Pirmasis puslapis
Aktualijos
Atmintis
Katalikų
    bendruomenėse
Krikščionybė
    šiandien
Lietuva
Mums rašo
Pasaulis

2001 metai
2002 metai
2003 metai
2004 metai
2005 metai
2006 metai
2007 metai
2008 metai

VIENIS

Petras KATINAS

Ne tik šių eilučių autorių, bet ir daugelį gerokai nustebino Mažeikių Šv. Pranciškaus Asyžiečio parapijos klebono, dekano, garbės kanauninko Zenono Degučio didžiulis interviu „žinių lyderiui“ – bulvariniam laikraščiui „Vakaro žinios“. Jame dvasininkas išaiškino, kad nuogąstavimai dėl visuomenės sumaterialėjimo yra nepagrįsti ir net absurdiški. Pasirodo, yra labai gražu, kad žmonės statosi naujus namus, perka naujas mašinas ir daiktus, – tai nėra sumaterialėjimas, o priešingai, netgi dvasingumas. Esą viskas yra vienis. Netgi valdžia yra tas vienis – ir Vyriausybė su premjeru priešakyje, apčiuopiantys visas gyvenimo sritis… Tik va bėda. Kalti žurnalistai, kurie vieną padaro vagimi, o kitą parsidavėliu. Ir paminėjo pavyzdį, kaip žurnalistai, nepajėgdami prikibti prie finansų eksministro ir A. Brazausko į premjerus kišto Zigmo Balčyčio, ėmė pulti jo sūnų. „Nė vieno autoriteto nelieka!“ – piktinosi kunigas. Dar daugiau, žiniasklaidai teko už tai, kad puola milijonierius, nors jie apskritai yra vos ne geriausi žmonės – jautrūs, mylintys… Dėl meilės tai galima ir sutikti. Juk seimūnas A. Bosas ir į jį panašūs keičia žmonas ir mylimąsias tarsi pirštines. Jau kad myli, tai myli. Ir kiti neatsilieka. O štai jeigu kuris nors naivus meškeriotojas ar grybautojas nejučiomis užklysta į tų turtuolių pasisavintą ežerą ar peržengia ribą su grėsmingu užrašu „Privati valda“, tai užpjudomas piktais šunimis ar plikagalviais kūnsargiais. Negalėčiau įvairiausiais aspektais diskutuoti su gerbiamu kunigu, tačiau norėtųsi paliesti kai kuriuos politinius klausimus. Gerb. Z. Degutis citavo okupacinės valdžios išprievartautos Salomėjos Nėries eiles. Gerai dar, kad smulkaus sovietų šnipelio, Stalino saulės nešėjo, vienu metu besidėjusio Lietuvos patriotu ir netgi uoliu kataliku, Liudo Giros posmų necitavo. Žodžiu, visi Lietuvos žmonės yra geri. Ir jų darbai tik geri. Nežinia iš kur toks įsitikinimas. Juk vien pasižiūrėjus į dabartinio Seimo darbus, jo priimamus įstatymus atrodo, kad svarbiausi dalykai mūsų parlamentarams yra sugalvoti vis naujų išeiginių dienų, tuščių pramogų bei ginti KGB agentus. Tiesa, pastaruoju metu, jau prasidėjus rinkimų vajui, vėl imta postringauti apie paramą skurstančioms šeimoms, transporto lengvatas, netgi Septintosios dienos adventistų sektos, pavadintos bažnyčia, pripažinimą. Rusijos mylėtojas Julius Veselka koneveikia Lisabonos deklaraciją, kiti reikalauja nedelsiant atšaukti įstatymą dėl nacionalinio investuotojo bendrovės „Leo LT“. O keletas Sąjūdžio iniciatyvinės grupės narių su pačiu filosofinės minties galiūnu R. Ozolu priešakyje kreipėsi į Prezidentą, prašydami vetuoti Seimo priimtą įstatymą dėl Lisabonos sutarties ratifikavimo. Pasirodo, ta sutartis pažeidžia Lietuvos suverenias teises. O tai, kad Rusijos „Gazpromas“ ir Kremlius šokdina Lietuvą visais įmanomais būdais, nieko nepažeidžia? Be to, koks gali būti vienis su suįžūlėjusiais žemgrobiais, su aukščiausių valdininkų ir brangiųjų kompetentingų ministrų ir jų patarėjų pagalba pasistačiusiais klebono taip pašlovintus apartamentus, išdygusius gražiausiose Lietuvos vietose, nacionaliniuose draustiniuose. Arba koks gali būti vienis tarp Sveikatos apsaugos ministerijos ministrų ir klerkų bei neturtingosios visuomenės dalies, kuri, ypač pensininkai, yra pasmerkta, nes nebeišgali nusipirkti būtiniausių vaistų? Koks gi čia vienis, jeigu socialdemokratas, buvęs LTSR komjaunimo vadas, dabar Vilniaus apskrities viršininkas, nuomoja vieną iš savo apartamentų valstybinei įstaigai ir lupa už tai didelius pinigus? Pagaliau, ar gali būti vienis su sostinės Vilniaus paksininkų, kovotojų už tvarką ir teisingumą, valdžia, konkrečiai su į areštinę patupdytu sostinės vicemeru Evaldu Lemantausku, už 300 tūkst. litų kyšį siūliusiu privilioti opozicinės frakcijos tarybos nario balsą? Iš kur tie tūkstančiai ir kiek turėjo gauti pats A. Lemantauskas bei jo partijos šefas, „nuskriaustasis prezidentas“, už savo plano įgyvendinimą? Kokia gali būti vienybė su tą ir panašius sukčius ginančiu bene geriausiai apmokamu advokatu V. Sviderskiu ar jo bičiuliais, kurie mūru stoja už didžiausius sukčius ir mafijozius? Pagaliau netgi dėdamasis teisuoliu, pats daug prisidėjęs, kad jo bičiulis pasistatytų „kuklų vagonėlį“ Neringos pajūryje, tapęs aplinkos ministru A. Paulauskas atskleidė, kad Vilniaus, Klaipėdos, Šiaulių, Alytaus, Utenos ir kituose regionuose nelegalių statinių pridygo kaip grybų. Kas gi tokiems „grybautojams“ išdavė statybos dokumentus, kas suraitė savo parašus? Dabar A. Paulauskas skelbia neva karą prieš tą sistemą. Netgi ragina Specialiųjų tyrimų tarnybą ir Valstybės saugumo departamentą jį vykdyti. Tik kas iš to, galima beveik garantuoti, kad triukšmelis tuo ir baigsis. Vieną pirtelę jau nugriovė. Na, gal dar vienam kitam nežymiam ir partijai nenusipelniusiam kokią trobelę prie ežero ir nugriaus. Dėl akių. Tad milžiniška socialinė atskirtis Lietuvoje tapo tiesiog nebepakeliama. Mažai kuo nesiskirianti nuo kokios nors Bisau Gvinėjos ar Angolos. Kur čia galima įžiūrėti tą mistinį vienį?

