|
Mitai ir tikrovė
Giedrius Grabauskas-Karoblis
Vienas ryškiausių paskutinio meto Lietuvos įvykių buvo STT atliekamas tyrimas Vilniaus savivaldybėje ir Vilniaus vicemero Evaldo Lementausko, Vilniaus tarybos narių Audriaus Butkevičiaus ir Gintaro Kazako areštai. Šie R. Pakso partijos veikėjai buvo suimti tiriant kelis nusikalstamos veiklos epizodus dėl bandymų papirkti tarybos narį konservatorių Vilių Urbonavičių, dėl machinacijų, susijusių su TEO LT pastato ir Nacionalinio stadiono statybomis. Viena tyrimo kryptis siejasi su Rubicono veikla, šioje bendrovėje dirba G. Kazakas. Taigi, rubikono aštuonkojis apraizgė ne tik Zuoko vadovaujamus liberalcentristus jis jau suka lizdą ir ,,tvarkiečių gretose. Rolandas Paksas toliau švaistosi kaltinimais, kartoja tas pačias propagandines klišes ir kaltina dėl bendražygių arešto ,,chebrokratus. Pakso ir Butkevičiaus statytinis Vilniaus meras J. Imbrasas jam antrina teigdamas, kad korupcijos Vilniaus savivaldybėje nėra. Teismas leido suimti E. Lementauską ir G. Kazaką mėnesiui, A. Butkevičiui paskirta kardomoji priemonė rašytinis pasižadėjimas neišvykti. STT veiksmai rodo, kad specialiosios tarnybos gali imtis spręsti ir aukštesnio rango korupcijos problemą, ne vien aiškintis korumpuotų gaisrinės inspektorių ir kelių policininkų veiklą. Visi šie įvykiai tiek dabartiniai, tiek 2007 metais kilę skandalai dėl Vilniaus tarybos nario, R. Pakso bendražygio Alfredo Putramento veiklos, kai jis Vilniuje ir Vilniaus rajone neteisėtai pasisavino pelningus žemės sklypus, yra logiškas populistų neteisėtos veiklos tęsinys. Prezidentinio skandalo metu R. Paksas ir jo patarėjas, Seimo narys R. Ačas buvo apkaltinti reketavę Žemaitijos verslininkus, reikalaudami perrašyti pelningos Žemaitijos kelių bendrovės akcijas sau artimiems asmenims. Šiems verslininkams buvo daromas spaudimas, jiems grasinta. Pakso partijos ,,tvarka tikrai savita. Šios partijos valdomas Pagėgių rajonas yra tikras kontrabandininkų rojus, o jo meras K. Komskis, išgarsėjęs Pakso prezidentinio skandalo metu (tada buvo išaiškinti jo ryšiai su Rusijos mafijos vadeivomis A.Kikališviliu, A.Tachtachunovu ir kitais), dangsto susikompromitavusius pavaldinius ir niokoja gamtą.
