|
Ir tikri velniai kai kam pasirodo
Daugiau nei prieš 20 metų turėjau trumpą pasimatymą su piktosiomis dvasiomis. Kadangi tas įvykis buvo seniai, tai ir iš atminties buvo bebaigiąs išblėsti. Tačiau kai išgirdau per radiją apie velnių apsėstus žmones, kuriuos gydo ne tik neuropatologai, bet ir kunigai-egzorcistai, nutariau ir aš papasakoti apie savo susitikimą su piktosiomis dvasiomis.
Tas buvo seniai, dar prie okupantų. Tuomet man buvo kiek mažiau nei 50 metų. Buvo gal vasario, gal kovo mėnuo. Vienoje įmonėje su keleriais metais jaunesniu bendradarbiu dirbome pamaininį darbą. Kai pasitaikydavo naktinė pamaina, galima sakyti, likdavom vieni du. Jei įrengimai negesdavo, pasikeisdami į buitines patalpas eidavom pamiegoti. Miegodavom po 4 valandas greta susistatę du suolus ir pasimetę kokią antklodę ar vatinuką.
Tą vakarą aš nuėjau miegoti pirmas. Greitai užsnūdau, tačiau gal po kokios valandos nubudau ir išsigandau aplink mano guolį vienas prie kito prisiglaudę stovėjo velniai juodi, baisūs tik be ragų (uodegų aš nemačiau). Jų galėjo būti daugiau nei 20. Iš išgąsčio taip nustėrau, kad negalėjau ir pajudėti, net lūpų pajudinti ir pasimelsti. Pradėjau melstis mintyse, kokia malda ant liežuvio papuolė: Tėve mūsų pradėjau ir kai buvau betariąs šventas Tavo. Nebaigus pasakyti žodžio šventas, nė nepajutau kaip tie velniai pranyko, lyg nieko ir nebūtų buvę. Baimė irgi greitai išgaravo. Kai 3-čią valandą atėjo manęs žadinti bendradarbis, aš buvau gerai įmigęs. Jis atsigulė mano vietoje, o aš nuėjau į darbo vietą stebėti įrengimų. Kai auštant jis atsikėlė, paklausiau, kaip numiegojo. Jis atsakė: Ką čia velnio numiegosi, kad visą laiką velniai vaidenosi. (O dar prieš tą nuotykį, kai su juo kalbėdavau apie tikėjimą, jis man sakydavo: kai žmona su vaikais eina į bažnyčią jo vaikai dar ir kunigui patarnaudavo nedraudžiu, bet aš pats nei velniais, nei dievais netikiu.) Aš jam irgi prisipažinau, kad man velniai pasivaideno. Jis pasižiūrėjo į mane kreivai, tikriausiai pagalvojo, kad aš iš jo tyčiojosi. Supratau, kad jis sakė tikrą teisybę, nes jis nebuvo girtuoklis, anksčiau valdiškame darbe ir vadovaujantį darbą dirbo, nepėsčias ir nekvailas vyras buvo, tik turėjo širdies ligą. Po kelių dienų atėjęs į darbą mirė, susmukęs ant grindų, spėjęs pasakyti, kad ateidamas pavargo, ir nusišypsojęs užgeso. Žmona laidojo be bažnyčios (taip ir aš patariau kam eiti prieš žmogaus valią!). Mišias už jo vėlę užsakiau aš pats asmeniškai ir ne vienas. Jis buvo labai geras draugas, man daug gyvenime padėjo ir net vairuoti išmokė.
