|
Moralinės ligos dabartinėje Lietuvoje
Prof. habil. dr. Leonas Laimutis Mačiūnas,
LKMA Medicinos skyriaus pirmininkas,
Pasaulinės gydytojų katalikų federacijos
Europos asociacijų valdybos narys
Moralines ydas žmonija žino jau seniai. Jos trikdo žmogaus sąžinės veiklą, žlugdo intelektą. Įsigalėjusios žmogaus veikloje, jos traktuojamos jau kaip ligos: jos turi savo kilmės priežastis, savo simptomus, klinikinę eigą. Jos, kaip ir somatinės ligos, gali būti gydomos; kad būtų galima jų išvengti, taikomos profilaktinės priemonės. Moralinės ligos aprašomos Biblijoje, istorijos šaltiniuose, jomis serga ir su jomis susiduria viso pasaulio žmonės, jos paplitusios dabartinėje Lietuvoje.
Kokios moralinių ligų priežastys? Dažniausiai jos buvo įsigalėję ir sutinkamos tuose kraštuose, kuriuose buvo nesilaikoma Dekalogo ir kitų, priimtų gerbti žmogaus orumą, įstatymų. Be to, dažnai juose buvo ignoruojamos prigimtinės žmogaus teisės: gyventi laisvam ir nepersekiojamam dėl savo įsitikinimų, kuriais nežeidžiama kito asmens orumas, jo laisvė. Nors moralinės ligos reiškėsi visoje žmonijos istorijoje, tačiau labiausiai jos įsigalėjo praėjusiame šimtmetyje valstybėse, kurios sukėlė Antrąjį pasaulinį karą, o pokario metais Sovietų Sąjungoje ir jos okupuotose socializmą ir komunizmą kūrusiose bei kitose valstybėse (Šiaurės Korėjoje, Vietname, Kuboje, Kinijoje ir kt.). Jose buvo paniekintos ir griaunamos žmogaus dvasinės vertybės, jo orumas: dora, tiesa, sąžiningumas, šeimos institucija, draudžiami religiniai įsitikinimai, persekiojamos Bažnyčios, kunigai, atimta doru darbu uždirbta nuosavybė, prievarta atlikta žemės ūkio kolektyvizacija, suimami, tardomi, kankinami, netgi žudomi ar tremiami patriotai, nenusikaltę, dažniausiai idealistinių pažiūrų žmonės. Tose šalyse buvo prievarta diegiama materialistinė pasaulėžiūra, žiniasklaidoje skleidžiama melaginga, dorovę niekinanti informacija, diegiama korupcija ir reklamuojamas sąžiningo okupanto paveikslas. Visa tai griovė lietuvio moralę, skatino moralinių ligų progresą.
Atkūrus Lietuvoje nepriklausomybę, išryškėjo okupacijos metu patirtų skriaudų, artimųjų bei turto netekties, tremties, ateistinio auklėjimo sunaikintų dvasinių vertybių praradimo pasekmės moralinės ligos. Okupacijos metu jos buvo slopintos baime būti suimtam ar tremiamam. Iš tėvų paveldėtos ir jų auklėjimu diegtos dvasinės vertybės per penkiasdešimt okupacijos metų palaipsniui buvo naikinamos, bet daliai žmonių dar nesunaikintos, tačiau jų jau labai trūko antrajai ir trečiajai kartai. Todėl dabar jų ir ketvirtųjų kartų dar kiek išlikusios dvasinės vertybės naikinamos plintančių reliatyvizmo bei liberalizmo idėjų, globalizacijos ir kosmopolitizmo procesų. Jie skatina žmogų greitai praturtėti, prabangiai gyventi. Be to, jo elgesį ir moralę lemia dabartinė žiniasklaida: žiaurumą, smurtą, apgaulę, palaidą gyvenimą skatinantys filmai, televizijos programos, laikraščiai, žurnalai, knygos, radijo laidos, netgi telefoniniai pokalbiai. Žiniasklaidoje griaunama šeimos institucija, santuoka, propaguojamas gyvenimas partnerystėje, viešinamos homoseksualų santuokos, skelbiamos greitos ir pigios skyrybos netgi internetu per 20 minučių! Propaguojama prostitucija, naktiniai klubai su amoraliomis programomis, grožio konkursai (ir kalėjimuose esančioms moterims), plinta pornografija, narkotikai, alkoholis, rūkymas, įvairios technologijos, manipuliuojančios žmogaus gyvybe, skatinamas negimusio žmogaus žudymas... Viso to prieškarinėje Lietuvoje nebuvo!
