Pirmasis puslapis
Aktualijos
Atmintis
Gimtasis kraštas
Katalikų
    bendruomenėse
Krikščionybė
    šiandien
Lietuva
Mums rašo
Nuomonės
Ora et labora
Pasaulis
Požiūris
Žvilgsnis

2001 metai
2002 metai
2003 metai
2004 metai
2005 metai
2006 metai
2007 metai
2008 metai

Dievo Žodžio reikšmė

Mindaugas BUIKA

Amerikoje į Biblijos klubus buriami net pradinių klasių moksleiviai

JAV krikščionių bendruomenėse studijuoti Šventąjį Raštą dažnai renkasi ištisos šeimos

Šventojo Rašto ekumeninis vaidmuo

Intensyviai ir netgi originaliai rengiamasi vienam svarbiausių šių metų Bažnyčios įvykių – spalio mėnesį Vatikane popiežiaus Benedikto XVI šaukiamam Vyskupų Sinodui, kurio tema „Dievo Žodis Bažnyčios gyvenime ir misijoje“. Ankstesnį Sinodą tema „Eucharistija – Bažnyčios gyvenimo šaltinis, sąžinė ir misija“ 2005 metais buvo sušaukęs Dievo tarnas Jonas Paulius II.

Vyskupų Sinodo generalinis sekretorius arkivyskupas Nikola Eferovičius teigia, kad visiškai natūralu, jog po Eucharistijos reikšmės aptarimo bus aptariamas Dievo Žodis. Juk tikinčiųjų bendruomenė buriasi prie dviejų stalų – Eucharistijos stalo ir Dievo Žodžio stalo – kurie šv. Mišių metu tampa vienu Viešpaties altoriumi.

Minėtas pasirengimas originalus tuo, kad pirmą kartą prieš Vyskupų Sinodą (nuo 1965 metų, kai buvo įsteigta ši bažnytinė institucija) jau sušaukta 21 jos asamblėja ir surengta speciali sociologinė apklausa. Jos tikslas – išsiaiškinti gyventojų požiūrį į Šventąjį Raštą, į tai, kaip dažnai jis yra skaitomas ir kokią įtaką turi mūsų kasdienybei. Devyniose šalyse atliekamo tyrimo rėmėju buvo Katalikų Biblijos federacija, kuriai vadovauja Terni (Italija) vyskupas Vinčenzas Palja. Pažymėtina, kad tokią apklausą galima laikyti „ekumenine“, kadangi vienose pasirinktose šalyse daugumą tikinčiųjų sudarė stačiatikiai (Rusija), kitose protestantai (JAV, Didžioji Britanija), trečiose katalikai (Italija, Prancūzija, Ispanija, Lenkija) arba priklausantys įvairioms konfesijoms (Olandija, Vokietija).

Balandžio 28 dieną sociologinių tyrimų rezultatų pristatymo proga Vatikane surengtoje spaudos konferencijoje vyskupas V. Palja pasakė, kad Katalikų Biblijos federacija, tyrinėdama įvairias krikščioniškas tradicijas, norėjo gauti objektyvią ir išsamią informaciją apie visą krikščionių santykį su Šventuoju Raštu. Vyskupas nurodė, kad apklausa patvirtino Vatikano II Susirinkimo pastoracinį raginimą tikintiesiems, kad jie vėl atrastų Šventąjį Raštą, „kaip pirmąjį dvasinio gyvenimo šaltinį“. Tyrimas taip pat patvirtino, kad „egzistuoja ryšys tarp Biblijos ir Eucharistijos“, kadangi dauguma apklaustųjų patvirtino, jog per sekmadienio pamaldas jie išklauso skaitomą Dievo Žodį.

