Pirmasis puslapis
Aktualijos
Atmintis
Katalikų
    bendruomenėse
Krikščionybė
    šiandien
Lietuva
Mums rašo
Pasaulis

2001 metai
2002 metai
2003 metai
2004 metai
2005 metai
2006 metai
2007 metai
2008 metai

Ar išgirs mus jaunoji karta?

Vytautas Visockas

Prie Santarvės ąžuoliuko Jono Basanavičiaus „Aušros“ 125-ųjų metinių minėjimo organizatoriai ir dalyviai Autoriaus nuotrauka

Lietuvai pagražinti draugijos pirmininkas Juozas Dingelis sako, kad kai tik vyksta koks reikšmingas draugijos renginys, tą dieną oras būna puikus. Taip buvo ir tada, kai į Kauną atvažiavome nusilenkti Vaižgantui, prieš 75-erius metus iš šio miesto iškeliavusiam į amžinybę. Rašytojas išėjo iš buto šalia Vytauto Didžiojo bažnyčios, šalia Perkūno namo, palikęs iki šiol čiulbančias kanarėles, šunelį Kauką, nūnai tupintį ant bufeto ir daug metų ištikimai saugantį muziejaus ramybę.

Iš tikrųjų mes šiandien gerai nežinome, kokius lobius mums paliko Vaižgantas, todėl Lietuvai pagražinti draugija ir bando juos parodyti. Kartais reikia žmogui numirti, kad jis būtų įvertintas, suprastas. Beveik visų didžiųjų žmonių toks likimas, neišskiriant nė Vaižganto. Nors prieš 75-erius metus, kai jis išėjo, Lietuva, rodos, suprato, ko neteko. Štai ką tuo metu rašė Vincas Mykolaitis-Putinas: „Laidojo Vaižgantą kaip karalių. Atrodė, kad ne tik Kaunas, bet ir visa Lietuva sugarmėjo į Kauną, kad nusilenktų, atiduotų paskutinę pagarbą šitam ne tik kad dideliam rašytojui, „Pragiedrulių“ autoriui, Lietuvos atgimimo pionieriui, žymiam visuomenės veikėjui, bet šitai titaniškai asmenybei, kokių daugiau Lietuvoje nėra.

Visos Kauno gatvės buvo užtvenktos žmonėmis. Seni, jauni, maži motinoms ant rankų, paliegę seneliai, lazdomis besiramsčiuodami, organizuoti uniformose, šauliai, kariuomenė ir ypač universiteto studentija, kuri Velionį begaliniai mylėjo, be pažiūrų skirtumo ir visa eilė organizacijų, be uniformų. O neorganizuotos minios sausakimši šaligatviai. Net žydai tame gedule dalyvavo... Tautinės vėliavos, pusiau nuleistos ir perrištos juodais gedulo kaspinais, balkonuose – tamsūs kilimai... Ir taip iki Vytauto Didžiojo bažnyčios, šviesios atminties Vaižganto citadelės. Grojant gedulo muzikai minia verkė. Jautė, ko neteko...“

Vilius Bražėnas tada buvo dvidešimtmetis moksleivis. Ir jis dalyvavo Vaižganto laidotuvėse kaip skautas, prižiūrėjo tvarką, kai žmonių minios ėjo paskui karstą. Jaunuolis ketverius metus buvo kanauninko kaimynas, nes mokėsi Jėzuitų gimnazijoje ir gyveno Perkūno namuose, bendrabutyje. Gyvą Vaižgantą jis matė tik pro langą ir nelabai žinojo, ką mato. Ar maža kunigų Kaune!

Tik po 75-erių metų V. Bražėnas, daug pasaulio matęs publicistas, apsilankė savo kaimyno bute. Tą dieną Maironio lietuvių literatūros muziejaus salėje jis kalbėjo: „Kaip mažai žmonės žino apie dabartį! Po tiek metų Dievas man leido suprasti, kad aš buvau Vaižganto šešėlyje! Jaunas gimnazistas gyvenau šalia deimantinio žmogaus. Jeigu aš būčiau tada žinojęs, ką matau pro langą, būčiau bėgęs paliesti jo rankovę, pabučiuoti jo ranką! Deja, to nebuvo!“

Aktorius Tomas Vaisieta tądien atskleidė vieną iš daugybės deimantų, paimtų iš „Pragiedrulių“ – „Lino darbų pasaką“. Gėriesi ir neatsigėri Vaižganto žodžių spalvingumu, netikėtais jų blyksniais. Talentingas aktorius varto tą deimantą balandžio pabaigos saulėje ir laimingas seka Vaižganto sukurtą pasaką. Laimingas, nes mato, kad ta pasaka visiems laikams išliks salėje sėdinčių jaunų žmonių atmintyje.