O kas bus netolimoje ateityje, nesinori net įsivaizduoti. Antai „Lietuvos energijos“ vadovas Rymantas Juozaitis jau paskelbė, kad už elektrą mokėsime triskart brangiau nei dabar. Ir nieko nepadarysi. Ir tai ne vien todėl, kad Rusija gerokai brangiau tieks Lietuvai dujas, naftą ir netgi akmens anglį. Juk net strateginė partnerė Lenkija praktiškai blokuoja elektros tilto projektą. Todėl teisūs tie, kurie sako, kad Lietuvos politikai galvoja tiktai apie save, savo gerovę, o energetinės politikos faktiškai nėra – apsiribojama nieko nereiškiančiomis ir neįpareigojančiomis deklaracijomis.

Galime nebent pasidžiaugti, kad Lietuvos užsienio reikalų ministras, aišku, dideliam Rusijos gerbėjos ir mylėtojos Kazimiros Prunskienės nepasitenkinimui, drįso užsiminti apie atlygį už žuvusius ar patyrusius nežmoniškas kančias tremtinius bei kategorišką Maskvos nenorą pripažinti Lietuvos okupaciją. Ir štai ne kas kitas, o „strateginis sąjungininkas“ – Lenkijos užsienio reikalų ministras R. Sikorskis vos ne ultimatyviai pareikalavo, kad Lietuva atšauktų savo „ultimatumus“ Rusijai ir neprieštarautų rengiamai naujai ES ir Rusijos sutarčiai. Kaip tai suprasti? Nejaugi tai irgi vienis su katalikiškąja Lenkija? Kai vien tik už Maskvos pažadą vėl priimti Lenkijos maisto produktus atsižadama moralinių principų.