Steponas ČĖSNA
Jurbarkas
Atsiliepdami į skaitytojo laišką, spausdiname
ištrauką iš kunigo Jono Burkaus knygos Du pasauliai Apsėdimų priežastys ir tikslai
Daugis mano, kad dažniausia apsėdimų priežastis esanti žmogaus asmeninė kaltė, bet taip nėra. Apsėdimai nepriklauso nuo piktųjų dvasių laisvos valios. Jeigu turėtų laisvę apsėsti žmones, kada ir kuriuos tik nori, jos visus apsėstų. Tada mes nebebūtume savo likimo valdovai, ir Dievo darbai mumyse netektų savo tikslo. Be to, tuomet jos galėtų apsėsti ir, žinoma, apsėstų visus žmones, gyvulius, vietoves ir daiktus. Pvz.: Viešpats Jėzus, velnių prašomas, leido jiems pereiti į kiaules; jos krito ežeran ir visos prigėrė (Lk 8, 32-33). Panašiai tada atsitiktų su visa Dievo kūrinija: būtų suardytas visas jos grožis, tikslas tarnauti Dievui ir žmogui, ir lyg būtų sumažinta Dievo Apvaizda. Tai yra neįtikėtina nesąmonė. Tokie ypatingi reiškiniai įvyksta tiktai su Dievo leidimu.
Apskritai šėtoniškų apsėdimų priežasčių bei tikslų gali būti labai daug. Svarbiausius čia ir pagvildensime.
1. Dievo garbei tarnauja visi sutvėrimai. Nuo tos pareigos nėra atleisti net pasmerktieji angelai. Evangelijoje skaitome šį atsitikimą: Praeidamas Jėzus pamatė žmogų, aklą gimusį. Jo mokytiniai paklausė jį: Mokytojau, kas nusidėjo, šitas ar jo gimdytojai, kad jis gimė aklas? Jėzus atsakė: Nei šis nusidėjo, nei jo gimdytojai, bet kad apsireikštų jame Dievo darbai (Jn 9,1-3).
Tas pat pasakytina ir apie velniškus apsėdimus: jie vyksta tam, kad apsireikštų Dievo darbai tuose, kurie dėl savo aklumo kitaip negali matyti Dievo darbų bei jo garbės.
2. Šėtoniški apsėdimai atskleidžia Bažnyčios garbę ir akivaizdžiai parodo, kad ji ir jos kunigai turi galią visoms piktosioms dvasioms. Egzortai akivaizdžiai rodo, kad Katalikų Bažnyčia turi ypatingą galią piktosioms dvasioms išvaryti iš apsėstųjų. Kitų tikėjimų dvasiškiai, neturį egzorcisto šventimų nei tikros Kristaus Bažnyčios pavedimo, duoto apaštalams valdyti piktąsias dvasias, neturi tos galios. Tai aiškiai rodo Šventasis Raštas (Mk 16,17) ir istoriniai įvykiai.
3. Šėtoniški apsėdimai yra dvasinio arba neregimojo pasaulio buvimo įrodymas, kuriuo daugis žmonių netiki. Dėl to atskirais atvejais Dievas leidžia kai kurioms išimtinės puikybės ir pavydo piktosioms dvasioms ypatingai varginti ar net apsėsti pavienius asmenis, parodydamas žmonijai, kad tokios piktos būtybės tikrai yra ir kad jos laukia savanorių savo tamsybių karalystei.
Piktosios dvasios nenori, kad žmonės tikėtų jų buvimu. Šėtoniškais apsėdimais Dievas parodo netikintiesiems, kad tokios būtybės tikrai egzistuoja. Be to, tuomet išdidūs slapukai priverčiami prisipažinti, kad jie yra ir tikrai dirba žmonių amžinai pražūčiai.
4. Tėvų prakeikimas gali būti apsėdimų priežastis. Šventajame Rašte parašyta: Tėvo palaiminimas sustiprina vaikų namus; o motinos prakeikimas išgriauna juos iš pamatų (Ekl 3, 11). Patirtis rodo, kad Dievas dažnai patvirtina ne tik tėvų palaiminimus vaikams, bet ir prakeikimus. Tai įvyko Jungtinėse Amerikos Valstijose, kai tėvas prakeikė savo dukrą dėl to, kad ji nesutiko su juo nusidėti.