Nors moralinės ligos dažnai sutinkamos kasdieniniame gyvenime, tačiau iki šiol nežinoma, koks procentas žmonių jomis serga. Apie jų paplitimą iš dalies galima spręsti iš padarytų nusikaltimų, korupcijos skandalų, nemoralaus valdininkų elgesio, iš lytinių ligų, negimusių kūdikių nužudymų skaičiaus, kuriuos pateikia statistika. Deja, joje apie moralines ligas nekalbama.
Mes, gydytojai, kasdieniniame savo darbe turime galimybę stebėti ir pacientų moralines ligas, konstatuoti pastarųjų žalingą poveikį sveikatai. Įsitikinome, kad jos labai sunkina gydomos ligos eigą.
Tad kokios tos moralinės ydos ir ligos? Besaikis egoizmas, lydimas tolerancijos ir savikontrolės stokos, sukelia įvairias moralines ydas, kaip antai: pyktį, kerštą, gobšumą, pavydą, agresyvumą, dviveidiškumą, melą, apgaulę, neapykantą, nesaikingumą, tingumą, gašlumą, nepasitenkinimą, liežuvavimą, pataikavimą, įniršį, rūstumą, papirkimą ir kt. Jos suvešėjusios, ardo žmonių tarpusavio santykius, griauna asmens moralę, paverčia žmogų moraliniu ligoniu. Jos, naikindamos žmogaus orumą, žaloja ir visuomenę, kuri tampa abejinga valdžios įkaite, leidžiasi diskriminuojama, niekinama...
Visos moralinės ligos iš esmės yra nesuderinamos su krikščionišku mokymu apie žmogaus elgesį, jo santykį su pačiu savimi ir visuomene. Neužmirština, kad žmogaus dvasinės vertybės yra lydimos humanizmo ir krikščioniškos artimo meilės. Tai įpareigoja kiekvieną mūsų, o ypač krikščionį, išgyvendinti savo moralines ydas, su jomis kovoti, kol jos dar netapo ligomis.
Visas moralines ligas, atsižvelgiant į jų poveikį asmeniui ar kitam asmeniui, visuomenei, galima skirti į tris grupes. Paminėsime kai kurias iš jų.
Asmuo veikia prieš save:
savikontrolės stoka, kai asmuo gyvena nealizuodamas savo poelgių, kai veikia neapgalvotai, neatsakingai, pvz.: paklausus, kaip jaunuolis įsivaizduoja savo ateitį, atsakoma, kad jis turės butą, mašiną, kompiuterinę įrangą, keliaus po užsienį ir t.t. Į klausimą, iš kur visa tai gaus, atsakoma, kad savaime suprantama, padės tėvai, šeima, valstybė, visuomenė. Šiai grupei priskirtini: alkoholikai 63489 (per 2007 metus vienam gyventojui teko 14,3 litrų spirito), iš jų 3400 sirgo alkoholine psichoze; narkomanai 5600; rūkantieji (kasmet dėl rūkymo sukeltų ligų miršta apie 7000 žmonių); savižudžiai 1049;
dviveidiškumas tai žmogus be savo nuomonės su apgaulės kauke, bėgantis nuo atsakomybės į tuščią gyvenimą, gyvenimą kitų kaina. Žmonėse jis būna angelu, o namuose egoistu, tironu, prievartautoju;
vangumas, tingumas, nenoras ką nors veikti, mąstyti, kurti, projektuoti ateitį. Tai beprasmio gyvenimo žmogus, kuris vėliau tampa alkoholiku, narkomanu ar smurtautoju;
savimeilė, žavėjimasis savimi. Tai visažinantis, nekritiškas egoistas, apimtas puikybės, beribio pasitikėjimo, daug reikalaujantis iš kitų;
daiktų kulto garbintojas. Konformistas, kraštutinis pragmatikas, materialistas, pasižymintis psichiniu nebrandumu, bet kuria kaina siekia pinigų, turto, prabangaus gyvenimo;
sulaukėjimas, išugdantis barbariškus įpročius, agresyvumą, vulgarumą, jėgos kultą, kuris veda į dvasinę pražūtį.