Jokio vienio būti negali, jeigu net aukščiausioji valdžia susipeša tarpusavyje. Pavyzdžiui, Prezidentas ir užsienio reikalų ministras pritarė Lietuvos karių būrio į Iraką siuntimui, o tam prieštarauja krašto apsaugos ministras Juozas Olekas, neseniai pasigyręs esąs vos ne didžiausias kovotojas už Lietuvos nepriklausomybės atkūrimą. Akivaizdu, kad šis socdemų veikėjas jau renka balsus būsimiesiems rinkimams. Juk tapęs „amžinuoju“ valdančiojo klano nariu, J. Olekas puikiai žino, kad Lietuvoje netrūksta naivuolių ir buvusių okupantų bei jų tarnų pakalikų, kuriems amžiams į galvas įdiegtas vergiškas nuolankumas „išvaduotojams“ ir neapykanta amerikiečiams. Kita vertus, J. Olekas gal iš tiesų neturi ką pasiųsti į tarptautines karines misijas. Juk valdant neokomunistams visiškai išnyko tokios sąvokos kaip tėvynės gynimas, o į Lietuvos kariuomenę eina tik pačių skurdžiausių visuomenės sluoksnių vaikai, neturintys net vidurinio išsilavinimo. Štai rašytojas Romualdas Granauskas pastebėjo, kad jeigu Lietuvai iškiltų pavojus, už ją tikrai nekariaustų ministrų, valdininkų, verslininkų, žemgraužių, kyšininkų vaikai. Dėl to Lietuvos Seimo ištižusi dauguma net girdėti nenorėjo apie būtinumą rengtis partizaniniam karui esant pavojui. Tuo tikslu mokyklose ir buvo sunaikintas patriotinis auklėjimas. Štai minint vadinamąją pergalės dieną, gegužės 9-ąją, kai Maskvos ir kitų Rusijos miestų gatvėse žvangėjo tankai ir marširavo kareiviai su kalašnikovais, Vilniaus rusų mokyklų moksleiviai ir jų auklėtojai, „kovų ir darbo“ veteranai dėjo gėles prie paminklo „išvaduotojams“ Antakalnio kapinėse, kartu su jais žiedus klojo ir jaunėlis Algirdas Paleckis. Įdomiausia tai, kad „išvaduotojų“ gerbėjai padėjo gėlių ir ant A. Paleckio senelio, Stalino saulės nešėjo Justo Paleckio paminklo. Tad koks gali būti vienis su jais ar tais, kurių nuotraukos puikuojasi kiekviename „Stiliaus“ ar panašių „elito“ žurnalų puslapiuose? To vienio niekada nebuvo, nėra ir nebus. Juk nesivienysime su tais, kuriems visada buvo ir, deja, tebėra nusispjaut ant tautos istorijos, moralinių, krikščioniškų vertybių, kultūros, partizanų atminimo, kurie net neatgailavo už savo juodus darbus, o dalis jų ir dabar vykdo savo užmačias. Tai juk tokie, kurių rūmais ir pilimis dabar puošiasi Lietuva, kurie pavertė daugelį žmonių savo baudžiauninkais, numesdami jiems pigiausią kvailinimo ir protų jaukimo masalą – televizijų ir radijo stočių cinišką marmalynę. Dar daugiau, ta marmalynė atmiešiama Rusijos televizijos kanalų produkcija.

Besiveržiančių valdžion partijų, ne tik uspaskininkų ir paksininkų cinizmas – begalinis. Nors ir deklaruojama, kad negalima papirkinėti rinkėjų vaišėmis, koncertais, nemokamomis ekskursijomis ir pan., niekas į tai nekreipia dėmesio. Pirmiausia toną užduoda ne tik panašias priemones puikiai įsisavinę paksininkai ir uspaskininkai, bet neokomunistai-socdemai, kurių lyderis ir premjeras jau iš anksto paskelbė būsiąs premjeru ir po spalio 12-osios rinkimų. (Aišku, jeigu įsismaginęs „karo vadas“ Juozas Olekas kojos nepakiš). O praėjusią savaitę Kauno sporto halėje susirinkusius tūkstančius savo partiečių ir jų šeimų narius socdemų politbiuras veltui girdė iki nukritimo, o pertraukose sekė pasakas apie savo rinkimų programą, kurioje dėstė fantazijas apie socialinės atskirties mažinimą, turto mokesčio įvedimą oligarchams, progresinių mokesčių įvedimą ir t. t. Bet kas trukdė „amžiniesiems“ tą padaryti anksčiau? Juk faktiškai ne kieno kito, o jų pastangomis ta socialinė atskirtis pasiekė neregėtą atotrūkį. Pagaliau kas gi pavertė daugumą rinkėjų politiniais beraščiais?

Tad tokios tokelės dėl to nežinia iš kur ištraukto mistinio vienio.

© 2008 „XXI amžius“