Pirmasis puslapis
Aktualijos
Atmintis
Darbai
Katalikų
    bendruomenėse
Krikščionybė
    šiandien
Lietuva
Mums rašo
Pasaulis
Žvilgsnis

2001 metai
2002 metai
2003 metai
2004 metai
2005 metai
2006 metai
2007 metai
2008 metai

Jo gyvenimo tikslas – meilė Dievui ir tarnystė žmonėms

Petro Adomonio (1922–1948–2001) kunigystės 60-mečiui

Dr. Aldona Vasiliauskienė

Grupė kunigų lankosi Romoje. Antras iš kairės – kun. Petras Adomonis

„XXI amžius“ yra publikavęs ne vieną straipsnį apie Utenos dekaną kun. Petrą Adomonį. Dekanas P. Adomonis, palaikydamas ir remdamas katalikišką spaudą, rašė ir pats. Jo skelbtas žodis likosi su mums. Tačiau svarbiausia jo palikimo dalis – pamokslai – taip ir likosi rankraščiuose. Po kun. P. Adomonio mirties šia vertinga archyvine medžiaga susirūpino sesuo Vlada Adomonytė (apie ją taip pat rašyta „XXI amžiuje“). Pati sirgdama rūpinosi, kad pamokslai būtų išspausdinti bei surinkta medžiaga apie brolį kunigą. Pradėtą darbą užbaigti sutrukdė Vlados Adomonytės mirtis ir straipsnio autorės, į kurią ji ne kartą kreipėsi, laiko stoka.

Pateiksime du dokumentus (eilėraštį ir laišką, kuriuos išsaugojo šviesaus atminimo Vlada Adomonytė), puikiai charakterizuojančius dekano veiklą, ir glaustai priminsime kun. P. Adomonio biografinius faktus.

Jo Kilnybei didžiai gerbiamam Utenos dekanui

Kristaus Žengimo į dangų bažnyčios ir parapijos klebonui

Kunigui Petrui ADOMONIUI,

Auksinį 50 metų kunigystės jubiliejų švenčiant (1948-1998 m.)

S V E I K I N I M A S

Nešam Kryžių mes visi –
Dideli ir maži.
Vieni trumpiau,
Kiti ilgiau.

Jubiliatas dekanas Petras
Ilgai neša, kaip retas –
50-tį metelių,
Kupinas kilniausių idėjų.

Kur jis gyveno ir dirbo,
Bažnyčios auksu sužvilgo.
Nuopelnų Dievui, Tėvynei,
Kaip rožių priskynė.

Panevėžys, Rozalimas, Raguva,
Burbiškis, Kriaunos, Skiemonys, Utena... –
Plati pastoracijos dirva.
Jo nepamirš niekada.

Drąsus ir principingas buvo.
Todėl enkavedistų akiratin pakliuvo:
Neteko kunigystės darbo pažymėjimo.
Laimė, kad nepateko į kalėjimą.

Šiandien Jo galvą laurais apvainikavo.
Rankos jubiliato lazdą gavo.
Tenevysta laurai niekados.
Lazda testiprina visados.

K. S. Galvydis (parašas),

metraštininkas

Traupis, 1998 Šventosios Dvasios metai, Jubiliejaus dieną

Po šviesaus dekano P. Adomonio kunigystės 50-mečio minėjimo 1998 m. balandžio 25 dieną praėjo vos treji metai ir 2001 m. balandžio 16 dieną Aukščiausiasis jį pasišaukė pas save.