Kalbant apie ekumeninius reikalus, Šventasis Raštas ir toliau lieka viena svarbiausių priemonių, skatinančių pažangą krikščionių kelyje į vienybę. Apklausos dalyvių atsakymai rodo, kad santykyje su Biblija daugiau nebeliko didelių skirtumų tarp įvairių krikščioniškų tradicijų, kas, pasak vyskupo V. Paljo, buvo akivaizdu praeityje. Kitas svarbus faktorius yra žmonių viltys, šiandien dedamos į Šventojo Rašto mokymus, kartu jam rodant ypatingą pagarbą. Krikščionys laikosi nuomonės, jog „Biblijoje užrašytas Dievo Žodis yra tas mokymas, kuris gali suteikti prasmę mūsų gyvenimui ir kurio autoritetas yra žymiai didesnis už kitokį bažnytinį mokymą“, – pabrėžė Biblijos federacijos pirmininkas. Jis kartu priminė, jog evangelines vertybes įgyvendinti praktikoje šiandien visgi yra sunku.

Pasak vyskupo V. Paljos, Šventojo Rašto skaitymas ir klausymas tikinčiųjų bendruomenėje stiprina jų tarpusavio ryšį ir „kuria“ pačią Bažnyčią ir kartu padeda išvengti dviejų pavojų – „fundamentalistinio skaitymo“ (kai kiekviena Evangelijos frazė priimama paraidžiui, neatsižvelgiant į istoriškumą) ir „pseudopsichologinio skaitymo“ (kai skaitytojai pradeda tapatinti save su Šventojo Rašto turinio įvykiais). Todėl būtinos „Biblijos skaitymo ir klausymo mokyklos“. Čia ypatingą reikšmę įgyja „lectio divina“ – seniausias ir labiausiai išpuoselėtas pamaldumo kupinas Dievo Žodžio priėmimas krikščionių bendruomenėje.

Sociologiniai duomenys patvirtina Biblijos reikšmę

Interviu, duotame JAV katalikų žinių agentūrai CNS, tarptautinės apklausos koordinatorius dirbantis Romos 3-iajame universitete sociologijos profesorius Luka Diotalevis atkreipė dėmesį į tai, kad visose šalyse, išskyrus labai sekuliarizuotą Prancūziją, daugelis gyventojų namuose turi Bibliją. Jungtinėse Amerikos Valstijose Šventąjį Raštą turi net 93 proc. gyventojų (56 proc. amerikiečių Bibliją kam nors yra įvairiomis progomis dovanoję), Lenkijoje – 85 proc. Italijoje namuose Bibliją turi 75 proc. gyventojų, Vokietijoje – 74 proc., Britanijoje – 67 proc., Olandijoje – 67 proc., Rusijoje – 65 proc., Ispanijoje – 61 proc., Prancūzijoje – 48 proc.

Apklausa parodė, kad amerikiečiai Šventąjį Raštą skaito daugiau negu Europos šalių gyventojai. Į klausimą „ar per pastaruosius 12 mėnesių esate perskaitę bent vieną ištrauką iš Biblijos, 75 proc. apklausoje dalyvavusių amerikiečių atsakė teigiamai. Deja, katalikiškoje Lenkijoje tik 38 proc. gyventojų per metus buvo skaitę Šventąjį Raštą (Britanijoje – 36 proc., Italijoje – 27 proc., Ispanijoje – 20 proc.). Vertindamas šiuos tyrimo duomenis, profesorius L. Diotalevis pasakė, kad Vokietijos, Italijos, Lenkijos ir kitų Europos šalių praktikuojantys tikintieji nuo seno yra įpratę su Šventuoju Raštu susipažinti klausydami jo skaitomas ištraukas per pamaldas, bet ne skaitydami asmeniškai.

Būsimajame Sinode vyskupai svarstys gautus apklausos duomenis, įrodančius, kad asmeninės maldos naudojant Bibliją („lectio divina“) kol kas yra nedažnos, nors būtent toks maldos būdas dabar Bažnyčios yra ypač skatinamas. Tokiu maldos būdu vėlgi pirmauja amerikiečiai (37 proc. JAV gyventojų meldžiasi apmąstydami Šventąjį Raštą, po jų eina lenkai (32 proc.). Tuo tarpu Italijoje praktikuojančių tokį maldos būdą yra tik 10 proc., Didžiojoje Britanijoje – 9 proc., Ispanijoje – 8 proc., Prancūzijoje – 6 proc. Dauguma tų, kurie melsdamiesi kartu skaito bei medituoja Šventąjį Raštą, priklauso toms denominacijoms bei maldos grupėms, kuriose yra nusistovėjusi tokia praktika.

