Pirmasis puslapis
Aktualijos
Atmintis
Darbai
Katalikų
    bendruomenėse
Krikščionybė
    šiandien
Lietuva
Mums rašo
Pasaulis
Žvilgsnis

2001 metai
2002 metai
2003 metai
2004 metai
2005 metai
2006 metai
2007 metai
2008 metai

Apie rasizmo baubą Lietuvoje

Dar neseniai, prieš pusantro mėnesio, Lietuvoje buvo sukeltas triukšmas, kad mūsų valstybė yra ant neonacizmo viršūnės. Neva, jos sostinėje, visiškai nieko nedarant policijai ir tylint politikams, marširuoja skustagalviai nacistai, tarp kurių esą jau susiformavęs naujasis Hitleris, tik politikai to nenori matyti. Sukeltas triukšmas buvo palydėtas „įkalčių liudijimais“ – kovo 11-ąją vykusioje eisenoje „skustagalvių“ skelbtais daugkartiniais antisemitiniais šūkiais. Kadangi sukelta isterija buvo išplėsta į visus visuomenės sluoksnius, akivaizdu, kad skleidžiama mintis apie nacizmo, antisemitizmo, o netrukus ir rasizmo atsiradimą Lietuvoje yra kažkam naudinga ne tik asmeniškai, bet ir idėjiškai – Lietuvą pateikiant kaip pasaulio vertybes neigiančią valstybę. Nors kai kurie politikai, taip pat ir viešosios tvarkos pareigūnai, aiškino, kad jie neįžvelgią nacizmo pavojaus ir nemato tokio pobūdžio organizacijų Lietuvoje, šmeižto mašina suveikė – Lietuva pripažįstama kaip tautinio ir rasinio nepakantumo šalis.

Kai triukšmautojai kažkiek aprimo, atsitiko kitas nemalonus įvykis – Vilniuje buvo užpulta ir sumušta Lietuvoje žinoma dainininkė Berneen – indė, kilusi iš Pietų Afrikos Respublikos. Diržu ją daužiusi ir „nigere“ vadinusi mergina, kaip netrukus paaiškėjo, esanti krašto apsaugos savanorė. Vėl prapliupo isterija, kad tai – rasistinis išpuolis. Jos įkarštyje tas pats apžvalgininkas, tik su dar didesniais kaltinimais, teigia, kad Lietuvoje kyla rasizmo pavojus. Taip komentatoriai a lia Savukynas gauna naują progą palaidyti liežuviais ne tik apie Lietuvoje siautėjantį neonacizmą (antirusizmą, antisemitizmą), bet ir rasizmą. Tiesa, jie turi mažumėlę nusivilti – dainininkę mušė ne skustagalvis, o mergina, tarnaujanti krašto apsaugoje savanore, neaiškia slaviška pavarde Iljinych. Bet apie tai buvo gudriai nutylėta, o ir vėliau apie tai neprasitarta – mat argi tinka rasistu pavadinti ne lietuvį, o kažkokį rusą? Bet vėlgi, jeigu dainininkę iš Pietų Afrikos sumušė savanorė slavė iš Lietuvos krašto apsaugos, vadinasi, mūsų kariuomenėje pilna rasistų? Ypač moterų savanorių? Ir dar nelietuvių? O juk pagal anksčiau keliamą triukšmą atrodė, kad vien tik lietuviai su lietuviškomis vėliavomis yra nacistai, fašistai, rasistai ir dar visokie „-istai“, pasirengę bet kuriomis progomis daužyti lietuvių tautai nepriklausančius žmones. Bet isteriją keliantys apžvalgininkai apie tai nutyli – šie įvykiai netinka jų užmačioms. Nutyli jie ir apie tai, kad prieš pusantro mėnesio jų išgarsinti skustagalviai neonaciai „skaldė“ ne žydus ar rusus, kaip tariamai rengėsi pagal tada skanduotų dainų ir šūkių žodžius, o indę dainininkę.

Galima manyti, kad dirvą tokiems rasizmo protrūkiams supurena panašūs komentatoriai, dešimt kartų kartodami ir rodydami skustagalvių eiseną su šūkiais „juden raus“. Pasirodo, toji Iljinych jau ir anksčiau užpuldinėdavo žmones – talžė moterį. Bet ne negrę ar slavę, o lietuvę. Tačiau panašūs apžvalgininkai tada nekėlė tokio triukšmo. Neteigė, kad Iljinych užpuldinėja, pavyzdžiui, moteris ir todėl yra antifeministė. Netriukšmaujama jie ir dėl kitų dainininkų, sportininkų ar meno žmonių užpuldinėjimų. Gal todėl, kad užpultieji vis būdavo lietuviai?..

