Pirmasis puslapis
Aktualijos
Atmintis
Gimtasis kraštas
Katalikų
    bendruomenėse
Krikščionybė
    šiandien
Lietuva
Mums rašo
Nuomonės
Ora et labora
Pasaulis
Požiūris
Žvilgsnis

2001 metai
2002 metai
2003 metai
2004 metai
2005 metai
2006 metai
2007 metai
2008 metai

GAIVUSIS ŠALTINIS

Prof. Ona Voverienė

Prelatas Juozapas Laukaitis

„Gaivusis šaltinis. Prelato Juozapo Laukaičio laikas ir asmenybė“ – tai devintoji mokytojos iš Alytaus, rašytojos Elvyros Biliūtės-Aleknavičienės knyga, dovanota Rugsėjo 1-osios proga mokytojams ir moksleiviams, su rašytojos palinkėjimais „išlikti gaiviuoju šaltiniu“. Šiuo metu Lietuvai, mūsų Tautai, kiekvienam jos žmogui – tai ypač sunku, bet... ir svarbiausia.

Knygą rašytoja skyrė prelato, kalbininko, visuomenininko, atkaklaus ir talentingo žmogaus, GULAG‘o kankinio Juozapo Laukaičio 60-osioms arešto ir 55-osioms mirties metinėms Vladimiro kalėjime (tame pačiame, kur buvo kankinamas vysk. Teofilius Matulionis ir nukankintas mokslininkas, psichologijos daktaras, pirmasis antikomunizmo teoretikas Lietuvoje vysk. Mečislovas Reinys).

Prelatas Juozapas Laukaitis buvo Seinų vyskupo Antano Baranausko kapelionas, vėliau Seinų seminarijos profesorius, Vilkaviškio vyskupijos kurijos kancleris ir oficiolas, Trečiosios lietuvių Tautos tarybos, IV Rusijos Dūmos ir Lietuvos Seimo (1936 metų) narys. Jis daug prisidėjo prie Tautos ugdymo per savo profesinę kunigystės veiklą bei žiniasklaidą. Redagavo „Šaltinio“ savaitraštį, vėliau pats įkūrė žurnalą „Vadovą“, skirtą kunigų profesionalumo kėlimui. Jis siekė, kad Lietuvos kunigai ne tik įtaigiai skleistų Tautoje Dievo žodį ir tikėjimą, bet ir meilę savo gimtajam kraštui, lietuvių kalbai ir tradicijoms, tautinėms vertybėms. Prelatas Juozapas Laukaitis bendradarbiavo su laikraščiais „Tiesos keliu“, „Gimtosios kalbos“, „Draugijos“ ir „Vilniaus žinių“ redakcijomis. Šiuose leidiniuose paskelbė kelis šimtus ugdomojo ir švietėjiško pobūdžio straipsnių. Jis buvo tikras, nuoširdus ir talentingas savo Tautos mokytojas, gaivusis šaltinis savo minties tyrumu ir atsidavimu Dievui ir Tėvynei.

Rašytoja Elvyra Biliūtė-Aleknavičienė, rengdama knygą, susipažino ne tik su J. Laukaičio publikacijomis, archyvine medžiaga, bet ir aplankė visas Lietuvos vietoves, kur tik buvo įmintos prelato pėdos, kalbino prelatą pažinojusius žmones, kurių ne tiek daug ir likę.

Juozapas Laukaitis gimė 1873 m. vasario 3 dieną Giniūnų kaime, Prienų valsč., pasiturinčioje katalikiškoje Antano ir Marijonos Laukaičių šeimoje, auginusioje penkis vaikus. Tėvas buvo apsišvietęs žmogus, iš knygnešių pirkdavo lietuvišką spaudą, o vėliau, jau panaikinus lietuviško rašto draudimą, prenumeravo lietuviškus laikraščius, kuriuos paskaitydavo ir augantys vaikai. Visus vaikus leido į mokslus.

1880-1883 metais Juozukas lankė Prienų pradžios mokyklą ir ją baigęs tėvų buvo išsiųstas mokytis į Marijampolės gimnaziją. 1889 metais įstojo į Seinų kunigų seminariją, ją sėkmingai baigęs įstojo į Petrapilio dvasinę akademiją. 1897 metais gavo teologijos magistro laipsnį ir priėmė kunigo šventimus. Tų pačių metų liepos 1 dieną buvo paskirtas Seinų dvasinės konsistorijos sekretoriumi, po kelių mėnesių – vysk. Antano Baranausko kapelionu. 1904 m. rugsėjo 5 dieną tapo Seinų dvasinės akademijos profesoriumi, aktyviai prisidėjo steigiant Šv. Kazimiero draugijos lietuviškoms knygoms leisti skyrių. 1906-1907 metais redagavo katalikišką savaitraštį „Šaltinis“, 1908 metais įsteigė žurnalą kunigams „Vadovas“. Jo iniciatyva 1909 metais įvyko Pirmasis lietuvių kalbininkų suvažiavimas Seinuose, kuriame dalyvavo visi to meto žymiausi lietuvių kalbininkai – Jonas Jablonskis, Kazimieras Būga, Juozas Balčikonis ir kt.