Profesorius L. Diotalevis taip pat pažymėjo, kad nepaisant sekuliarizacijos lygio ir sumenkėjusios tikėjimo praktikos, visose šalyse, kur vyko apklausa, daugumai gyventojų Šventasis Raštas vis dėlto lieka „tiesos šaltiniu“. Į klausimą: „Ar Biblijos turinys yra teisingas ar klaidingas?“, Lenkijoje teigiamai atsakė 93 proc. Kitose šalyse nuomonė dėl Šventojo Rašto teisingumo taip pat buvo vyraujanti: Rusijoje santykiu 90:10; Jungtinėse Amerikos Valstijose (72:28), Ispanijoje (67:33), Britanijoje (66:34), Prancūzijoje (62:38), Olandijoje (59:41). Tačiau žmonių, kuriuos profesorius L. Diotalevis vadina „fundamentalistais“ (jie Biblijos frazes priima paraidžiui) visose šalyse buvo mažuma. Daugiausia „fundamentalistų“ pasitaikė Lenkijoje (34 proc.) ir Jungtinėse Amerikos Valstijose (27 proc.).

Kita vertus, visose šalyse dauguma tikinčiųjų sutaria, kad Šventasis Raštas yra „sunki knyga“, todėl reikia paaiškinimų bei pagalbos jį suprasti. Į klausimą: „Biblija – lengva ar sunki?“ Jungtinėse Amerikos Valstijose „lengva“ atsakė 44 proc. dalyvių, o „sunki“ – 56 proc. Kitose šalyse rezultatus taip pat nusvėrė „sunkumo“ šalininkai: Didžiojoje Britanijoje (36:64), Olandijoje (36:64), Vokietijoje (30:70), Prancūzijoje (35:65), Ispanijoje (39:61), Italijoje (38:62), Lenkijoje (32:68), Rusijoje (34:66). Visa tai patvirtina, kad būtinas kvalifikuotas Bažnyčios mokymas, tiek rengiant homilijas, tiek vadovaujant „lectio divina“grupėms.

Įdomu pastebėti, kad apklausos dalyvių buvo prašoma pasakyti ir savo politinę orientaciją. Jie nebuvo klausinėjami, kokiai partijai priklauso, bet pasiūlyta įvardyti savo politinę kryptį: „dešinė“, „centro dešinė“, „centro“, „centro kairė“ ar „kairė“. Apklausos rezultatai visų nuostabai patvirtino, kad tarp įvairių politinių grupuočių skaitančiųjų Bibliją yra maždaug vienodai. Taip pat nustebino daugumos apklausos dalyvių pasakyta nuomonė, kad „Šventasis Raštas turi būti studijuojamas ir mokykloje“. Pavyzdžiui, Rusijoje tam pritaria 63 proc., Italijoje – 62 proc., Didžiojoje Britanijoje – 60 proc. apklausos dalyvių. Vienintelė šalis, kurios gyventojai laikosi priešingų pozicijų, yra nukrikščionėjusi Prancūzija, kurioje Biblijos studijas perėmė tik 24 proc. apklausos dalyvių. Taigi, popiežiui Benediktui XVI, kuris Prancūzijoje lankysis rugsėjo 12-15 dienomis, yra iškilęs nelengvas pastoracinis uždavinys Bažnyčios „vyriausios dukters“ atžvilgiu.