Kitas minėtinas pavyzdys belgas tėvas, vardu Fery. Būdamas girtas, jis piktai palinkėjo, kad piktoji dvasia apsėstų jo ketverių metų dukrelę Janiną. Palinkėjimas buvo išklausytas. Neatpažinta piktoji dvasia joje slėpėsi dešimt metų, iki dalykas paaiškėjo.
Piktoji dvasia apsėda ir kai kuriuos vaikus, kai tėvai šėtoniškai juos paaukoja net dar prieš jų gimimą ar jiems gimus, o geri tėvai paaukoja savo vaikus Dievui, ir pastarieji tampa didžiais Bažnyčios kunigais ir šventaisiais.
5. Kartais įvyksta apsėdimai nusidėjėliams grąžinti prie Dievo ir ne Dievo įkurtos naujos religinės sektos nepajėgumui parodyti. Pavyzdžiui, kai sukalvinėjusi Prancūzija sugrįžo į Katalikų Bažnyčią, matydama ir girdėdama piktųjų dvasių liudijimus. Piktosios dvasios buvo priverstos tai pareikšti ir tie prisipažinimai jas labai kankinę.
6. Dievas leidžia apsėdimus piktosiomis dvasiomis nubausti ir jų puikybei pažeisti, nes yra didelis pažeminimas, kada žmogus kunigas pasirodo esąs daug galingesnis net už visų piktųjų dvasių valdovą ar kunigaikštį Šėtoną, kurs, laikydamas save galingiausiu dievu, su gėda turi pasitraukti iš aukos. Pavyzdžiui, 1954 metais Prancūzijoje kun. Berger išvarė Šėtoną iš moters po penkiolikos mėnesių egzortavimo.
Egzortų kronikos mums rodo daug atvejų, kad lengvai nepasiduodančios egzortams piktosios dvasios yra pareiškusios, jog mielu noru jos išeitų iš apsėstojo, kad išvengtų skaudžių kankinimų Bažnyčios egzortų, bet negalinčios, nes Dievas neleidžiąs išeiti. Pavyzdžiui, iš Magdalenos iš La Palud Prancūzijoje (1611 m.) velnias Asmodėjus ir kiti jo du palydovai išėję, bet Belzebubas neturėjęs Dievo leidimo išeiti, nors labai norėjęs išvengti kankinimų.
7. Dievas gali panaudoti piktąją dvasią dar žemėje gyvenantiems nusidėjėliams nubausti bei atversti, kad jie po daugelio apsėdimo ir egzortų kančių sugrįžtų prie Dievo. Tokia dažniau pasitaikanti kaltė yra šventvagiškas šv. Komunijos priėmimas, konsekruotos Ostijos išniekinimas šėtoniškose apeigose ir pan.
8. Vyrauja stipri prielaida, kad pasižadėjimas tarnauti velniui arba savo sielos užrašymas piktajai dvasiai sutartimi, pasirašyta savo krauju, yra apsėdimų dažnesnė priežastis. Bet tokia sutartis veikiau gali būti pasirašyta jau asmenį apsėdus. Pavyzdžiui, kūdikystėje apsėsta mergaitė, minėtoji Janina Fery, vėliau tapusi vienuole, egzortų metu prisipažino, kad ji savo sielą užrašiusi krauju piktajai dvasiai, atsižadėdama Krikšto, katalikiško gyvenimo ir visų Bažnyčios apeigų.
Jeigu žmonės laisvai pasirenka velnią savo viešpačiu, tuo pasirinkimu leidžiama jam įeiti į tokių kūnus. Bet tai dar nereiškia, kad jis visados tokius apsėda, nes tam reikia Dievo leidimo. Norėdamas tapti šėtonininku, rašoma šėtoniškoje biblijoje, turi parduoti savo sielą velniui arba sudaryti sutartį su Šėtonu.