Asmuo veikia prieš kitą asmenį ar asmenis:
doro asmens ar asmenų gero vardo, siekiant sau naudos, niekinimas, šmeižimas. Nemažai tokių paperkamų asmenų yra žiniasklaidoje;
asmens išdavystė, žlugdant kitų pasitikėjimą. Tai labai sunki moralinė liga, nes toks moralinis ligonis sukelia kitam asmeniui didelę dvasinę kančią. Ši kasdieniška išdavystė gana dažna santuokoje. Nors toks asmuo, jei jis yra pareigūnas ar politikas, neretai būna aukštinamas, netgi skiriamas į aukštus postus. Tokių asmenų yra ir Seime, ir Vyriausybėje. Suprantama, kad tai yra dorų, morališkai sveikų asmenų paniekinimas. Tai liudija ir mūsų statistika: sutuokta 21200 porų, ištuokta 11300 (53 proc.). Jei prieš karą ištuokų skaičius nesiekė 0,5 proc., tai dabar jis pasiekė beveik 70 proc. Kasmet Lietuvoje be vieno iš tėvų lieka apie 9000 vaikų; anksčiau ar vėliau jie suvokia išdavystę;
klaidingas tolerancijos suvokimas. Kiekvienas sveikai mąstantis žmogus supranta, kad blogio negalima toleruoti (pvz., abortas yra negimusios gyvybės žudymas), tačiau tam yra prieštaraujančių, teigiančių, kad moteris su savo kūnu gali elgtis, kaip ji pati nori, kad negimęs kūdikis dar nėra žmogus. Taigi, tolerancija turi remtis krikščioniškos moralės normomis, kurių pagrindas pagarba prigimtiniam žmogaus orumui;
idealisto boikotas, vykdomas visomis įmanomomis priemonėmis, nesuprantant, kaip galima gyventi ne savo naudai, o kokiai nors idėjai. Kai idealisto nepavyksta nupirkti, labai nustembama ir manoma, kad per mažai pasiūlyta. Jei ir didesnė suma nepadeda, tada idealistas pradedamas žlugdyti šmeižtu, apkalbomis, stengiamasi jį pašalinti iš užimamų pareigų ir t.t.;
chamizmas, pasireiškiantis vulgariu, primityviu, net ir agresyviu bendravimu su kitais asmenimis. Chamas, siekdamas naudos gyvenime, yra kerštingas ir trykšta neapykanta, pripažįsta tik jėgos argumentus. Chamizmas jau tampa mada, jo apraiškų pilna žiniasklaidoje, politikų ir kitų viešų asmenų elgesyje, gyvenime. Statistikos duomenys: per metus įvykdyta 82155 smurto atvejai, 34767 vagystės, nužudyti 11006 negimę kūdikiai, 276 išprievartavimai; dėl amoralaus elgesio plinta lytinės ligos (sifilis 243, gonorėja 451, AIDS iš viso 986) ir kt.