Kun. Petras Tarulis nekrologe rašė: „Apie gražų jo klebonavimą Utenos Kristaus Žengimo į dangų bažnyčioje, apie sėkmingą jo darbą ir rūpestį Šv. Klaros ligoninėje, „Caritas“ senelių globos namuose, „Saulės“ gimnazijoje žino visi uteniškiai. O kiek rūpesčių, vargo ir nemalonumų turėjo patirti statydamas Marijos Kankinių Karalienės koplyčią partizanų kalnelyje, dabar žino tik jis pats, jau būdamas Amžinybėje“. Dekanas labai išgyveno, kad Utenos katalikiškos dvasios „Saulės“ vidurinė mokykla, sujungta su kaimynine mokykla, neprarastų tų jau suformuotų dvasinių tikėjimo pagrindų, kiek skausmo išgyveno dėl, rodos, iki begalybės užsitęsusių teismų su „Caritas“ vadovavusiais asmenimis, kuriais dekanas taip pasitikėjo...

Petro vaikystė, mokslo metai

Anykščių rajone, Traupio parapijoje, prie Nevėžio, buvo įsikūrę du kaimai: Senieji Levaniškiai ir Naujieji Levaniškiai. Senieji – tai buvusių baudžiauninkų kaimas, Naujuosiuose gyveno 28 šeimos – atvykėliai iš kitur. Tarp pastarųjų buvo ir Morta Krikštaponytė su Domininku Adomoniu. Adomonių šeima pirko dvaro žemę ir, kad jos būtų daugiau, nuėjo į galulaukę (iš 36 ha žemės 6 ha gryno raisto!). Krikščioniškoje šeimoje 1922 m. sausio 22 dieną gimęs septintas vaikas buvo pakrikštytas Petru. Iš dešimties vaikų išaugo aštuoni (du Jonukai mirė maži): Kostas (1911–1945), Ona Matulionienė (g. 1915 m.), Marytė (1917–2002), Juozas (1919–2001), Petras (1922–2001), Antanas (1924–2001), Vlada (1927–2008) ir Mykolas (karo metu ar pokary dingęs be žinios). Iš aštuonių vaikų dar gyva 93 metų Ona Adomonytė-Matulionienė.

Gausioje šeimoje vaikai augo matydami tėvų santarvę, darbštumą, pamaldumą ir gilų tikėjimą, meilę ir pagarbą vienas kitam, savo vaikams bei aplinkiniams. Leisti Petrą į mokslus tėvus paskatino mokytojas, atkreipęs dėmesį į vaiko troškimą mokytis. 1934 metais baigęs pradžios mokyklą, Petras dvejus metus piemenavo ir kasdien kalbėjo rožančių prašydamas malonės, kad galėtų mokytis. Ne vien meldėsi, bet ir mokėsi savarankiškai – perskaitė visas parapijos bibliotekoje buvusias knygas. Dievas išklausė vaiko maldų ir jis tęsė mokslą: 1936-1938 metais Raguvoje, vėliau –Smetonos gimnazijoje Ukmergėje, Marijampolės marijonų gimnazijoje, o 1943 metais įstojo į Kauno kunigų seminariją. Tai buvo Petro svajonių išsipildymas.

1948 m. balandžio 25 dieną vyskupas Kazimieras Paltarokas kunigais įšventino penkis iš Panevėžio vyskupijos kilusius seminarijos absolventus: Petrą Adomonį, Vytautą Tvarijoną, Alfonsą Gražį, Antaną Uogintą ir Petrą Tijušą. Šiais metais sukankantis įšventinimų 60-metis skatina prisiminti garbingų dvasininkų veiklą ir gyvenimą.

Petro Adomonio kunigystės kelias

Dar 1947 m. liepos pabaigoje pradėjęs dirbti diakonu Vaškų parapijoje (Pasvalio raj.), kun. P. Adomonis 1948–1951 metais vikaru dirbo Vaškų, Linkuvos, Krinčino parapijose ir Panevėžio katedroje, klebonu Rozalime (aštuonerius metus), Raguvoje (1959–1963). 1963 m. birželio 23 dieną ,,Panevėžio tiesoje“ pasirodžius A. Dačiulio straipsniui ,,Karingasis dekanas“ iš kun. P. Adomonio buvo atimtas darbo pažymėjimas. Kunigas kurį laiką dirbo melioracijoje. Tačiau energingų tikinčiųjų dėka (į Maskvą nukeliavo raštas, kuriame aprašytas sovietinės valdžios elgesys su kunigais, konkrečiai kun. P. Adomoniu, buvo surinktas ne vienas tūkstantis tikinčiųjų parašų) kunigui gana greitai buvo sugrąžintas leidimas atlikti savo pareigas – darbo pažymėjimas. Ir ne tik tai – po šio įvykio kunigams Lietuvoje nustota atiminėti darbo pažymėjimus.