9. Burtininkai, kerėtojai bei juodieji magai, kurių kone visa veikla remiasi bendradarbiavimu su piktosiomis dvasiomis ir jų pagalba, savo maldomis bei formulėmis kartais gali iššaukti tas dvasias spėliojimams išgauti, bet gali būti jų lengvai apsėsti, kad Dievas nubaustų už teikimą piktosioms dvasioms dieviškosios garbės ir Dievo niekinimą. Pavyzdžiui, Italijoje 1920 metais viena apsėsta moteris prisipažino pranciškonui kunigui, kad piktasis verčiąs ją prieš jos valią šokti kelias valandas be pertraukos, dainuoti operų arijas, kurių ji niekados nebuvo girdėjusi, sakyti prakalbas įsivaizduojamai miniai nežinoma kalba, bėgti nesiekiant žemės ir kt. Apsėdusios aštuonios piktosios dvasios egzortų metu prisipažino, kad kerėjimai buvę jos apsėdimo priežastis.
Daug patyrimo šioje srityje turįs kun. D. Szymanski rašo, kad tie, kurie ieško žinių iš kerėtojų bei raganių, dalyvauja lėkštutės, kerėjimų lentelės ar panašiuose seansuose arba siekia išgydymų iš spiritistų, dažnai yra piktųjų dvasių apsėdami. Jie ieško žinių bei pagalbos ne iš Dievo ir jo Bažnyčios, bet iš priešingų šaltinių. Tad nenuostabu, kad piktoji dvasia įeina į juos ir duoda jiems daugiau žinių, negu ieškojo. Pavyzdžiui, 1949 m. Jungtinių Amerikos Valstijų viename priemiestyje apsėsto trylikos metų liuteronų tėvų berniuko egzortai parodė, kad pastarasis žaisdavęs kerėjimų arba angliškai vadinama taip ir taip (Ouija) lentele. Pagal tų egzortų procesą W. P. Blatty parašė romaną Egzorcistas, vėliau susuktas filmas, tik vietoj apsėstojo berniuko romane ir filme yra mergaitė. Atrodo, kerėjimų lentelė buvo priežastis, kad berniuką apsėdo dešimt piktųjų dvasių, kurias kunigas jėzuitas išvarė egzortais, sunkioje kovoje netekdamas penkiasdešimties svarų kūno svorio.
Panašų atvejį skaitome Šventajame Rašte, kad Izraelio karalius Okhozijas susižeidęs siuntė pasiuntinius pas dievaitį Belzebubą paklausti, ar pagysiąs. Viešpaties angelas papeikė juos: Ar Izraelyje nėra Dievo, kad jūs einate klausti Akarono dievo Belzebubo? (4 Kar 1, 2-3).
10. Maisto bei gėrimo užkerėjimas ir prakeikimas gali būti apsėdimo priežastis. Piktosios dvasios turi savo agentus, kurie paruošia joms kelią įeiti į žmogaus ar gyvulio kūną. Tačiau maisto ar gėrimo palaiminimas gali padaryti juos nekenksmingus, nes nelabosios negali pakelti maldos bei palaiminimo. Dėl to Bažnyčia laimina daiktus piktosioms dvasioms atbaidyti, kad žmonės galėtų juos saugiai naudoti skirtiems tikslams. Katalikai dievotumu, o ne baime ar burtais laimina maistą, prieš jį valgydami.
11. Velnio apsėdimas gali įvykti ir kartais įvyksta šėtoniškų varginimų atvejais, kai Dievas leidžia apsėsti nekaltus žmones. Bet tokios sielos auka tarnauja ne tik Dievo garbei ir žmonių tikėjimui sustiprinti, bet ir apsėstojo asmeninei naudai. Tokių kančių, paaukotų Dievo garbei ir žmonių išganymui, Dievas nepalieka be atlyginimo. Be to, tokia siela paprastai pasiekia aukštą šventumą bei tobulumą. Iš to išplaukia šėtoniškų apsėdimų dvasinė nauda. Pavyzdžiui, per tris dešimtis metų piktosios dvasios kankinamas kun. Sourin, be abejo, pasiekė daug nuopelnų amžinajam gyvenimui.