Dėl lenkų ir jų kolaborantų lietuvių turėjo palikti Seinų dvasinę seminariją: buvo paskirtas Leipalingio parapijos klebonu. Čia parapijiečių buvo labai mylimas ir gerbiamas ir jų pastangomis 1912 m. spalio 3 dieną išrinktas nariu į IV Rusijos Dūmą nuo Suvalkų gubernijos. Dūmoje buvo iki 1917 m. lapkričio 1 dienos. Grįžęs į Lietuvą buvo paskirtas Seinų kapitulos kanauninku, vėliau Seinų vyskupijos kurijos kancleriu, o 1918 m. rugsėjo 1 dieną grįžo profesoriauti į Seinų dvasinę seminariją. Po konfliktinės situacijos dvejiems metams buvo išsiųstas į Ameriką rinkti aukų „Žiburio“ draugijai. 1920 m. gegužės 1 dieną paskirtas Kalvarijos dekanato dekanu ir Kalvarijos parapijos klebonu ir ėjo kurijos kanclerio pareigas. 1923 metais atleistas iš Kalvarijos klebono pareigų ir tapo Vilkaviškio vyskupijos kurijos oficiolu, 1926 metais jam suteiktas prelato vardas. 1931 metais Juozapas Laukaitis buvo paskirtas Seirijų parapijos klebonu, 1936 metais išrinktas į Lietuvos Respublikos Seimą. 1938 metais klebono pareigų dėl amžiaus atsisakė ir tapo Seirijų rezidentu. Okupacijos metais vėl tapo Seirijų klebonu, 1947 m. balandžio 20 dieną Seirijuose areštuotas, nuteistas ir mirė 1952 m. rugpjūčio 15 dieną.

Kunigo, švietėjo, mokytojo, visuomenės veikėjo biografija telpa į šias kelias teksto eilutes. Nieko tokio, ką pagal tradicinę sampratą būtų galima pavadinti žygdarbiu. Argi taip iš tikrųjų?

Pati buvusi mokytoja, dabar Alytaus švietimo skyriaus vyr. metodininkė, rašytoja Elvyra Biliūtė-Aleknavičienė savo knygos puslapiais skaitytoją veda prie esminių gyvenimo dalykų: mokytojo vaidmens jauno žmogaus vertybių sistemos, jo idealų bei požiūrio į žmogaus gyvenimo prasmę formavime. Visa tai įtikinamai parodo kunigo Juozapo Laukaičio gyvenimo pavyzdys. Jo idealų ir vertybių sistemos kalve buvo Marijampolės gimnazija. Tai buvo dar tamsiausios caro žandarų priespaudos metai, kai iš tautos buvo atimtas raštas, uždrausta spauda, kai lietuvis buvo verčiamas tapti rusu, katalikas – stačiatikiu. Gimnazijai vadovavo aršus lietuvių tautos rusintojas P. Serno-Solovjovičius, pasišovęs gimnaziją išvalyti nuo visų lietuvių maištininkų. Pirmiausiai jis susidorodavo su mokytojais lietuviais, o vėliau ir su mokiniais. Taip iš Marijampolės gimnazijos į Augustavo pradžios mokyklą buvo išsiųstas puikus lietuvių kalbos mokytojas, poetas, aušrininkas Petras Arminas. Dauguma dėstytojų gimnazijoje buvo rusai. O lietuvių kalbos pamoka visada būdavo paskutinė ir neprivaloma. Iš mokytojų buvo griežtai reikalaujama per pamokas dėstyti tik kalbos dalykus, nenuklystant nei į Lietuvos istoriją, nei geografiją. Be šios vienintelės neprivalomos lietuvių kalbos pamokos, mokytojams ir mokiniams buvo kategoriškai draudžiama kalbėti lietuviškai ir bendrabučiuose, ir mieste.