Viltis dėl Sinodo pastoracinių nuorodų

Apie būsimojo Vyskupų Sinodo aktualumą bei uždavinius pastaruoju metu pasirodė nemažai publikacijų tarptautinėje katalikų periodikoje. Didelio dėmesio susilaukė vieno žymiausių Šventojo Rašto ekspertų, Milano (Italija) arkivyskupo emerito kardinolo Karlo Marijos Martinio, SJ, straipsnis šia tema atspausdintas įtakingame Romos jėzuitų žurnale „La Civilta Catholica“. Anot žiniasklaidos pranešimų, Bažnyčios hierarchas – vienas pagrindinių Dievo Žodžiui skirto Vyskupų Sinodo skatintojų, išreiškė viltį, kad bus patvirtintos pastoracinės nuorodos, padėsiančios sielovadininkams ir tikintiesiems stiprinti Biblija besiremiantį pamaldumą ir tarnystę.

Pasak kardinolo K. Martinio, Sinodas turėtų „patikrinti sąžinę“, kaip Bažnyčioje buvo realizuotas prieš 40 metų paskelbtas Vatikano II Susirinkimo dokumentas „Dei Verbum“ (Dogminė konstitucija apie Apreiškimą), kuriame kalbama apie Šventojo Rašto naudojimą liturgijoje, katechezėje, evangelizacijoje ir teologijoje. Kardinolas taip pat pabrėžė, kad būsimajame Sinode reikėtų vengti „ilgų ir abstrakčių diskusijų“ dėl Vatikano II Susirinkimo mokymo, ypač kai bus svarstomas ryšys tarp Šventojo Rašto ir Tradicijos bei Biblijos interpretavimo metodikos. Reikia kiek įmanoma vengti „individualiai atskleistų tiesų“ paskleidimo, žinant tai, kad Dievas apreiškė save per Šventąjį Raštą.

Anksčiau duotame interviu Vatikano radijui kardinolas K. Martinis kalbėjo apie pavojus, kurie glūdi reduktyvistiniame, ideologiniame arba, kitaip tariant, siaurai žmogiškame, nuo maldos atskirtame Šventojo Rašto interpretavime. Šios neigiamos „kontekstinės“ egzegezės ypač išpopuliarėja XX amžiaus antrojoje pusėje. Apie jų pavojingumą buvo kalbama 1993 metais paskelbtame Tarptautinės Biblijos komisijos dokumente. Kaip to pavyzdį galima laikyti šališką ir tendencingą „feministinę egzegezę“ arba perdėtai sutelkiant dėmesį į žmogaus išsivadavimo problematiką užtemdant viso Biblijos turinio dvasinį turtingumą.

Taip pat pavojingas ir fundamentalistinis požiūris, visiškai atmetantis biblinio Apreiškimo istorinį kontekstą ir kartu prieštaraujantis tiesai apie Įsikūnijimą. Būtent todėl labai svarbus autentiškas Šventojo Rašto interpretavimas, skirtas Bažnyčios magisteriumui. Kartu pats magisteriumas turi būti suprantamas kaip tarnavimas Dievo Žodžiui, o ne kaip už patį Dievo Žodį svarbesnis autoritetas, kadangi Bažnyčia moko to, ką pati yra gavusi.

Kardinolas K. Martinis „La Civilta Catholica“ publikuotame straipsnyje priminė, jog dauguma tikinčiųjų apie Šventąjį Raštą dažniausiai išgirsta pamaldų liturgijoje. Todėl būtų gerai, kad celebrantas kasdienėse šv. Mišiose, kuriose paprastai homilija nesakoma, pateiktų bent labai trumpą – „iki trijų minučių“ – Biblijos skaitinių apmąstymą. Žymiai sunkesnis, tačiau esminis uždavinys, rasti būdą padėti katalikams privačiose maldose panaudojant Šventąjį Raštą. Popiežius Benediktas XVI nuolat kalba apie „lectio divina“ svarbą, pabrėždamas gyvo santykio su iš Šventojo Rašto puslapių kalbančiu Dievu poreikį. Todėl „Bažnyčios sielovadinė misija turi būti ne abstrakti, ne rafinuotai intelektuali, bet gyvai susieta su tuo, ką sako Biblijoje mums kalbantis Viešpats“, – aiškino kardinolas K. Martinis.

© 2008 „XXI amžius“