Pirmasis puslapis
Aktualijos
Atmintis
Katalikų
    bendruomenėse
Krikščionybė
    šiandien
Lietuva
Mums rašo
Pasaulis

2001 metai
2002 metai
2003 metai
2004 metai
2005 metai
2006 metai
2007 metai
2008 metai

Libane įsiliepsnoja pilietinis karas

Giedrius Grabauskas-Karoblis

Gyvenimas Libane yra labai sunkus, nes nesiliauja kariniai išpuoliai iš kaimyninių šalių, o dabar prasidėjo pilietinis karas Reuters nuotrauka

Libane prasideda pilietinis karas. Gegužės 7 dieną „Hezbollah“ organizacijos pajėgos pradėjo puolimą Libano sostinėje Beirute. Iš pradžių prasidėjo „Hezbollah“ smogikų ir policijos susirėmimai, vėliau kovos užvirė tarp „Hezbollah“ ir vyriausybę palaikančių sunitų judėjimo „Al-Mustakbal“ ir drūzų pajėgų, o miesto centre pasigirdo šūviai ir buvo deginami pastatai. Pretekstas pradėti ginkluotą maištą buvo Libano vyriausybės draudimas plėstis „Hezbollah“ valdomam telekomunikacijų tinklui. Šis tinklas apima įvairias telekomunikacijos priemones, tarp jų ir galingą šnipinėjimo aparatūrą. Neseniai „Hezbollah“ veikėjai visai suįžūlėjo ir Beiruto aerouoste įrengė nuosavas videokameras. Per pirmąsias dvi susirėmimų dienas žuvo 18 žmonių, per 40 buvo sužeista. Nuo gegužės 9 dienos karinių veiksmų zona plėtėsi, prasidėjo susišaudymai Beiruto oro uoste, buvo uždarytas jūrų uostas, į kovą su „Hezbollah“ įsitraukė ir Libano krikščionių pajėgos. Visą savaitę trunkančiuose susirėmimuose jau žuvo 81 žmogus, sužeista apie 250 žmonių.

Libanas ilgą laiką buvo vienas iš nedaugelio sąlyginai demokratinių Artimųjų Rytų kraštų. Tai įdomios ir permainingos istorijos kraštas. Libane buvo įsikūrusi garsi Finikijos valstybė, garsėjusi savo pirkliais ir jūreiviais. VI amžiuje prieš Kristų Finikiją užkariavo persai, vėliau ši teritorija atiteko Seleukidų karalystei, o nuo I amžiaus – Romos imperijai. Po ilgo Romos imperijos valdymo Libanas ėjo iš rankų į rankas, kol VIII amžiuje jį užkariavo arabai. Viduramžiais kurį laiką Libanas įėjo į krikščioniškos Jeruzalės karalystės sudėtį, vėliau vėl atsidūrė arabų valdžioje, o nuo XVI amžiaus pradžios krašto valdymą perėmė turkų Osmanų imperija. Turkų valdžioje Libanas išbuvo keturis šimtmečius, o po Pirmojo pasaulinio karo atiteko Prancūzijai. Ši valstybė valdė kraštą iki 1940 metų – tada pasinaudojęs Antrojo pasaulinio karo pradžia Libanas paskelbė nepriklausomybę.

Pagal konstituciją Libanas yra parlamentinė respublika, bet čia egzistuoja vadinamasis konfesionalizmas – valdžios pasidalijimas religiniu pagrindu. Pagrindiniai valdžios postai yra iš anksto nulemti – prezidentu turi būti krikščionis maronitas, premjeru – musulmonas sunitas, parlamento pirmininku – musulmonas šiitas. Vyriausybėje ministrų postai padalinti po lygiai į dvi dalis: pusę postų užima įvairių krypčių krikščionys, pusę – įvairių krypčių musulmonai. Prie musulmonų priskiriami ir drūzai, nors tai yra sinkretinis tikėjimas, smarkiai nutolęs nuo islamo normų. Dauguma drūzų palaiko krikščionis ir musulmonus sunitus.

1950-1975 metų periodas Libanui buvo sėkmingas. Šalyje vystėsi ekonomika, buvo nutiesta daug kelių, išvystyta visa pagrindinė šalies infrastruktūra. Šiuo laikotarpiu į kraštą atvykdavo daug turistų, Beirutas net buvo vadinamas ,,Rytų Paryžiumi“. Tačiau 1975 metais prasidėjęs pilietinis karas, trukęs iki 1990 metų, sužlugdė šalies ekonomiką, pareikalavo daug aukų, apgriovė miestus. Nuo 1990-ųjų kurį laiką Libane tęsėsi sąlyginė ramybė, bet 2005 metų vasario mėnesį nužudžius premjerą Rafiką Harirį, prasidėjo nestabilus periodas, besitęsiantis iki šiol. Per keletą paskutinių metų buvo nužudyta keliolika krikščionių ir musulmonų sunitų politikų bei žurnalistų. Libano vyriausybę, kurioje svarbesnius postus užima krikščionių ir musulmonų sunitų atstovai, remia Izraelis, Saudo Arabija ir Egiptas. Ją palaiko ir JAV bei Prancūzija. Tačiau šios vyriausybės nemėgsta islamo fundamentalistai ir jų įkurtos ,,Hezbollah“ ir ,,Amal“ organizacijos, sudarytos iš musulmonų šiitų.

