monsinjoras Gintaras Grušas, kiti lietuviai dvasininkai. Vykstant nacionalinių darbo grupių susitikimams Lietuvos atstovai rinkosi į kardinolo A. J. Bačkio titulinę Romos Jėzaus Gimimo parapijos bažnyčią. Čia vyko katechetinis pokalbis su kardinolu A. J. Bačkiu, pranešimus skaitė Lietuvos liuteronų vyskupas Mindaugas Sabutis ir Pilnų namų bendruomenės įkūrėjas bei vadovas kunigas Valerijus Rudzinskas. Maldos susitikimas buvo pradėtas visų jo dalyvių kalbamu Dievo gailestingumo vainikėliu ir užbaigtas Švč. Sakramento adoracija. Kitą pasaulinį gailestingumo kongresą numatyta surengti 2012 metais po kontinentinių, nacionalinių ir diecezinių kongresų.

© 2008 „XXI amžius“