Padariau tam tikrą apylanką, kad prieičiau prie konkretesnių pavyzdžių, o ne sukeltų nesveiko šurmulio. Dažnai troleibuse, kuriuo vykstu į namus (o tai darau jau beveik dešimt metų) važiuoja įvairių tautų bei rasių studentai. Bet per tuos dešimt metų nemačiau nė vieno atvejo, kad įvyktų koks nors rasinis ar tautinis konfliktas. Būna konfliktų, bet jie vyksta tarp pačių lietuvių. Todėl man sunkiai suprantama, kaip dabar visokie „politikuojantieji“ mums nori įpiršti mintį, kad lietuviai – rasistai, neonaciai ir apskritai ksenofobai? Keistas tas priešų ieškojimas tarp savų. Tiesa, žinau, kad apie 1989-1991 metus, mūsų valstybingumo atkūrimo pradžioje, mano bičiuliai iš Maskvos (beje, žydai, su kuriais iki tol bičiuliavomės jau bene dvidešimt metų) pasibaisėdami pradėjo pasakoti, kaip Lietuvoje persekiojami ir žudomi rusai bei žydai. Pasirodo, būdami blaivaus mąstymo, pamėgę Lietuvą (jų atostogų dienomis vis kalbėdavome apie ateitį, kai Rusijos ir Lietuvos nebevaldys bolševikai), jie pakliuvo ant šmeižikų melo kabliuko. Kai man jie pasakojo, jog Kaune ar Vilniuje daužomi rusai, kad iš Lietuvos esą išvažiavo beveik visi rusai ir ukrainiečiai, kad persekiojami žydai, kiek galėdamas tą neigiau. Bet kai vienas mano maskviečių bičiulių pasakė, kad prie Vilniaus esą atkasta apie 20 rusų lavonų, nužudytų sąjūdiečių, nesusilaikiau – pratrūkau, nes tokio juodo šmeižto dar neteko išgirsti. Pastarasis aiškino, kad tą „tikrą“ faktą jam papasakojo labai patikimi žmonės iš Maskvos ir taip tikrai yra buvę. Aišku, šiuos gandus paneigiau. Tačiau šie mano bičiuliai į Lietuvą jau seniai nebeatvažiuoja – turbūt sergėdamiesi, kad „neatsidurtų po velėna“.

Gal išties Lietuvą nuo persekiojimų paliko visi ar beveik visi čia gyvenę rusai, ukrainiečiai, baltarusiai? Bet taip tikrai nėra. Ir tuo laiku, ir vėliau stebėjau, ar „persekiojami“ rusai išties išvažiuoja iš Lietuvos. Galvojau, kad Lietuvoje tikrai nebeliko ankstesnėje mano sukarintoje darbovietėje dirbusių rusų. Tačiau visą laiką atrandu, kad faktiškai visi tie rusai, ten dirbę ir netgi piktybiškai nekalbėję lietuviškai, lietuvių „neišvyti“. Priešingai, visi tie rusai yra gavę Lietuvos pilietybę. Nors nemanau, kad jie staiga pradėjo ir lietuviškai kalbėti. Be abejo, ir tą tikrai žinau, kad keletas jų net buvo KGB agentai – sekė tame „moksliniame tiriamajame institute“ dirbusius disidentus ar jiems prijaučiančius. Tačiau ir jie, kaip įsitikinau, pasiliko Lietuvoje. Taigi, Rusijoje skleisti gandai tebuvo tik juodas šmeižtas.

Kodėl vėl atnaujinama lietuviškojo rasizmo korta? Kodėl iš vieno ar kito įvykio pučiamas muilo burbulas, kad Lietuvoje kyla antirusizmas, antisemitizmas, rasizmas? Kodėl eilinę „antį“ apie lietuvius rasistus paleidusieji komentatoriai net nebando atsiprašyti lietuvių, o toliau eskaluoja šią temą apie lietuvių rasizmą? Kodėl per Lietuvos TV Jakilaičio laidą „Debatai“ „tarkuojamas“ vidaus reikalų ministras esą jis netrukdo nacistams ir rasistams? Ponai „politikai“ ministro nesiklausė – jiems reikėjo ir reikia parodyti, kad Lietuva pilna besiorganizuojančių nacių, rasistų ir pan. Jiems tai labai svarbu. Toks piktavalių ieškojimas ir skelbimas visam pasauliui apie tai ko iš tiesų nėra Lietuvoje, žemina mūsų valstybę. Todėl aš esu „rasistas“. Esu todėl, kad priešinuosi, kai chuliganizmo atvejį kažkas pradeda vadinti rasistiniu išpuoliu, būdingu tik Lietuvai ir tik lietuviams. Matau, kad šis sukeltas triukšmas yra provokacija, tai kaltinimas visai mūsų tautai. Sovietmečiu patriotus išeivijoje apkaltindavo žydų žudymu (pavyzdžiui, vyskupą V. Brizgį, prel. M. Krupavičių) tam, kad juos apšmeižtų ir taip atitrauktų nuo aktyvios tautinės veiklos. Taip ir dabar pučiamas kažkam labai reikalingas ir naudingas lietuvių rasizmo baubas. Ir jeigu taip toliau provokuojant atsirastų rasistų, nacistų, ir panašių į juos, tai bus jūsų, ponai politikai, apžvalgininkai, žmogaus teisių gynėjai, bjauraus šmeižto padarinys.

Edvardas ŠIUGŽDA

© 2008 „XXI amžius“