Nedidelė pergalė ginant totalitarinių režimų aukų orumą
|
Vilija Aleknaitė-Abramikienė
|
Gegužės 8 dieną Briuselyje Europos Komisijos buvo surengti
viešieji klausymai, kurių tema totalitarinių režimų nusikaltimai,
praeities vertinimas bei kelias į susitaikymą. Tuose klausymuose
dalyvavo Lietuvos atstovai, tarp jų prof. V. Landsbergis, E. Zingeris,
V. Aleknaitė-Abramikienė.
Birželio pradžioje Lietuvos teisingumo ministerijos
atstovai vyks į Briuselį ir pareikš apie šia tema atliktus namų
darbus įstatymų leidybos srityje. Tokius darbus yra atlikusi Vokietija,
kitos valstybės. Iš Baltijos valstybių namų darbus Lietuva atliko
pirmoji. Ateinantį rudenį Vilniuje vyks kitas šių klausymų turas.
Seimo Europos komiteto posėdyje dalyvavęs teisingumo
ministras Petras Baguška pareiškė padėką Teisės ir teisėtvarkos
komitete dirbančiai Vilijai Aleknaitei-Abramikienei už įstatymų
pataisų parengimą. V. Aleknaitės-Abramikienės parengtos įstatymo
pataisos yra susijusios būtent su praeities nacistinio ir komunistinio
režimų nusikaltimais ir užsienyje Vyriausybės pristatytos kaip
Lietuvos valstybės namų darbas. Ministras prašė paspartinti šito
dokumento, kuris jau buvo svarstytas ir kuriam bendru sutarimu buvo
pritarta Teisės ir teisėtvarkos komitete, priėmimą Seime. Dokumentas
turi kuo greičiau pasiekti plenarinių posėdžių salę ir būti priimtas.
Kreipėmės į Seimo narę Viliją Aleknaitę-Abramikienę,
prašydami paaiškinti keleto jos teiktų įstatymų (Politinių partijų,
Susirinkimų, Administracinių teisės pažeidimų kodekso ir kt.) ir
Baudžiamojo kodekso papildymo įstatymo projektų rengimo istoriją.
Šis įstatymų pakeitimų ir papildymų pataisų projektų paketas yra praėjęs labai ilgą kelią Seime. Tai buvo vienas iš pirmųjų mano inicijuotų įstatymų, tiesiogiai realizavęs mano bendravimo su rinkėjais turinį. Ypač su kai kurių TS skyrių nariais, kuriems kėlė nerimą visuomenėje jaučiamas sovietinių simbolių atgimimas bei toleravimas. Matome tarybinius čeburekus, dešreles, degtinę ir kt. Žmones tai erzina. Pasitariau su teisininkais ir priėjome išvados, kad problema yra ne tik dešrelių lygio, kad apskritai šių simbolių naudojimas politiniame kontekste ar viešojoje erdvėje gali būti susijęs ir su noru atgaivinti tam tikras idėjas, reanimuoti ne tik pačius simbolius, bet ir tai, kas už jų slypi, kas juos pagimdė.
Dar šios kadencijos pradžioje peržvelgę situaciją naujosiose Centrinės ir Rytų Europos šalyse mes atkreipėme dėmesį į Vengriją, kuri aiškiai pasisakė už vienodas baudas tiek naudojant nacių, tiek ir sovietų simboliką. Kai šis įstatymas Vengrijoje buvo apskųstas Konstituciniam teismui, Vengrijos Konstitucinis teismas išaiškino, kad draudimai yra susiję su dviejų totalitarinių režimų aukų orumo gynimu. Bet kokias abejones, kurios galėjo kilti tiek dėl paties objekto reikšmingumo, tiek dėl priemonių proporcingumo, teismas pirmiausia grindė aukų orumo gynimu. Turėdami mintyje mūsų, Lietuvos, istorinę patirtį, kurioje buvo tiek aukų ir kančių, už kurias nėra atlyginta nei moraliai, nei materialiai, šio Vengrijos KT sprendimo pasijutome labai sustiprinti. Tada, padedama rimtų teisininkų, pateikiau pirmąjį variantą. Seimas ne tik atmetė, bet ir pasityčiojo iš mano norų (pvz., klausė, ką reikėtų daryti su vaikinais, kurie vilki marškinėlius su Če Gevaros nuotraukomis ir t.t.). Tai privertė mus mąstyti ir nenuleisti rankų, stengtis įstatymą tobulinti, kad tokių klausimų kiltų kuo mažiau.