Kai Juozapas Laukaitis įstojo į Marijampolės gimnaziją, joje jau buvo įvykęs revoliucinis lūžis, į gimnaziją dėstytojauti atvykus buvusiam šios gimnazijos auklėtiniui, Peterburgo dvasinės akademijos absolventui, diplomuotam Varšuvos universiteto lotynų kalbos mokytojui Petrui Kriaučiūnui. Jis Marijampolės gimnazijoje dėstė lotynų, vokiečių ir lietuvių kalbas. Mokėjo lietuvių, lotynų, graikų, latvių, lenkų, rusų, vokiečių kalbas ir buvo vienas geriausių specialistų Lietuvoje ir gimnazijos vadovybė turėjo su juo skaitytis. Todėl jam ir leidžiama buvo daugiau, negu paprastam mokytojui. Tada ir prasidėjo gimnazijoje tikras tautinis atgimimas. Į jo neprivalomas lietuvių kalbos pamokas subėgdavo ir jų nekantriai laukdavo visi lietuviukai. Buvęs jo auklėtinis poetas Motiejus Gustaitis apie P. Kriaučiūno pamokas rašė: „Tos pamokos buvo senovės galybės giesmė, vienkart tautinio susipratimo etapai, patriotizmo kalvė. Jose mokinys jautėsi, kas esąs, jautėsi atgimęs protėvių dvasia, siekiąs laisvės, nepriklausomybės, jos vykino didelį darbą, dėjo pamatą jaunajai Lietuvai, naujai valstybei“ (Elvyra Biliūtė-Aleknavičienė. Gaivusis šaltinis... – Punskas, 2007. – P. 27).

Juozas Laukaitis greitai tapo geriausiu Petro Kriaučiūno mokiniu ir pasiryžo eiti jo nužymėtu keliu – Seinų kunigų seminarija, Petrapilio dvasinė akademija, o jo idealu tapo lietuvių Tautos dvasios gaivinimas ir tos didvyriškos Tautos valstybės atkūrimas, jos išsivadavimas iš carinės priespaudos. Tik vienu požiūriu jis skyrėsi nuo savo mokytojo: Petras Kriaučiūnas atsisakė šventintis į kunigus ir vėliau dirbo teisėju Plokščiuose, o Juozapas Laukaitis tapo kunigu ir visomis savo intelekto ir valios išgalėmis siekė savo pagrindinio tikslo – tautos dvasios gaivinimo per tikėjimą ir lietuvybės puoselėjimą.

Kitas svarbus knygos akcentas, papildantis pirmąjį idealistinį, – tai žemiškas buitinis, kiekvienam jaunam žmogui iškylantiss klausimas: kaip realizuoti savo gyvenimo siekius ir idealus? Tą klausimą turi spręsti kiekvienas – jaunas ir jau pagyvenęs, nes jis ir parodo, ko yra vertas. Taip ir tvirtos valios žmogus, atsispyręs gyvenimo negandoms ir atkakliai siekdamas savo užsibrėžto tikslo, nežiūrint jokių sunkumų (žmogus viską gali įveikti), gyvenime tampa nepalenkiamu ir nepalaužiamu, spindinčiu savo žmogišku orumu. Rašytoja apie Juozapą Laukaitį pasakoja: „Istorijos sūkuriai šį žmogų kartais pakylėdavo į spindinčias viršukalnes, o kartais negailestingai sviesdavo žemyn“ (ten pat, p. 12).

Ir iš tikrųjų, ar galėjo bet kuris lietuvis kunigas, patriotas svajoti tapti Lietuvos legendos, lietuvių tikrosios poezijos pradininko, „Anykščių šilelio“ autoriaus Seinų vyskupo Antano Baranausko kapelionu? Juo tapęs, tikriausiai būtų džiaugęsis, kad pateko į savo karjeros spindinčią viršukalnę. Tačiau Antanas Baranauskas buvo sunkaus charakterio žmogus, o ypač tas išryškėjo garbiame amžiuje. Jam niekas įtikti negalėjo. Ir Juozapas Laukaitis kartais jausdavosi nelaimingas, vyskupo įžeistas, jautė, kaip jam sunku, kartais norėjosi viską trenkti ir bėgti nuo jo. Tačiau kunigas kantriai ir oriai, nebijodamas kartais ir balsą pakelti, kalbėdamas jo argumentų kalba, privertė jį gerbti save ir vyskupui liko vieninteliu žmogumi iki pat jo gyvenimo pabaigos. Juozapas Laukaitis džiaugėsi, kad jis yra greta vyskupo, parašiusio pirmąją lietuvių kalbos gramatiką (taip ir likusią rankraštyje), gali tobulinti savo lietuvių kalbą. Vysk. Antanas Baranauskas savo kapelionu visiškai pasitikėjo ir jį vertino, o į jo priekaištus, kad vyskupas pernelyg pataikauja lenkams savo pamokslais ir dėmesiu, vysk. A.Baranauskas atsakęs: „Darau tai taktikos sumetimais, nes tuo keliu bus galima daugiau atsiekti nei karštumu“. Jis buvo giliai įsitikinęs, kad lietuviai Lietuvoje paims viršų prieš lenkus, ir tai atsitiks netrukus.