Nomenklatūrinių ir populistinių partijų simbiozinis ryšys yra pagrindinis variklis, palaikantis dabartinės santvarkos egzistavimą. Galime drąsiai sakyti išnaudotojiškos santvarkos. Kylanti infliacija skatina žmonių nusivylimą ir tuo naudojasi populistai, vėl žarstydami pažadus ir sekdami gražias pasakėles. Verta pažvelgti į šią situaciją plačiau. Vienas iš pagrindinių infliacijos veiksnių yra karteliniai susitarimai. Valstybės institucijos turi galimybę tokius kartelinius susitarimus pažaboti, tačiau nesiima priemonių, nes įtakingi politikai gauna paramą iš oligarchų, valdančių monopolines verslo struktūras ir sudarinėjančių kartelinius susitarimus. Kylančios kainos kelia pagristą žmonių nepasitenkinimą. Jei karteliniai susitarimai nežabojami, galimas ir kitas variantas žymiai keliamos žmonių pajamos atlyginimai, pensijos, kitos socialinės išmokos. Bet kai pajamos kyla tik simboliškai, susidaro užburtas ratas. Tada vėl į areną kyla populistai Pakso, Darbo partija ir vėl vilioja žmones pažadais, ir vėl skundžiasi, kaip jie yra neteisėtai persekiojami. Žvelgdamos į artėjančius rinkimus, tiek nomenklatūrinės partijos (LSDP, valstiečiai, Zuoko vadovaujama LCS, populiariai vadinama abonentų partija), tiek populistinės partijos (Pakso vadovaujama Tvarka ir teisingumas, Uspaskicho vadovaujama Darbo partija) jau rengia slaptus pasitarimus, nes vargu ar šie blokai gaus daugiau kaip 70 vietų būsimajame Seime ir galės formuoti Vyriausybę. Bijantis prarasti įtaką, reanimuojama ir Darbo partija. Ši partija nuo 2004-jų metų turėjo didelę įtaką Seime, iki 2006-jų metų birželio buvo valdančiojoje daugumoje ir turėjo šešis ministrų portfelius, o ir vėliau, formaliai būdama opozicijoje, artimai bendradarbiavo su Kirkilo socdemais bei Prunskienės vadovaujama Valstiečių partija. Tad neverta ir stebėtis, kad iš Darbo partijos pasitraukę įtakingi veikėjai, pavyzdžiui, J. Jagminas ir J. Lionginas, perėjo į Socialdemokratų frakciją.
Demokratinei opozicijai besijungiantiems konservatoriams ir krikščionims demokratams bei Liberalų sąjūdžiui norint laimėti rudens rinkimus teks gerokai pasistengti. Artėjantys rinkimai nebus demokratiniai tikrąja to žodžio prasme, nes nomenklatūrinės ir populistinės partijos yra finansuojamos iš Rusijos tiek tiesiogiai, tiek per įvairias priedangos struktūras (Dujotekana ir pan.). Be to, nevykstant liustracijai, rinkimuose dalyvaus daugybė kandidatų, siejamų su komunistine nomenklatūra ir KGB. Tuo padėtis Lietuvoje skiriasi nuo kai kurių kaimyninių kraštų, kad ir Lenkijos bei Estijos, kur su komunistine valdžia ir tų laikų slaptosiomis tarnybomis susiję asmenys neturi galimybės dalyvauti rinkimuose. Belieka tikėtis, kad rinkėjai, nusivylę per paskutinius aštuonerius metus įsigalėjusia stagnacija, ekonominiu ir kultūriniu nuosmukiu bei korupcine valdančiųjų sluoksnių politika, pasirinks tuos, kurie yra pasiryžę esminėms permainoms ir pasisako už kovą su korupcija, ekonomines reformas ir šalies demokratizaciją.
Vienas iš ryškesnių paskutinio meto įvykių yra balandžio 23 dieną Algirdo Petrusevičiaus byloje paskelbtas teismo nuosprendis. A. Petrusevičius nuteistas 4-ių metų laisvės atėmimo bausme. Tad galime pasakyti, kad praėjus 18 metų nuo Lietuvos nepriklausomybės paskelbimo vėl turime politinį kalinį. Kodėl taip galima teigti? Nes ši byla kelia didelių abejonių teisininkams, žmogaus teisių gynėjams. Kai per paskutinį dešimtmetį buvo išteisinti ar nubausti lygtinėmis bausmėmis dauguma stambių prekeivių ginklais, kurie pardavinėjo granatsvaidžius, automatus, šovinius dėžėmis, tai šiame kontekste savanorio Petrusevičiaus turėta ginklų kolekcija, kuria jis neprekiavo, tik buvo įtrauktas į sandėrį abejotinos reputacijos provokatoriaus, atrodo kaip iš anksto organizuota provokacija su ryškiu politiniu atspalviu. Apie tai teisme kalbėjo ir advokatas J. Gaudutis. A. Petrusevičius byla pasirinkta kaip propagandinis ginklas ir tai, kad kai kurios žiniasklaidos priemonės eskalavo šią temą naudodamos įvairias klišes tik parodo, kad šios bylos reikėjo valdantiesiems sluoksniams tam, kad artėjančių rinkimų fone būtų galima juodinti konservatorius.