Žmonės veikia prieš kitą asmenį (ar asmenis), visuomenę:
visuomeninė diskriminacija. Čia veikia asmenys, pasižymintys mąstymo primityvumu, siauru pažiūriu į tikrovę. Steigiamos įstaigos, kurių veikla luošina žmonių moralę (lošimo namai, naktiniai klubai su amoraliomis programomis ir t.t.); žiniasklaidoje platinama ir skatinama amorali, klaidinga informacija; savo tikslų siekimas nesilaikant ar priimant neadekvačius įstatymus, darant neskaidrius sandėrius, apgaunant visuomenę. Tai dažnai paliečia skurstančius, ligonius, neįgaliuosius, senus žmones, neįstengiančius kovoti su valdininkais (pvz., nors Lietuvoje demografinė padėtis kasmet blogėja, nepriimamas embriono apsaugos įstatymas, moterys neinformuojamos, kad žudydamos negimusį kūdikį jos kenkia savo sveikatai). Visuomenę sukrečia neteisingi teismų sprendimai (pvz., naikinami liustracijos komisijos nutarimai, išteisinami stribai, kagėbistai, iššvaisčiusieji žmonių ar valstybės turtą gauna mažas bausmes ar net yra išteisinami). Visuomenė labai kenčia dėl neatstatomos nuosavybės į nekilnojamąjį turtą, žemę;
skatinama parduoti žmogaus sveikatai žalingas medžiagas reklamuojant, pateikiant klaidingą informaciją;
priimami šeimos institucijos neremiantys įstatymai: įteisinamos partnerystės santuokos, finansiškai remiami homoseksualai, diegiamos lytinio švietimo programos mokykloje, propaguojama lygių galimybių sąvoka; dėl to iškreipiama jauno žmogaus pažiūra į šeimą, šeimyninį gyvenimą; propaguojami žalingi moters sveikatai kontraceptiniai preparatai;
skleidžiama amorali informacija: propaguojamas seksas (užmirštant telegonijos reiškinį: norint turėti tikrus savo palikuonis, tegalimas vienas partneris), smurtas, netinkamas elgesys, negimusio kūdikio žudymas, alkoholio reklama (motyvuojant, kad tuo remiamas sportas, perkami mokykloms kompiuteriai); reklamuojant silpnus (5 proc.) alkoholinius gėrimus, jaunimas pratinamas gerti;
visuomeninė žmogžudystė, kai propaguojama neapykantos programa, persekiojant dorus ir sąžiningus žmones. Dažnai rinkimų metu stebime, kaip skleidžiamos melagingos žinios apie oponentus (pvz., prof. V. Landsbergio, V. Pociūno (po mirties), kunigų šmeižtas, partizanų atminimo niekinimas, buvusių kagėbistų, rezervistų, stribų išaukštinimas);
visuomeninė nelaisvė, kai manipuliuojama žmonėmis mokant menkus atlyginimus, laikant juos prie skurdo ribos, įteigiant nepasitikėjimą savimi, sukeliant jiems baimę (dėl vokelių skandalo nukentėjusi D. Budrevičienė). Statistika rodo, kad šiuo metu yra 16400 asocialių šeimų, kuriose auga 31400 vaikų; 13300 vaikų, atėmus asocialiems tėvams jų teises, yra našlaičiai;
visuomeninis bukumas: elgesio kultūros stoka garsūs telefoniniai pokalbiai viešose vietose, glamonėjimasis, keiksmažodžiai, šiukšlinimas, spjaudymas gatvėje; plaukimas pasroviui: anksčiau uolus ateistas dabar uolus krikščionis;
visuomeninis beidėjiškumas, kai nesuprantama idealistų ir pasišventėlių, gyvenančių visuomenės reikalais, jų keliamų taurių idėjų. Tokia visuomenė skatinama balsuoti už partijų keliamus kandidatus, dažnai bedvasius, morale nepasižyminčius, daug žadančius populistus, buvusius nomenklatūrininkus, karjeristus. Vėliau, nusivylę valdančiaisiais, piketuoja, mitinguoja ar streikuoja. O dar blogiau, kai idėjiškai netvirta visuomenės dalis nekreipia dėmesio į valstybės reikalus, nedalyvauja rinkimuose. Dar blogiau, kai visuomenė ugdoma kosmopolitizmo dvasia, kad niekinama tėvynės sąvoka, jos simboliai ir t.t. Todėl jauni žmonės ir bėga iš tokios Lietuvos, nes dabar kosmopolitai propaguoja, kad tėvynė yra visur.
