|
Negi vien auksas valdo mus?
Petras KATINAS
Neseniai Lietuvoje kilo nemažas triukšmas dėl iš anksto išreklamuoto pedagogų streiko. Mokytojų profsąjungos vadu pasiskelbęs Aleksas Bružas ėmė vaidinti visų pedagogų užtarėją ir gynėją. Bet ar kas nors girdėjo iš A. Bružo ar jo bičiulių bei draugelių, ypač demagogų iš Žemaitijos, jau nekalbant apie tuos, kurie mėgina pasinaudoti naiviais pedagogais ir po rinkimų užgrobti valdžią Tvarkos ir teisingumo akiplėšų, kalbant apie mokytojo darbą, jo įtaką jaunimo auklėjimui ir pasaulėžiūrai? Išskyrus pinigus ir ministerių algas, kurias žada R. Paksas ir jo vadinamosios moterų grupės pirmininkė, kažkokia Lena Kalinauskaitė, daugiau apie nieką nekalbama. Tai pati primityviausia propagandos forma. Keisčiausia, kad tokiai primityviai propagandai pasiduoda ne primityvai, įpratę gyventi iš socialinių pašalpų nupilietintieji, o dalis mokytojų. Pakanka pasižiūrėti į populiarią Lietuvos nacionalinės televizijos laidą Klausimėlis ir šiurpas apima pamačius, kad jauni žmonės nežino elementariausių mūsų istorijos, kultūros faktų, kuriuos prieškariu puikiai žinojo mūsų seneliai ir tėvai, baigę vos kelis pradžios mokyklos skyrius. O žinojo todėl, kad juos negailėdami savo jėgų ir laiko mokė kūnu ir siela Tėvynei ir tautai atsidavę mokytojai. Neatsitiktinai tuoj pat po Lietuvos okupacijos 1940 m. vasarą pirmasis okupantų ir jų talkininkų smūgis buvo nukreiptas prieš šviesuolius, ypač mokytojus. Šviesaus atminimo 1941 metų tremtinys Algirdas Šerėnas, kurį drąsiai galima pavadinti lietuvių tremtinių ir politinių kalinių metraštininku, yra surinkęs daugybę medžiagos apie 1941 m. birželio 1415 dienų masinius trėmimus. Jis rašė, kad tada labiausiai nukentėjo mokytojai ir jų šeimos jie sudarė apie 25 proc. visų ištremtųjų. Ir tai savaime suprantama juk tuo metu kaimo mokytojas buvo liaudies švietėjas, nenuilstanti darbo bitelė. Be užsiėmimų mokyklose (jam dažnai tekdavo dirbti su dviem trim klasėm), jis išklypusiais batais matuodavo po keletą ar keliolika kilometrų, lankydamas savo mokinių šeimas, pabardamas už blogą vaikų lankomumą. Nepasiturinčius iš savo kuklios algos aprūpindavo sąsiuviniais, vadovėliais, rašalu ir plunksnakočiais. Iki vėlyvo vakaro taisydavo sąsiuvinius ir ruošdavosi pamokoms. To meto mokytojai pasižymėjo pavydėtinu kantrumu ir optimizmu. Mokykla buvo viso kaimo ar apylinkės kultūrinio ir visuomeninio gyvenimo centras, čia vyko jaunimo vakarėliai, spektakliai, buvo skaitomos paskaitos ne tik moralinėmis, bet ir agronomijos, zootechnikos temomis.