Ir visgi, grįžtant prie svarstymų apie padėtį Lietuvoje, iškyla ne tik politiniai ir ekonominiai klausimai, bet ir vertybių ir pilietinės visuomenės problema. Paskutiniu metu Lietuvoje daug šnekama apie plintančią ksenofobiją, rasizmo baubą, neva kurstomas antigėjiškas nuotaikas. Tai išpūsti dalykai. Reikėtų iš esmės pažvelgti kad ir į du aktualius vertybinius reiškinius tikėjimo vertybes ir karinį-patriotinį auklėjimą. Tikėjimo vertybės propaguoja viltį, bendruomeniškumo jausmą, skatina meilę artimui, tėvynei. Karinis patriotinis auklėjimas suteikia vaikams ir jaunuoliams tikrą gyvenimišką orientaciją, skatina jų fizinį pasirengimą, patriotizmą. Džiugu regėti, kad bažnyčios hierarchai Kauno arkivyskupas Sigitas Tamkevičius, Panevėžio vyskupas Jonas Kauneckas, Šiaulių vyskupas Eugenijus Bartulis aktyviai propaguoja tikėjimo vertybes, dažnai pasisako žiniasklaidoje, bendrauja su jaunimu. Karinis-patriotinis auklėjimas turėtų vykti per klubus, būrelius, kuriuose vaikai ir jaunuoliai galėtų tobulinti fizinį pasirengimą, rengti įdomias varžybas, klausytis patyrusių kariškių paskaitų. Įvairių pasaulio kraštų Kanados, Šveicarijos, Belgijos, Izraelio, Pietų Korėjos pavyzdžiai rodo, kad būtent karinis-patriotinis auklėjimas suburia jaunimą, padeda išvengti nusikalstamumo, ugdo drąsius ir ryžtingus žmones.
Iš ko gi susidaro pilietinė visuomenė? Pilietinė visuomenė kyla iš nedidelių, bet aktyvių piliečių grupių. Ten, kur kaimuose ir miestų mikrorajonuose susidarė ne ,,popierinės, bet tikros, aktyvios vietos bendruomenės, jau regimi rezultatai, švarėja šių vietovių aplinka, žmonėms saugiau gyventi, sprendžiamos ir konkrečios tam tikrai vietovei būdingos problemos. Žmonės organizuoja įvairias šventes, susibūrimus. Žinomas politikos apžvalgininkas, filosofas Virgis Valentinavičius, kalbėdamas apie Lietuvos ateities perspektyvas, teigia: Lietuvą galėtų prikelti piliečių valia: bausti korumpuotus politikus balsuojant prieš juos rinkimuose ir rengti pilietines akcijas tarp rinkimų. Manau, kad valdančiosios klasės arogancija privers žmones imti iniciatyvą į savo rankas ir siekti teisingumo tiesioginės demokratijos veiksmais. Man kažkodėl lengva įsivaizduoti akciją griauti privačių valdų tvoras, trukdančias praeiti upių ir ežerų krantais. Pagal įstatymą priėjimas prie vandens telkinių turi būti laisvas. Bet valdžia nepajėgia ir nenori to įgyvendinti. Jei valdžia negali, kodėl jai nepadėti. Galima paskelbti, kad tokią ir tokią dieną praeisime Margio ežero (netoli Trakų) krantu ir nugriausime visas tvoras, įskaitant ir Kristinos Brazauskienės vilos. Ir dar išgelbės, kaip visada, tikėjimas, kuris yra vienintelė tvirtovė, be išlygų ginanti sąžinės ir tiesos vertybes. Todėl šiandien Lietuvoje vis dar galima sutikti vaikščiojančius stebuklus sąžiningus žmones. Pilietinė visuomenė susiformuoja ne per vieną dieną tai tam tikras procesas. Bet tik pilietinė visuomenė kartu su teigiamais politiniais ir ekonominiais pokyčiais sudaro prielaidas stiprios, demokratinės valstybės susikūrimui.
© 2008 XXI amžius
|