Teigiama, kad dėl moralinės ligos gali ištikti moralinė mirtis neapykanta, pyktis ir kerštas. Suprantama, kad moralinės, kaip ir somatinės mirties kelias eina per klinikinę mirtį, iš kurios gali pasisekti tokį ligonį grąžinti į moralinės sveikatos būklę. Tačiau tam reikia didelių pastangų.
Visos moralinės ligos gali būti gydomos, tačiau tam būtinas paties ligonio noras. Apsisprendimui įtakos turi ne tik jo paties nusistatymas, bet ir patirti išgyvenimai, kančia, skausmas. Jie priverčia asmenį susimąstyti ir atsigręžti į save. Svarbus yra ir visuomenės nusiteikimas tuo klausimu. O pačios visuomenės nuomonę dažniausiai formuoja valdžioje esantieji, jų iniciatyva priimami įstatymai.
Eutanazija, homoseksualų poros su įsivaikinimo teise, abortų legalizavimas įteisintas valstybėse, kuriose daugumą valdžioje sudaro socialistai, liberalai, t.y. asmenys, kurie vadovaujasi materialistine pasaulėžiūra, atitolę nuo Dekalogo įstatymų. Ir priešingai: valstybėse (Lenkija, Malta, Airija ir kt.), kuriose pripažįstamos prigimtinės žmogaus teisės, gerbiamas žmogaus orumas, vadovaujamasi Dekalogu, Bažnyčios mokymu, tokie įstatymai nepriimami.
Apsisprendimui turi įtakos ir Bažnyčia, kuri padeda tokiam asmeniui apsispręsti atsikratyti savo moralinės ligos. Sunkiau daryti įtaką visuomenės daliai, stokojančiai dvasinių vertybių, neturint tinkamos tam žiniasklaidos.
Popiežius Jonas Paulius II 2003 m. sausio 16 dieną išleido dokumentą, kuriame nurodo, kaip turi elgtis katalikas politiniame gyvenime. Dokumente sakoma, kad katalikas turi būti aktyvus politikoje, nes kaip žmogus negali atsiskirti nuo Dievo, taip politika negali atsiskirti nuo moralės. Todėl, dalyvaudamas rinkimuose, katalikas turi remti kandidatą, kuris laikosi moralės principų ir pasižymi dvasinėmis vertybėmis. Krikščioniškasis tikėjimas ir Bažnyčios mokymas turi vieną tikslą: padėti išlikti ištikimiems krikščioniškai moralei, gerbti žmogaus orumą, tarnauti žmogaus gyvybei, kuri yra skirta gyventi ne tik žemėje, bet ir transcendentinėje amžinybėje.
