Atnaujintas 2008 gegužės 9 d.
Nr.35
(1628)

Krikščioniškos minties, kultūros ir visuomenės laikraštis

RUBRIKOS

ARCHYVAI

2001 metai
2002 metai
2003 metai
2004 metai
2005 metai
2006 metai
2007 metai
2008 metai

Ateik, Gyvoji Dvasia!

Aurimas ŠUKYS

Šitaip kreipdamasis į ateitininkus kun. Stasys Yla cituoja Stasį Šalkauskį, kuris buvo įsitikinęs, jog dauguma to laikotarpio katalikų neturėjo Gyvosios Dvasios (S.Yla „Ateik, Gyvoji Dvasia“ 1997, p.75). Tai pasireiškia per religinio entuziazmo trūkumą, menką religinį sąmoningumą, praktinį nenuoseklumą religijos dalykuose, visišką neatsparumą destabilizuojantiems veiksniams, negebėjimą parodyti iniciatyvą praktiniais religinio gyvenimo klausimais.

S. Šalkauskio aprašyta situacija beveik tapati šiandieninei. Žmonių abejingumas religijai yra akivaizdus. Vienintelis stebinantis skirtumas yra tai, kad mes, rytų europiečiai, labiau išsaugojome tradicinį pamaldumą negu vakariečiai. Pastarieji bando su pagarba žiūrėti į mūsų besimeldžiančias moterėles, bet kai prasideda kalbos apie abortus, eutanaziją, homoseksualumą – jie mūsų nebesupranta.

Ką galėtume padaryti? Melsti Šventosios Dvasios, prašyti Gyvosios Dvasios! Daryti tą patį, ką darė S. Šalkauskis besibaigiant nepriklausomos Lietuvos istorijai prieš Antrąjį pasaulinį karą – bandyti atkreipti žmonių dėmesį, kad ne katalikų narių skaičius, gausios aukos pamaldų metu ar graudinantys pamokslai gali išgelbėti Lietuvą. Lietuvą, kaip ir visą žmoniją, gali išgelbėti tiktai Gyvasis Dievas, Gyvoji Dvasia!

Kur jo ieškoti? Žmonių širdyse…Gyvasis Dievas gyvena žmonių širdyse ir, pasak S. Šalkauskio, ten, kur širdis dega idealo meile, tikėjimo šviesa, optimizmu, pasiryžimu nuolat tobulėti, ten, kur žmogus turi gyvą protą ir atvirą žvilgsnį, ten, skleidžiasi dvasinė žmonių jaunystė.

Garsusis filosofas F. Nyčė skelbė Dievo mirtį... „Der Gott is tot“ – „Dievas mirė“, – sakė jis…Tačiau iš tikrųjų mirė ne Dievas, o paprasčiausiai dar vienas stabas, kurį žemės gyventojai buvo sau susikūrę. Nesvarbu, koks jis ten buvo – ar žilaplaukis senelis, sėdintis ant debesies, kurio nepamatė Jurijus Gagarinas, ar Kristus – žavus manekenas, kokį jį pateikia italų baroko tapytojas, – vis tiek tai tik įvaizdis, tik Dievo butaforija, nes Gyvojo Dievo ten nebuvo...

Kai prie Kristaus prisiartino jaunuolis ir paklausė, ką jis turėtų daryti, kad patektų į dangaus karalystę, Jėzus pradėjo jam vardinti Dievo įsakymus, kurių reikėtų laikytis. Tai išklausęs jaunuolis patikino, kad Mozės duotų įsakymų jis laikosi nuo mažumės. Tada Jis pasiūlė jaunuoliui parduoti viską, ką turi, ir sekti Juo. Deja... jaunasis žmogus gerai pagalvojęs pasitraukė... (plg. Mt 19, 16-22; Mk 10, 17-22; Lk 18, 18-23)

Manau, kad mes, katalikai, stovime panašioje situacijoje kaip tas jaunasis žydas. S. Šalkauskiui paklausus, ar laikomės visų penkių principų, pakraipę galvas atsakytume – atrodo, taip. Tada jis vėl klaustų, ar turite Gyvąją Dvasią, kad galėtumėte visa atnaujinti Kristuje?.. Būtų tyla...

P. S. Kiek iš mūsų pasitrauktų?

„Viešpatie, atsiųsk savo dvasią ir atnaujinki žemes veidą!“ (plg. Ps 104, 30)

 

Atgal | Pirmasis puslapis | Redakcija