Šiaulių vyskupijoje
Joniškio dekanate
Ilgamečio klebono auksinis kunigystės jubiliejus
|
Monsinjoras Juozas Dobilaitis
Broniaus VERTELKOS nuotrauka
|
JONIŠKIS. Balandžio 27 dieną Švenčiausios
Mergelės Marijos Ėmimo į dangų bažnyčioje prieš šv. Mišias nebebuvo
nė vienos laisvos vietos. Tą dieną tvyrojo ypatinga atmosfera: parapijiečiai,
svečiai buvo itin pakiliai nusiteikę, o virš altoriaus kabantis
skaičius 50 liudijo iškilmių priežastį trisdešimt metų šioje
parapijoje dirbęs monsinjoras Juozas Dobilaitis šventė auksinį kunigystės
jubiliejų. Iškilmėse dalyvavo Šiaulių vyskupas Eugenijus Bartulis,
atvyko Joniškio meras, pasveikinti jubiliato atvažiavo kunigai iš
aplinkinių parapijų, kiti svečiai.
Dvyliktą valandą iškilmių dalyviai išgužėjo į lauką. Iškilmingai lydimas procesijos, po baldakimu mons. Juozas Dobilaitis iš klebonijos atėjo į bažnyčią. Prie durų jubiliatą pasitiko vyskupas E. Bartulis. Bažnyčioje ganytojas monsinjorui ant galvos simboliškai uždėjo nupintą vainiką, įteikė lazdą. Beje, šiais metais rugsėjo mėnesį mons. J. Dobilaitis švęs ir aštuoniasdešimties metų jubiliejų.
Šiaulių ganytojas Jubiliatui skyrė šiltus žodžius, pasidžiaugė garbinga švente, kuri yra apvainikavimas gražaus kunigiško gyvenimo. Esam dėkingi mielam monsinjorui už ištikimą tarnystę, sakė vyskupas, primindamas, kiek daug jubiliatas yra pakrikštijęs, sutuokęs, paruošęs amžinojo gyvenimo tikrovei, palydėjęs į Tėvo namus. Linkėdamas, kad gyvenimo kelias kunigiško gyvenimo šviesoje iš tiesų būtų be galo prasmingas, kilnus, džiugus, kvietė visus susirinkusiuosius melstis už mons. J. Dobilaitį, kad Viešpats laimintų, kad padėtų ir toliau kantriai ir uoliai darbuotis, kad vidinė, dvasinė šventovė būtų tobulinama, puošiama žiedais, kad jis ir toliau augtų ir stiprėtų tikėjime, meilėje ir šventume.
Mons. J. Dobilaitis prisiminė kelią į kunigystę bei kunigystės metus: Kiekvieno žmogaus gyvenime yra atmintinų dienų. Dienų, kurios išpildo žmogaus svajones: dideles ar mažas. Savo vaikystėje, kurią praleidau bažnytkaimyje, aš visuomet trokškau būti kunigu. Žvelgdavau į mūsų parapiją atvykusius klierikus. Jie buvo man labai nuostabūs pamaldumo, susikaupimo vyrai. Žvelgdavau į juos ir galvojau, kad jeigu ateitų valanda, kad ir aš galėčiau užsivilkti sutaną, tada galėčiau jau numirti iš laimės. Ši valanda atėjo tada, kai po daugelio metų, po visų kliūčių, trukdymų peržengiau Kauno kunigų seminarijos slenkstį. Tai buvo 1953 m. rugsėjo 1 dieną. Iki šiol su dideliu malonumu prisimenu seminarijos ir vyskupijos vadovus. Jubiliatas taip pat prisiminė, jog parapijoje buvo kilnių, gražių jaunuolių, kurie atrodė labiau tinkantys šiam pašaukimui, tačiau jų gyvenimas susiklostė kitaip. Dievas pasišaukė į savo vynuogyną paprasčiausią įrankį nežymų vaikiną ir su juo bando šį tą padaryti, sakė jubiliatas. Seminarijoj gyvena vėl svajonė, vėl viltis buvo kaip nors pasiekti studijų pabaigą, kaip nors gauti kunigystės šventimus. Atėjo ir ta valanda. 1958 m. kovo 3 dieną, Kristaus kančios sekmadienį, mes, 16 brolių, buvom pašventinti kunigais. Nuo tada prasidėjo jau gyvenimas, darbas, malda, pasiaukojimas. Prabėgę metai praretino gretas. Iš šešiolikos liko tiktai šeši. Kitus Dievas pašaukė švęsti savo jubiliejų jau aukštybėse. Monsinjoras prisipažino laukęs šio jubiliejaus. Gyvendamas tarp jūsų, skaičiuodamas metus, vis galvodavau ir meldžiau Viešpatį, kad leistų sulaukti šito auksinio jubiliejaus. Jis išsipildė, sakė kun. Juozapas. Dėkoju Aukščiausiajam, kad jis nepaniekino mano gyvenimo aukos, priėmė ją, kokia ji buvo. Šiandieną atsiprašiau Viešpaties už savo klaidas, už savo silpnybes, už tai, kad nepadariau tiek, kiek galėjau padaryti. Šiandien kartu meldžiu Viešpatį, kad pratęstų mano gyvenimo kelionę, kad padaryčiau tai, ko nepadaręs.
Mons. J. Dobilaičiui vyskupas iškilmingai įteikė apaštalinį popiežiaus palaiminimą. Šventė baigėsi sveikinimais. Joniškio meras prisiminė, jog monsinjorui J. Dobilaičiui buvo suteiktas garbės piliečio vardas. Sveikatos, Dievo palaimos linkėjo senelių namų Santara bendruomenė. Sveikino politikai, mokytojai, katechetai, šeimos centro savanoriai, pagyvenusių žmonių asociacija bei kiti. Atvažiavo buvę parapijiečiai iš Skaistgirio. Sveikintojai minėjo Jubiliato išmintį, toleranciją, supratingumą, atsidavimą, tvirtumą, pasiaukojimą, gerumą. Dėkota už gerą, paguodžiantį žodį. Nuoširdūs sveikinimo žodžiai, gėlių puokštės rodė didžią pagarbą ir meilę. Kiekvienas truputį daugiau man linkėjote, negu esu to vertas, sakė monsinjoras, dėkodamas už begalinį širdžių dosnumą.
Inesė Ratnikaitė
© 2008 XXI amžius
|