Nuo gegužės 7 dienos prasidėjusiose „Hezbollah“ atakose nukentėjo tiek politikai, tiek žiniasklaidos struktūros, tiek taikūs gyventojai. Gegužės 11 dieną Baisuro mieste sudegintas Libano informacijos ministro R. Al Aridžio namas, Beirute padegti kelių parlamento narių iš krikščionių ir sunitų frakcijų namai, gegužės 9 dieną Beirute padegtas ,,Future“ televizijos pastatas, apšaudytas armėnų radijo stoties pastatas, kai kurių laikraščių redakcijos nutraukė darbą, pabūgusios „Hezbollah“ smogikų grasinimų. Gegužės 8-9 dienomis Beirute apšaudyti ir vyriausybiniai pastatai. Nuo gegužės 11 dienos prasidėjo mūšiai tarp „Hezbollah“ smogikų ir drūzų pajėgų Bekaa slėnyje. Šiuose susirėmimuose, be lengvųjų ginklų, naudojami ir minosvaidžiai bei artilerija.

Iš Libano masiškai traukiasi užsienio piliečiai. Prancūzija jau evakavo daugiau nei 1200 savo piliečių, Italija – 600 italų. Iš Libano traukiasi ir amerikiečiai, britai, vokiečiai, Kipro graikai, kurių čia gyveno daugiau kaip 2 tūkstančiai. Atvykę į Libaną Saudo Arabijos ir Kuveito saugumo tarnybų atstovai padeda pasitraukti čia gyvenusiems šių šalių piliečiams.

„Hezbollah“ judėjimas, turintis apie 20 tūkstančių narių gerai ginkluotas karines pajėgas, aktyviai remiamas Rusijos, Sirijos ir Irano ginklais bei pinigais, jaučia savo jėgą. Sprendžiant pagal jų taktiką, jie tikisi perimti pagrindinę Libano valdžios kontrolę. Tuo susirūpino daugelis šalių – kaimyninis Izraelis, Saudo Arabija, Egiptas, Prancūzija, Didžioji Britanija, JAV ir kitos valstybės. JAV valstybės sekretorė Kondoliza Rais pareiškė, kad „Hezbolah“ judėjimą remiančios valstybės, ypač Sirija ir Iranas, yra atsakingos už padėtį Libane. JAV administracija pareikalavo, kad Sirija ir Iranas nutrauktų paramą „Hezbollah“ teroristinei grupuotei. Libano krikščionių lyderis Saidas Džadža, komentuodamas Libane vykstančius įvykius, teigia: „Tai kruvinas karinis perversmas, kurio tikslas – grąžinti Sirijos karines pajėgas į mūsų kraštą ir išplėsti Irano įtaką Artimųjų Rytų regione“. Įvykiai Libane yra aktyviai svarstomi Izraelyje, tiek žiniasklaidoje, tiek kariniuose ir politiniuose sluoksniuose. Izraelio vidaus reikalų ministras Meiras Šatritas teigia: „Situacija Libane pavojinga ir gali tapti dar pavojingesnė, jei „Hezbollah“ galutinai perims valdžios kontrolę krašte. Tokiu atveju Iranas faktiškai priartės prie Izraelio sienų, nes „Hezbollah“ nėra savarankiška organizacija – ji laikosi tik Irano, Sirijos ir kitų valstybių, remiančių šią ir kitas panašias teroristines grupuotes, pagalba“. Saudo Arabijos užsienio reikalų ministras Saudas Al-Faisalas apkaltino Iraną masinių neramumų Libane kurstymu ir teroristinės organizacijos „Hezbollah“ rėmimu. Anot Al-Faisalo, Irano santykiai su Saudo Arabija nukentės dėl Teherano kišimosi į Libano vidaus reikalus. Be to, Saudo Arabijos užsienio reikalų ministras kreipėsi į visas regiono valstybes bei kitų pasaulio kraštų vyriausybės, prašydamas padaryti viską, kad smurtas Libane būtų nutrauktas ir teisėta Libano vyriausybė galėtų atkurti tvarką šalyje.

© 2008 „XXI amžius“