1963 m. rugsėjo 20 dieną kun. P. Adomonis paskiriamas Burbiškio parapijos, o 1968 metais – Kriaunų klebonu. Ilgiausiai – net 14,5 metų (1975-1990) kun. P. Adomonis dirbo Skiemonyse (Anykščių raj.). 1982 metais jam papildomai patikėtos Leliūnų parapijos klebono pareigos. Be to, keletą metų jis savanoriškai aptarnavo Užunvėžių parapiją.

Sovietmečiu kunigas Petras Adomonis patyrė ne vieną nemalonumą iš okupacinės valdžios. Saugumiečiai vis nerimdavo: erzino juos, kad kunigas rengia iškilmingas Pirmosios Komunijos priėmimo šventes, vaikai gausiai dalyvauja procesijose. O didžiausias pyktis – kunigas nepaiso gąsdinimų ir atsisako talkininkauti. Kad ir persekiojamas saugumo darbuotojų, kun. P. Adomonis buvo tvirtas – gilus tikėjimas, meilė Dievui, tarnystė Jam ir žmonėms buvo pagrindinis kunigo gyvenimo tikslas. Dievo Žodį dvasininkas skleidė nieko nepaisydamas. Tą liudija nežinomo parapijiečio 1976 m. balandžio 5 dieną rašytas laiškas:

„Gerbiamas Kunige,

Veik visų rekolekcijų pamokslų Anykščiuose klausiausi. Man dabar kiekvienas kunigo žodis yra kelrodis, bet Tamstos rekolekcijų pamokslai – tai iššūkis visam ateizmui. Negaliu, sujaudintas rekolekcijų Tamstos pamokslų, neišreikšti padėkos Jums, Gerb. Kunige. Juk šiandien taip įprasta išreikšti padėką radijo bangomis, per laikraštį, bet šios rūšies padėkos išreikšti šiuo būdu, žinoma, dabar neįmanoma. Todėl nutariau pasiųsti Tamstai, Gerb. Kunige, padėkos laišką. Iš visos širdies, Gerb. Kunige, linkiu sveikatos, nes šių dienų ateizmo tamsoje Tamsta esate kelrodis, žvaigždė mūsų tautos ir tikėjimo.

Nuoširdžiai prašau priimti mano kuklią padėką, kokią ir tegaliu tik išreikšti dabartinėmis sąlygomis, ir nors trumpa malda jungiuosi su Jumis, Gerb. Kunige“.

Laiškas, aišku, be parašo – žinant koks didžiulis saugumo dėmesys buvo skirtas kun. Petrui Adomoniui, kiekvienam reikėjo saugotis ir nesiafišuoti.

Utenos dekanato dekanas, Kristaus Žengimo į dangų bažnyčios klebonas

1990 m. liepos pradžioje kun. P. Adomonis buvo paskirtas dekanu ir Kristaus Žengimo į dangų bažnyčios klebonu į Uteną. Čia jis darbavosi iki pat mirties, čia ir palaidotas bažnyčios šventoriuje.

Petras Adomonis kunigo darbą pradėjęs Šiaurės Lietuvoje užbaigė Rytų Aukštaitijoje, per beveik 53 metus palikęs ryškų pėdsaką vienuolikoje parapijų, skleisdamas dvasingumą, liudydamas Dievo meilę, kovodamas dėl tikėjimo laisvės. Be pastoracinės veiklos, dekano pareigų, kunigas P. Adomonis aktyviai įsiliejo į pedagoginę, organizacinę bei visuomeninę veiklą, kuri jo pastangomis iš Utenos dekanato plėtėsi ne tik Panevėžio, bet ir kitose vyskupijose.