Prel. L. Cristiani cituoja egzortų žinovą kun. Saudreau: Kai piktoji dvasia apsėda tikrai šventas sielas (suprask asmenis), tokioms ištikimoms sieloms Dievas visados suteikia iš dangaus ypatingą pagalbą, kuri proporcinga ypatingiems mėginimų kankinimams: velniui davus smūgį, angelas sargas atneša paramą. Šventajame Rašte skaitome, kad Paskutinės vakarienės metu velnias įėjęs į Judą, jį apsėdęs. Aiškindamas tą liūdną Judo likimą, šv. Augustinas pažymi: Jis įėjo į jį, norėdamas užtikrintai turėti sau tąjį, kuris jam jau buvo pasivedęs. Pasivedimas tarnauti piktajai dvasiai ilgu gyvenimu nuodėmėje, o juo labiau pasižadėjimu jį garbinti ir per amžius jam tarnauti yra labiausiai bendros apsėdimų priežastys. Pavyzdžiui, 1917 metais V. Leninas pasirašė sutartį su velniu Berno mieste Šveicarijoje ir, antspauduotame vagone vykdamas per Vokietiją, meldėsi prašydamas pagalbos, kad pavyktų komunistų revoliucija Rusijoje. Negalima abejoti, kad jis buvęs velnio apsėstas, kad šis visiškai turėtų tą, kurs jau buvo pasivedęs sutartimi, kad Rusija taptų, Fatimos regėtojos seselės Liucijos aiškinimu, rykšte neatgailojančiam pasauliui nubausti.
Dėl to galima manyti, kad kai kurie žiaurieji istoriniai tikinčiųjų persekiotojai bei beširdžiai kacetų tarnautojai ir komunistinių kalėjimų aršieji tardytojai buvo piktųjų dvasių apsėsti bei patyrė labai stiprią jų įtaką. Pavyzdžiui, kas gali abejoti, kad buvo piktojo apsėstas žiauriausias komunistų vadas J. Stalinas, kurs pažodžiui vykdė Lenino sutartį su velniu? Apsėstas ir žiaurus enkavedistas tardytojas, kurs spardo aukas su didžiausia velniška neapykanta iki sąmonės netekimo tik dėl to, kad jos myli Dievą, savo žmones ir tėvynę.
Vietnamo komunistai yra kirtę vaikams galvas, jų tėvams matant tą žiaurią egzekuciją. Buvo atsitikimų, kad krikščionims prapjaudavo vidurius, ir jie prieš savo mirtį matė, kaip kiaulės ėdė jų vidurius... Katalikų kunigą P. Urbain komunistai užkasė gyvą. Kitas kunigas Campiegne buvo užkastas gyvas, palikus lauke galvą, kad skruzdės ją suėstų. Tūkstančiai tokių ir panašių atvejų. Tai ne žmoniškas ar gyvuliškas, bet šėtoniškas žiaurumas.
Tikras faktas, kad A. Hitleris, kurs priklausė Šėtono garbintojų grupei, buvo velnio apsėstas. 1948 metais kun. J. Bružikas pasakojo man, o vėliau kitas kunigas, kuriam pasakojo pats kun. J. Pelster Miunchene, Vokietijoje, kad su kard. M. von Faulhaberio ( 1952) leidimu kun. J. Pelster A. Hitlerio viešų kalbų metu Miunchene tylomis, niekam neįtariant, minioje skaitydavęs privačius egzortus. Ir kiekvieną kartą velniui laikinai pasitraukus iš kalbėtojo, šis nustodavo kalbėjęs ir sumišęs ieškodavo savo užrašų kalbai tęsti, nes nebežinodavęs, ką sakyti, kai iš tikrųjų dažnai piktoji dvasia per jį kalbėdavusi.
© 2008 XXI amžius
|