Jeigu atkreipsite dėmesį į mano teikiamas Administracinių teisės pažeidimų kodekso pataisas, ten yra išimčių, kurias mes svarstėme Teisės ir teisėtvarkos komitete. Įrašėme, kad, pvz., negali būti baudžiami Antrojo pasaulinio karo dalyviai, senukai, kurie, apsivilkę savo uniformas, paminės, tarkim, kažkokią istorinę datą. Patobulinimai gimė iš oponentų kritikos ir mūsų bandymų įsivaizduoti konkrečias situacijas, į kurias galėtų pakliūti Lietuvos policininkai, kuriems tą įstatymą reikės taikyti praktiškai.
Nedidelę pergalę mes jau esame pasiekę. Džiaugiuosi, kad tam projektui visam paketui vienbalsiai yra pritaręs Teisės ir teisėtvarkos komitetas, kažkada jį atmetęs (prisipažinsiu, pataisymai yra labai nedideli). Pasikeitė ir tarptautinė situacija, nes per tą laiką Lietuvai teko apsvarstyti Vokietijos iniciatyva atsiradusį Pagrindų sprendimą dėl rasizmo ir ksenofobijos, kuris, jei bus priimtas, iš valstybių narių reikalaus kriminalizuoti tokią veiką kaip holokausto neigimas. Savaime suprantama, kad svarstant tokį projektą LR Seimo Europos reikalų komitete (kur TS neblogai atstovaujama), mes atkreipėme kolegų dėmesį, jog vienašališka atsakomybė būtų labai neproporcinga Lietuvos istorinei patirčiai, kadangi mes patyrėme ne tik holokaustą, bet ir pokario metais bei per visą sovietmetį trėmimus, žudynes, ištisų socialinių sluoksnių persekiojimus. Lietuva užėmė labai aiškią poziciją ir tapo šios temos lyderė Europoje. Tie klausymai, kurie buvo inicijuoti Europos Komisijoje, įvyko mūsų partijos narių aktyvumo dėka. Ypač norėčiau išskirti Emanuelį Zingerį, kuris prie to labai daug prisidėjo. Vytautas Landsbergis, be abejo, buvo pirmas Lietuvos politikas, išsakęs mintį, kad į abu režimus turėtų būti žiūrima vienodai.
Politikos kontekste susiliejo du aspektai mūsų vidinė situacija (ekstremizmo ir rasizmo apraiškos visuomenėje) bei europinė iniciatyva. Vis daugiau pritariančių atsiranda naujosiose šalyse, kurios noriai teikia duomenis klausymų metu. Tarkim, Briuselyje išklausėme labai įdomią Slovėnijos atstovės kalbą. Matome, kad supratimo laukas plečiasi.
Galėčiau nustebti tik dėl vieno dalyko Lietuvos diplomatai ir LR Vyriausybė aukščiausiojo lygio susitikimuose tiek Briuselyje, tiek Liuksemburge mano projektą pateikia kaip liudijimą, kad Lietuva atlieka savo namų darbus šiame procese, tuo tarpu Seimo pirmininkas, nors kreipiausi keletą kartų, dar neįtraukė jo į Seimo plenarinių posėdžių darbotvarkę (jo žodžiais, jis neturi nieko prieš tą projektą). Esu frakcijos palaikoma, taigi teks dar primygtiniau prašyti, kad projektas būtų įtrauktas.
Iš tiesų pataisos reiškia kur kas daugiau, negu jose yra parašyta. Jeigu jos būtų priimtos, konkrečiais darbais paliudytų rimtus Lietuvos ketinimus įvertinti stalinizmo nusikaltimus, vadovaujantis Niurnbergo proceso kriterijais. Juk Strasbūro Žmogaus teisių teismas jau yra suformulavęs tokią nuostatą, kad Niurnbergo proceso kriterijai negali būti taikomi siaurai tik vienos valstybės ir vieno režimo atžvilgiu, kad jie turi būti traktuojami ir taikomi plačiai ir universaliai. Taigi tikrai pribrendo laikas Europai pagaliau tarti savo žodį. Smagu, kad Tėvynės sąjunga vėl yra šio proceso iš esmės jau globalaus proceso priekyje. Nuo mūsų sėkmės priklausys ir Europos sėkmė. Jeigu mums Lietuvoje pasiseks įtvirtinti šią teisingumo sampratą, tai, tikėtina, kad ji įsitvirtins ir Europoje.
Parengė Audronė V. Škiudaitė
© 2008 XXI amžius
|