Dirbdamas Utenoje kun. P. Adomonis daug prisidėjo, kad būtų atkurta „Saulės“ gimnazija, nepriklausomos Lietuvos laikais išugdžiusi daug garsių vaikų. Kun. P. Adomonio iniciatyva 1994 m. gegužės 28 dieną Utenos ,,Saulė“ iškilmingai paminėjo 75-ąsias metines. Deja, gimnazija buvo atkurta kaip Utenos katalikiškos dvasios „Saulės“ vidurinė mokykla (dekanas ilgą laiką dėstė tikybą, buvo dvasios vadas). 1999 metais sujungus minėtą katalikišką mokyklą su Utenos 1-a vidurine mokykla, ji tapo „Saulės“ gimnazija. Dekanas iki mirties turėjo didelį rūpestį, širdies skausmą ir troškimą, kad „Saulės“ gimnazija išliktų katalikiška, kad šios mokyklos kiekvienoje klasėje kabotų kryžius, o mokiniai ir mokytojai, dalyvaudami Bažnyčios gyvenime bei šv. Mišiose, būtų dvasingumo pavyzdžiu Utenos visuomenei ir ypač jaunimui…

Kun. P. Adomonio pastangomis 1996 metais pirmiesiems ligoniams duris atvėrė Utenos Šv. Klaros palaikomojo gydymo ir slaugos ligoninė. Dekanas tapo direktoriumi ūkinei-finansinei veiklai. Jis tapo Utenos „Caritas“ vadovu, išplėtė jo veiklą: įkūrė senelių prieglauda, arbatinę, šarvojimo salę. Tačiau per didelis pasitikėjimas kai kuriais žmonėmis dekanui suteikė daug nemalonumų, nusivylimo, skausmo ir kančios, pagreitino ligą.

Svarbi P. Adomonio veikla ir Katalikų akademijoje. Jis – Akademijos vienmetis. 1990 metais LKMA buvo atkurta Lietuvoje, o 1994 m. gegužės 28 dieną, minint „Saulės“ gimnazijos jubiliejų, buvo įkurtas LKMA Utenos skyrius. Dekanas Petras Adomonis, išrinktas pirmininku, šias pareigas ėjo iki pat mirties. Reikia pasakyti, kad su dekano netektimi nustojo egzistuoti ir LKMA Utenos skyrius.

Dekano iniciatyva buvo suorganizuotos konferencijos žymiems kraštiečiams ir kitiems Lietuvos šviesuliams pagerbti. Iškilmingai minėtos valstybės šventės, organizuoti renginiai, skirti Juodojo kaspino dienai, invalidų pagerbimui ir daugelis kitų. Jis dalyvavo Daugailių bažnyčios klebono mons. Petro Baltuškos organizuojamuose renginiuose, sakė pamokslus, skaitė paskaitas, dalyvavo Daugailių krašto šviesuoliams skirtuose minėjimuose bei kituose renginiuose.

LKMA Utenos skyriaus pirmininko kun. P. Adomonio iniciatyva buvo išleidžiami lankstinukai, informatyvios programos, kuriose pateiktos ir dekano mintys. Kun. P. Adomonio iniciatyva bei lėšomis buvo išleista straipsnio autorės dr. A. Vasiliauskienės parašyta knyga „Žvilgsnis į Juozą Girnių“ (1995).

Dekanas kun. Petras Adomonis likosi šviesuliu visiems sutiktiesiems. Būtų labai kilnu ir gražu, kad pažinojusieji šį šviesaus atminimo dvasininką straipsnio autorei parašytų savo atsiminimus. Nuoširdžiai lauksiu adresu: A. Vasiliauskienei, Vivulskio 15-12, Vilnius (06) LT-03221.

© 2008 „XXI amžius“