|
Sėdime toje pačioje stotelėje
Okupacijos traukinys mus traukė bedugnėn valstybingumo ir lietuvių tautos išnykiman. Paskutinę akimirką ištrūkome Nepriklausomybės stotelėj. Pačiu laiku toliau buvo bedugnė. Bet taip ir tupime ant krašto nepajėgiame atitolti nuo ekonominės, teisinės, moralinės, dvasinės prarajos krašto. Atrodo, kad mus labai vilioja bedugnės gelmė.
Vartau Anglijoje leisto lietuviško žurnalo Santarvė 1958-ųjų metų 2-ą numerį. Recenzuojama Vakaruose išleista Jono GirdžiausKlausučio knyga Raudonieji viduramžiai. Joje tikslus komunistų apibūdinimas: Tobulas komunistas yra oportunistas (prisitaikėlis), komunizmas jam yra profesija, iš kurios jis gerai gyvena. Tai ir viskas. Šį apibūdinimą gali papildyti F. Dostojevskio pastaba romane Demonai: Juo karštesnis komunistas ar socialistas, tuo gobšesnis.
Tame pačiame Santarvės numeryje pranašaujama: Lietuvių liaudis
iškentėjusi, iškankinta ir įsiutusi, degs rūstaus keršto jausmais okupacijos parazitams ir tautos išgamoms. Ji raus juos su šaknimis. Taip tikriausiai būtų buvę, jei Lietuva būtų atgavusi Nepriklausomybę prieš 50 metų 1958-aisiais.
Bet praslinko dar 30 slogios okupacijos metų. Sakoma, kad per pakankamai ilgą laiką ir šuo mušamas pripranta. Per tuos metus komunistai taip giliai įleido šaknis Lietuvoje, kad jų rauti niekas ir nebandė. Prieš kelias dešimtis metų liaudį bauginę ginklais ir slaptosiomis tarnybomis, dabar bet kokį pasipriešinimo bandymą užslopina savo finansine galia.
Mons. A. Svarinskas pastebėjo: Nedaug yra tokių, kurie atsilaiko prieš gundymą pinigais. Prieš 70 metų prof. P. Slavėnas rašė: Antroj pavergimo stadijoj
vergų dvasioje išnyksta bet koks subtilumas, švelnumas. Pažiūros į gyvenimą įgyja materialistišką atspalvį
Komunistai per 50 okupacijos metų sukūrė sau ir vergams tinkančią naują pinigus ir materialines vertybes garbinančią religiją ir ją pamažėl įdiegė Lietuvoje. Sako, kad antroji lietuvio religija krepšinis, o pirmąja religija komunistų dėka tapo pinigai. Į pinigus lengvai įklimpstama, kaip į lipnų musgaudį. Atrodo, kad vienintelė buvusi komunistų partija persiformavo į vienintelę pinigų partiją, kuri gausiai pumpuruojasi reikalui esant sukuria dukterines pinigų ir pelningų tarnybų ieškotojų partijas. Todėl viešajame gyvenime kovoja ne politikai, bet dideli pinigai prieš mažus pinigus, ir visados triuškinančia persvara laimi dideli pinigai. Negali dešinieji išrauti kairiųjų, nes tuomet turėtų rauti patys save
Liaudis tarsi pamiršo savo kančias ir patirtas skriaudas, ėmė garbinti pinigus, o savo priešiškumą nukreipia ne prieš skriaudikus komunistus, bet prieš tuos, kurie myli Tėvynę. Todėl didžiausiu lietuvio autoritetu tapo ne S. Lozoraitis jaunesnysis, buvęs Santarvės bendradarbis ir ištikimas Lietuvos pilietis, bet kitas žmogus, gausiai apkarstytas sovietiniais medaliais už tai, kad kažkada pasirinko pelningą komunisto profesiją. O juk ne paslaptis, kad tikras lietuvis komunistas buvo tik tas, kuris buvo pasiruošęs tapti ir rusu.
Istorija sako, kad pavergtos tautos pasipriešinimas anksčiau ar vėliau palūžta. Greičiau tuomet, kai pavergėjas primeta jai savąją religiją. Kažkada Lietuva tapo Marijos žeme, buvo pradėjusi virsti šiaurės vakarų kraštu, kuriame lankėsi Leninas, o šiuo metu yra virtusi tikra aukso veršio žeme.
Sėdint ant bedugnės krašto būtina įsisąmoninti, kad komunistinė ideologija savižudiška, komunistinė santvarka suėda pati save ir tuos kraštus, kuriuos užvaldo. Greitai bus išeikvoti krašto ištekliai, ateis ekonominė krizė, o išauklėdama savanaudžius parazitus, kuriems terūpi nieko neveikti, sočiai pavalgyti ir nesiterlioti vaikų gimdymu ir auginimu, veda prie dar baisesnės demografinės krizės, gresiančios tikra bedugne tautų ir valstybių išnykimu.
Baisioji praraja juoduos greta mūsų tol, kol Lietuvoje bus stipri komunistų piniguočių valdžia.
Aleksandras JAKUBONIS
Marijampolė
© 2008 XXI amžius
|