Pirmasis puslapis
Aktualijos
Atmintis
Gimtasis kraštas
Katalikų
    bendruomenėse
Krikščionybė
    šiandien
Lietuva
Mums rašo
Nuomonės
Ora et labora
Pasaulis
Požiūris
Žvilgsnis

2001 metai
2002 metai
2003 metai
2004 metai
2005 metai
2006 metai
2007 metai
2008 metai

Malda ir giesme prašyta ramybės kaimui

Aldona Kudzienė

Kaimo kryžius pašventino Miroslavo klebonas Antanas Matusevičius. Greta jo – kaimo seniūnė Stasė Barštienė Autorės nuotrauka

Aplankytos senosios kapinės

Perkirtęs Balkasodžio ribą dešinėje išvysti senąsias kaimo kapinaites. Balkasodiškės kiekvieną, net vos įžiūrimą kauburėlį gėlėmis išpuošusios, naujų kapaviečių nėra, čia seniai nebelaidojama. Viduryje – senasis kaimo kryžius, įkurdintas čia jo vietoj pastačius naują.

Ona Sebestinaitė-Kutkaitienė sukiojasi pasipuošusi tautiniu kostiumu: šventą duonelę – svarbiausią atnašą – šventinti nešė.

Balkasodžio žmonės nuo gilios senovės puoselėja kaimo tradicijas. Miškų atkirstoje žemelėje gajūs savi papročiai. Dažniausios pavardės – Barščiai ir Kavaliauskai. Kad nesupainiotų, apie kurią trobą kalba, žmonės pravardes davė. Prieš kelis amžius vienos šeimos galvą Tamošiuku pavadino, mat jo tėvas Tomas buvo. Ir dabar iki provaikaičių išplatėjusi giminė – Tamošiukai. Kitos šeimos vadinamos pagal šeimininkę – Juozienėmis, Petrienėmis, Antanienėmis...

Pašventinę senąjį kryžių ir kapines, pasimeldę, balkasodiškiai stabtelėjo kaimo centre prie neseniai pastatyto išpuošto kryžiaus. Seniūnė prisiminė išėjusiuosius anapilin, ypač jaunesnius, kurių darbai buvo dar tokie svarbūs bendruomenei. „Šiandien juos prisiminsime malda, padėkosime už buvimą su mumis“, – paprašė S. Barštienė. Jos ir kitų maldingų moterų dėka kaime neužmirštos gegužinės pamaldos, giedama Švč. Mergelės Marijos litanija.

Klebonui A.Matusevičiui pradėjus dirbti Miroslavo bažnyčioje, Balkasodyje susibūrė ir maldos grupelė. Dažniausiai melstis renkamasi O. Kutkaitienės ir O. Matulevičienės namuose. Visuomet meldžiama ir ramybės. Žmonės neslėpė – baugu tamsiu paros metu gyvenvietėje, nes rajono valdžia davė leidimą kaimo parduotuvėje visą parą prekiauti alkoholiniais gėrimais.

„Mūsų vaikai, iš užsienių grįžę, pasijuokia, kad turbūt tik Balkasodžio krautuvė kiaurą parą dirba. Kitose šalyse net miesteliuose parduotuvės naktį uždarytos, o apie prekybą alkoholiu ramybės metu nėra jokių kalbų. Girdomos mūsų šeimos – ne kitaip“, – guodėsi pagyvenusieji. Našlės neslėpė – bijo vienos nakvoti. „Gal visuotinė mūsų bendruomenės malda rajono valdžios vyrams pašviesins galvas“, – pasigirsta viltingas atsidūsėjimas.

Nušvito viltis, kad Jociūnų koplyčia atgims

XIX amžiaus pradžioje apylinkėse garsėjo Jociūnų dvaras. Nors buvo nedidelis, valdė per 100 ha žemės, graži gamta žadino gražias dvarininkų idėjas. Ant kalvos iškilo dvaro koplyčia su vitražais, kapavietėmis, gėlynais.

Šiandien dvaro pastatų ribų nematyti, nebeliko ir Jociūnų kaimo, tik apgriuvęs koplyčios siluetas mena anuos laikus. Pakalnėje buvusias dvaro liekanas prisiminė 75-uosius einantis Vytautas Barštys ir jo bendraamžiai.

„Prieš trisdešimt metų šiame krašte dirbau. Neniokojau šios šventos vietos, bet ir nieko nedariau, kad koplyčia išliktų. Toks jau gyvenimas, kad vieni pagadinam, kiti taisom“, – atvirai kalbėjo Miroslavo seniūnas Jonas Juravičius.

Dažnai grįžtantis į tėviškę, kuri čia pat už kalnelio, alytiškis Antanas Rauličkis davė sau pažadą prikelti koplyčią gyvenimui. „Vidinis balsas man tarsi pakuždėjo: „Tik tu – niekas kitas jos neatstatys“. Žinau, kad tai nemenkas iššūkis, bet atgal nesitrauksiu dėl šių dvasingų žmonių, savo buvusių kaimynų, mamytės bendraamžių“, – savo planus dėstė ponas Antanas.

Seniūno padedamas, jis pirmiausia bandys išsaugoti koplyčios liekanas. Balkasodžio bendruomenė už gražius, ne pagal pečius norus šį žmogų pagerbė įteikdama pačių iškeptos duonos kepalą. Iškilmėse buvusiai jo mamytei Marijonai Rauličkienei padovanojo tortą. Dar du kaimiškos duonos kepalai atiteko klebonui ir seniūnui.

„Antanuk, tik tu neužsitrauk rajono valdžios nemalonės“, – gulė prie maldos žodžių ir toks kaimo senolių palinkėjimas.

Klebonas nuteikė bendruomenę šviesiai minčiai, kad kai tik atgims koplyčia, atvyks čia pamaldų švęsti. Tolimas, vai tolimas Balkasodžio žmonėms kelias į bažnyčią. Paprašiusi Dievo, kad laimintų drąsius ir gerus sumanymus, procesija pasuko prie Plentos kaimo.

Neaplenkė ir Plentos kryžiaus

Plentos kaimas – Alytaus rajono pakraštys. Nuo žvyrkelio į dešinę – jau Lazdijų rajono valdos. Prie kryžiaus stovinčių, ramybės, taikos ir gerų metų prašančių žmonių malda liejosi taip nuoširdžiai. Savais, iš širdies plaukiančiais žodžiais dvasininkui ir Balkasodžio kaimo giesmininkėms – Onutei Kavaliauskienei, S. Barštienei ir Danguolei Kvedaravičienei – dėkojo Adelė Valeikienė.

„Mano žemelė, kryžius pašventinimo sulaukė“, – seniausiam Plentos gyventojui 88-erių metų Juozui Paulauskui veidu rieda ašaros. Jaunystėje šaunus ir smalsus buvęs, į daug klausimų atsakytų, jei nebūtų kurčias. Bandžiau kalbinti, bet tik savas mintis dėstė senolis. Jo atmintis puiki.

Paskutinė stotelė – akmenuotas Janinos Vaitkevičienės kiemas, juosiamas upeliuko ir tvenkinio. Ant stalo garuoja O. Kavaliauskienės bandos. Tik trumpam prisėdame. Tegul linksminasi, bėdas išsisako, pasiguodžia savame rate. Mes irgi padėti jiems nepajėgtume, kai nusisuko net policija, rajono valdžia.

Alytaus rajonas

© 2008 „XXI amžius“