1940 m. rugpjūčio 14 dieną Kauno halėje buvo sušauktas Lietuvos mokytojų suvažiavimas. Jame dalyvavo 7 tūkst. pradžios mokyklų mokytojų, 2000 gimnazijų ir progimnazijų, 500 įvairių amatų mokyklų mokytojų, 500 vaikų darželių bei senelių prieglaudų auklėtojų ir globotojų. Dar daugybė dalyvių, netilpusių į salę, laukė už durų. Halėje prie prezidiumo stalo puikavosi okupantų dirigentas SSRS pasiuntinys buržuazinei Lietuvai Dekanozovas, okupuotos Lietuvos padlaižiai J. Paleckis, M. Šumauskas, M. Gedvilas, J. Žiugžda, K. Preikšas, rašytojas Antanas Venclova kartu su Petru Cvirka ir Salomėja Nėrimi. Visur tarsi koks miško žmogeliukas kratydamas barzdelę maišėsi Liudas Gira, ta, anot amžininkų, prostitucinė blakė, pajacas, sugebėjęs prisitaikyti prie prieškario Lietuvos valdžių, nors jau nuo 1936 metų buvo Maskvos šnipas, lėbaudavęs Sovietų Sąjungos ambasadoje ištisas naktis. Kai po internacionalo visa salė sustojusi užgiedojo Lietuva, tėvyne mūsų, būtent tada mokytojai ir pasirašė sau mirties nuosprendį. 1941 metais iš visų Lietuvos apskričių buvo ištremta tūkstančiai mokytojų ir jų šeimų narių. Kas nespėjo pabėgti baigiantis karui, tuos pribaigė pokario metais. Jeigu ką domina skaičiai, patarčiau pažvelgti į ištremtųjų sąrašą, kuris buvo pateiktas Vilniaus Academia 1991 metais išleistoje Algimanto Garliausko knygoje Inteligentija 19401941 metais. Smūgis Lietuvos mokytojams, jų žudymas ir masinės deportacijos kraupus stalinizmo nusikaltimas lietuvių tautai. Tai vienas tragiškiausių įvykių Lietuvos istorijoje, iki šiol neužgijusi žaizda. Labai skaudu, kad dabar net tie, kurie ragina streikuoti mokytojus, kad būtų patenkinti jų reikalavimai, labai norėtų, kad ir toliau mažai kas težinotų apie jų ir jų ideologinių įkvėpėjų juodus darbus, vykdant pragaištingą lietuvių tautos, pirmiausia jos šviesuolių, masinio naikinimo politiką.
Taigi, sutinkant su tuo, kad mūsų pedagogai turėtų geresnes darbo sąlygas ir už tą darbą gautų teisingą atlygį, negalima pamiršti ir kitų, kur kas didesnių visuomenės grupių. Kas gi padės kone trečdaliui Lietuvos gyventojų pensininkams, nebeišgalintiems nusipirkti sotesnio kąsnio, jau nekalbant apie vaistus. Pagaliau, mokytojai, vis dar turintys nemažą įtaką visuomenėje, privalėtų kasdien aiškinti, už ką jų mokinių tėvai ir seneliai privalo atiduoti savo balsus būsimuosiuose rinkimuose. Ne už tokius neva kultūrininkus, kaip švietimo ministrė R. Žakaitienė, jau seniai nebesuvokianti, kas darosi Lietuvos švietimo sistemoje, ar už kultūros ministrą džiazo mylėtoją J. Jučą, jau nekalbant apie visokius pekeliūnus, juršėnus, bradauskus, uspaskichus ir paksus. Laikas prisiminti, už ką atidavė savo gyvybes, mirė badu Sibiro taigose jų pirmtakai.
Pagaliau metas pagalvoti ir apie mokymo kokybę, konkrečiai gimtosios kalbos mokymo tragišką būklę, ką konstatavo docentė Valerija Vaitkevičiūtė, komentuodama Nacionalinį lietuvių kalbos diktantą. Diktantą be klaidų parašė tik 0,03 procento rašiusiųjų. Ir tai tik vyresnės kartos atstovai, kurie savo gimtosios kalbos žinias gavo dar iš smetoniškų mokytojų. Tai štai apie ką turi kalbėti A. Bružas bei Švietimo ir mokslo ministerija.
Kaunas
© 2008 XXI amžius
|