Su Lietuvai pagražinti draugija T. Vaisieta eina per Lietuvą ir dažniausiai mokyklose rodo ne tik Vaižganto, bet ir jo bičiulio bei kaimyno Maironio, Donelaičio, Baranausko, Strazdo, Krėvės ir daugelio kitų mums paliktų lobių.

Bet apima neviltis, kai į Jono Basanavičiaus „Aušros“ 125-ųjų metų minėjimą prie Santarvės ąžuoliuko Vilniuje neateina nė vienas valdžios žmogus, kai ta pačia proga Nacionaliniame muziejuje surengtoje konferencijoje filosofas Krescencijus Stoškus lygina XIX amžiaus pabaigos Lietuvą, atspindėtą Vinco Kudirkos „Varpe“, su šiandiena. Kiek daug panašumų ne mūsų naudai! Vietoj demokratizmo kaip principo, kurį labai brangino V. Kudirka, tvirtai įsišaknijo stipriojo teisė. Demokratija yra tik frazė, o iš tikrųjų viešpatauja tas, kuris turi jėgą.

Kalbėjo jis ir apie V. Kudirkos, J. Basanavičiaus, kitų šviesuolių idealizmą, kuris reiškė užsiangažavimą, pasišventimą. Pasišventimą kažkam, kas svarbiau už mano privatų gyvenimą. Kur dabar mes girdime tą žodį? – klausė K. Stoškus. Į šį retorinį klausimą drįsčiau atsakyti: dar yra gyvas šis žodis, tik nebūtinai jis būna garsiai ištartas. Tik tas žodis toks vienišas savanaudiškų, ciniškų, melagingų žodžių sraute! Ar išgirs jį jaunoji karta, įklimpusi į kosmopolitizmo, liberalizmo liūną?

Minėdami Vaižganto mirties 75-ąsias metines, lankėmės Kauno „Ąžuolo“ katalikiškojoje mokykloje, kurios abiturientai sodino ąžuoliuką. Buvome sužavėti renginio dvasingumo, o aktorius T. Vaisieta net nusilenkė mokantiems gražiai tautiškai dainuoti ir linksmintis. Mokyklos direktoriaus pavaduotoja Rita Gecevičiene mums papasakojo daug viltingų dalykų. Šioje mokykloje nebūna nusikaltimų, nėra rūkančių nei mokinių, nei mokytojų. Mokykloje nėra šiukšliadėžių, nes niekas nešiukšlina, niekas nerašinėja ant sienų, neniokoja pačių mokinių sukurtų ir koridoriuose nuolat eksponuojamų dirbinių. Tokius neįtikėtinus dalykus pasakojo pedagogė, o mes ir tikėjome, ir netikėjome jos žodžiais. Pasak R. Gecevičienės, mokykla puoselėja sakralias vertybes: etnokultūrą, ekologiją, ieško kelių į vaiko širdį. Mokykloje dažnai lankosi žymūs žmonės. Mokytojas šioje mokykloje asmenybė, kūrėjas, jo niekas nestumdo.

Prisilieti prie tokių deimančiukų – ir ne taip niūru pasidaro. Tai gal dar „ne viskas pragerta“ (T. Vaisieta tą dieną skaitė ir šį garsų Pauliaus Širvio eilėraštį), ne viskas nupirkta ir parduota?

Minėtoje konferencijoje K. Stoškus siūlė pradėti leisti „Varpą“ – šiek tiek paredaguotą, gal neminint V. Kudirkos – ir tikrai niekas nesuprastų, kad tekstai parašyti ne šiandien, o daugiau kaip prieš šimtą metų. Nes pavojai, grėsmės – tos pačios, tik kai kurios dar gilesnės, grėsmingesnės. Įdomi mintis! XIX a. pabaigoje pirma nušvito „Aušra“, tada suskambo „Varpas“. XXI amžiuje reikia „Varpo“, kad Lietuvoje jis pažadintų aušrą, kad dar kartą prisikeltume.

Toje pačioje konferencijoje prof. Alfonsas Vaišvila kalbėjo: „J. Basanavičiaus „Aušra“ įdomi ir svarbi tuo, kad iškėlė problemas, kurios aktualios iki šiol. Ir bus aktualios, kol gyvens lietuvių tauta, nes tauta turi nuolat budėti dėl savo egzistencijos. Tuo labiau šiandien, kai dalyvaujame europiniuose ir globaliuose procesuose, susiduriame su naujais istorijos iššūkiais“ („Aušros“ idealai ir nūdiena“).

Susigrąžinkime prieš 75-erius metus išėjusį Vaižgantą, visoje Lietuvoje nepaliaukime skambinę pavojaus varpais, ir pasaulis gal leis mums pasilikti tėvų ir protėvių žemėje: su savo kalba, su savo kultūra. Kitokie mes jam neįdomūs ir nereikalingi.

© 2008 „XXI amžius“