Moraliniam ligoniui gali padėti gydytojas, gydantis kūno ligas. Pasaulinė sveikatos organizacija apibūdina sveikatą kaip fizinės, psichinės ir socialinės gerovės visumą, neturint ligos ar neįgalumo. Popiežius Jonas Paulius II savo laiške Pasaulinės ligonio dienos proga dar pažymėjo ir dvasingumo svarbą: sveikata suprantama kaip harmoninga pusiausvyra tarp fizinio, psichologinio, dvasinio ir socialinio lygmenų. Pats asmuo yra raginamas mobilizuoti savo turimą sveikatą taip, kad galėtų įgyvendinti savo pašaukimą. Suprantama, būti gydytoju kataliku nereiškia būti gydytoju, skirtingu nuo kitų. Jis skiriasi tik savo religiniu įsitikinimu. Todėl jis turi būti moraliniu pavyzdžiu kitiems. Gydytojas, dirbdamas ligoninėje, bendraudamas ilgiau su ligoniu, turi galimybę geriau pažinti jo dvasią, diagnozuoti ir gydyti jo moralines ligas, negu dirbdamas poliklinikoje. Tačiau ir šiuo atveju galima sužinoti daugiau, nes Lietuvoje per metus ligonis apsilanko pas gydytoją vidutiniškai 6-7 kartus. Abiem atvejais gydytojas gali paaiškinti ligoniui jo dvasinės būsenos svarbą, gydant jo somatinę ligą ar imantis profilaktikos prieš ją. Tačiau iki šiol nežinoma, kiek yra gydytojų, kreipiančių dėmesį į ligonių moralines ydas ir iš jų kylančias moralines ligas. Žinoma, kad tai praktikuoti poliklinikoje nėra sąlygų dėl popierizmo ir dvasinės kultūros, laiko stokos. Gydytojui katalikui reikia ypatingo sugebėjimo, takto ir pasišventimo. Suprantama, kad šiuo metu yra daug gydytojų, kurie gydydami ligonius nekreipia dėmesio į jų dvasinę sveikatą, nesirūpina ja, nes sovietinių gydytojų, kaip ir visų gyventojų, pasaulėžiūra, moraliniai įsitikinimai buvo formuojami materialistine dvasia. Iš 13500 dirbančiųjų Lietuvoje gydytojų tik apie 3000 yra priėmę atnaujintą, krikščioniškąją Hipokrato priesaiką, tačiau dar neaišku, ar ja vadovaujasi darbe. Apie 300 gydytojų yra užsiregistravę katalikiškose gydytojų organizacijose: Lietuvių katalikų mokslo akademijos (LKMA) Medicinos skyriuje (Pasaulinės gydytojų katalikų federacijos (FIAMC) ir Europos (FEAMC) asociacijų narys) ir Pasaulinės gydytojų Už žmogaus gyvybę Lietuvos asociacijoje.
Abi šios organizacijos organizuoja konferencijas, seminarus, kasmet pažymi pasaulines ligonių ir gyvybės dienas, dalyvauja sprendžiant sveikatos, švietimo bei kitus klausimus, naujų įstatymų priėmimą, dalyvauja Seimo komitetų darbe. Šiuo metu svarstomas prenatalinės apsaugos įstatymo projektas, kurio priėmimui labai priešinasi socialdemokratai ir kiti. Siekiama, kad mokyklose būtų priimta lytinio auklėjimo programa. Pavyko iškovoti dalinį alkoholio reklamos draudimo įstatymą. Esame parašę daug kreipimųsi į Prezidentą, Premjerą, Seimo vadovybę, kad priimami įstatymai neniekintų žmogaus orumo, o padėtų kovoti su visuomenės moralinėmis ligomis. Deja, ne į visus juos atsižvelgiama.
Moralinių ligų gydymas yra ilgas, reikalauja didelės kantrybės, pasišventimo, o svarbiausia paties ligonio noro ir ryžto jomis atsikratyti. Lengviau yra jų išvengti ir jomis nesirgti. Tam reikia tikslingo auklėjimo, gero pavyzdžio tiek iš tėvų, tiek ir iš valdžios bei brandžios visuomenės pusės, reikia tvirtos šeimos, geros mokyklos su pavyzdingais mokytojais ir rūpestingos, nesavanaudiškos, visuomene besirūpinančios valdžios. O valdžia priklauso nuo rinkėjų!
Vilnius
© 2008 XXI amžius
|