O prieš gyvenimo pabaigą vyskupas Antanas Baranauskas Juozapui Laukaičiui pasakė: „Šventas esi žmogus, Juozapai, kad galėjai taip ilgai mane pakęsti... – tai pasakęs vyskupas susigraudino“ (ten pat, p. 58). „O Juozapui Laukaičiui tą akimirką išnyko bet kokie nesutarimai, kurie kartais aptemdydavo kasdienybę...“

Tokių kilimų ir kritimų Juozapo Laukaičio gyvenime buvo ne vienas. Rašytoja per juos išryškino vieną pikčiausių tautos piktžaizdžių – kolaboravimą ir išdavystę. Pasirodo, tai – amžina mūsų tautos neganda. Juozapui Laukaičiui profesoriaujant Seinų dvasinėje seminarijoje buvo toks vienas jo kolega, būsimas Vilniaus vyskupas Romualdas Jalbžykovskis, kategoriškai pasisakęs prieš lietuvių kalbos dėstymą seminarijoje, o ir vėliau jau Vilniuje aršiai kovojęs prieš lietuvybę. J. Laukaitis, paskirtas dėstyti lietuvių kalbą, kantriai ir argumentuotai įrodinėjo lietuvių kalbos reikalingumą, jos norminimo būtinybę. Tačiau niekas taip neaštrino šio klausimo, kaip prelatas Juozapas Antanavičius, kuris labai griežtai reikalavo, dėstant lietuvių kalbą, išlaikyti „senąją rašybą“, t.y. „graždanką“. Profesorius J. Laukaitis buvo tikras lietuvių kalbos meilės puoselėtojas ir savo mokiniams švietė lietuvių kalbos, lietuvių dainų ir tautosakos bei literatūros žiniomis, kaip kadaise jam pačiam švietė savo pavyzdžiu Petras Kriaučiūnas... Išdavystės kartėlį kun. J. Laukaitis patyrė ir tada, kai jį areštavus emgėbistams prieš jį liudijo ir šlykščiai melavo jo buvęs parapijietis Pranas Radvilavičius. Žmogaus nuopuolio gelmė bedugnė.

Net kritiškiausiomis gyvenimo minutėmis, Kauno saugumo kalėjime, kur kunigą tardė patys baisiausi to meto sadistai L. Martavičius ir J. Rozauskas, kunigas išliko orus ir nepalenkiamas. Jis kančią priėmė kaip Dievo siųstą išbandymą, iki pat gyvenimo pabaigos išliko ramus ir garbingas, labai supykdavęs tada, kai lietuviai kalėjime keikdavosi bjauriais sadistų ir okupantų keiksmažodžiais – tada jis paprašydavo keiktis lietuviškai.

Mons. Alfonsas Svarinskas, kalėjęs kartu su Juozapu Laukaičiu Kauno saugumo kalėjime, jį apibūdino kaip šventą žmogų, kuris būdamas garbaus amžiaus „sugebėjo drąsinti kitus, kelti dvasinę būseną. Savo kalbomis apie religiją, žymiausius tautos žmones, sudomindavo įvairaus amžiaus ir įsitikinimų vyrus ir akimirkai atitraukdavo juos nuo rūsčios kasdienybės“ (ten pat, p. 151). Mons. A. Svarinskas, tuo metu būdamas Viduklės klebonu, apie istorijos pamirštą lietuvių tautos šviesuolį kun. Juozapą Laukaitį pirmą kartą viešai prabilo šv. Mišiose 1983 metais, jį pavadinęs „gražiausiu Tautos žiedu“, „tauriausiu Bažnyčios sūnumi“, „Lietuvos kankiniu“, kvietė parapijiečius už jį melstis ir prašyti užtarimo. 1997 metais kovo 19 dieną mons. A. Svarinsko rūpesčiu prelato Juozapo Laukaičio vardu buvo pavadinta viena Seirijų gatvė, Juozapui Laukaičiui ir visiems nekaltai žuvusiems už Lietuvos laisvę pastatytas paminklas Seirijų Švenčiausios Mergelės Marijos Škaplierinės bažnyčios šventoriuje.

Dabar rašytoja Elvyra Biliūtė-Aleknavičienė savo knyga „Gaivusis šaltinis“, kruopščiu faktų pateikimu, gilia jų analize ir patraukliu pasakojimo stiliumi pastatė prelatui Juozapui Laukaičiui, lietuviško žodžio puoselėtojui ir nenuilstamam Tautos švietėjui, tautos dvasios ugdytojui, amžinąjį paminklą, jame įtikinamai parodžiusi, kad drąsa ir išradingumas neįprastomis sąlygomis priešinantis blogiui ir nepasiduodant aplinkybėms, yra taip pat žygdarbis Tautos bendro reikalo labui.

Tegul tos knygos kelias į skaitytojų, ir ypač į mokytojų ir moksleivių, širdis bus gražiu prel. Juozapo Laukaičio gyvenimo pavyzdžiu ir švies jų kasdienybėje ir siekiuose.

© 2008 „XXI amžius“