Pirmasis puslapis
Aktualijos
Atmintis
Darbai
Istorija
    ir dabartis
Istorijos vingiai
Krikščionybė
    šiandien
Lietuva
Žvilgsnis

2001 metai
2002 metai
2003 metai
2004 metai
2005 metai
2006 metai
2007 metai
2008 metai

Iš ko padarytas „Gazpromas“?

Gintaras VISOCKAS

Valerijaus Paniuškino, Michailo Zygaro ir Irinos Reznik knygos „Gazpromas – rusų ginklas“ viršelis

Seniai ruošiausi perskaityti į lietuvių kalbą išverstą Valerijaus Paniuškino, Michailo Zygaro ir Irinos Reznik knygą „Gazpromas – rusų ginklas“. Beje, masina visi serijos „Iš arčiau“ veikalai, kuriuos išleido UAB „Kitos knygos“. Omenyje turiu ir nužudytosios žurnalistės Anos Politkovskajos „Rusijos dienoraštį“, ir knygą apie iš Tauragės kilusį milijardierių Romaną Abramovičių („Abramovičius: milijardierius iš niekur“, autoriai – Dominic Midgley, Chris Hutchins), ir jau minėto V. Paniuškino pasakojimą „apie tai, kas Rusijoje nutinka žmogui, kuris siekia būti laisvas“ („Michailas Chodorkovskis: tylos kalinys“), ir Dmitrijaus Popovo bei Iljos Milšteino veikalą „Oranžinė princesė: Julijos Timošenko paslaptis“... Tačiau labiausiai domino knyga, kurioje narpliojamos tikros bei menamos „Gazpromo“ istorijos. Jau vien dėl to, kad ir mes, lietuviai, esame priklausomi nuo šios paslaptingos, turtingos, gandais ir legendomis apipintos Rusijos įmonės, kurios kontrolinis akcijų paketas priklauso Rusijos valstybei.

Nebūtų „Gazpromo“, nebūtų ir Uspaskicho

Juk jei nebūtų rusiškų dujų bei „Gazpromo“ vamzdžių, vargu ar turėtume Kėdainių „kniazių“ Viktorą Uspaskichą, tarpininkę „Dujotekaną“ bei kitus dirbtinai sukurtus, Lietuvai primestus visiškai nereikalingus, nepriimtinus politinius bei ekonominius darinius. Žinoma, tai nereiškia, kad tokiu atveju nebūtume įsivėlę į kiek kitokius skandalus. Tačiau akivaizdu, jog Rusija šiandien labai sėkmingai manipuliuoja dujomis, daugelį Europos valstybių nesunkiai priversdama pataikauti: neklausysi Maskvos – iš viso negausi dujų. Tenkinsi Kremliaus užgaidas, dujos bus parduodamos pigiau nei tiems, kurie neįsiklauso į Rusijos pageidavimus. O juk visoms be išimties valstybėms be dujų neįmanoma išgyventi. Kaip neįmanoma išsiversti be narkotikų dozės narkomanui. Tokia šių dienų realybė, ir kas jos nepaiso, be jokios abejonės, anksčiau ar vėliau sužlunga. Bent šiandien tokia padėtis, jog pasaulyje vargu ar esama įtakingesnės įmonės už „Gazpromą“. Bendras „Gazpromo“ vamzdynų ilgis vien Rusijos teritorijoje sudaro beveik 470 tūkst. kilometrų. O tai – dešimt kartų ilgesnė atkarpa nei Žemės rutulio pusiaujo ilgis. Pasak knygą parašiusių žurnalistų V. Paniuškino ir M. Zygaro, „Gazpromo“ dujotiekių pakaktų Mėnuliui prie Žemės pririšti.

Visos bėdos – dėl „Gazpromo“

Nuo politinių „Gazpromo“ simpatijų bei antipatijų kenčia beveik visa Europa, sakykim, nuo „Gazpromo“ eksportuojamų dujų Suomija priklauso 100 proc., Austrija – 75 proc., o Vokietija – 45 proc. Beje, knygoje teigiama, kad visa Europa nuo „Gazpromo“ užgaidų priklausoma 35-40 proc. Knygoje „Gazpromas – rusų ginklas“ daug vietos taip pat skiriama politinei padėčiai Baltarusijoje, Turkmėnijoje nušviesti. Žurnalistų versija tokia: nei Baltarusijos, nei Turkmėnijos šiandien nevaldytų savo neklystamumu patikėję diktatoriai Aleksandras Lukašenka ir visų turkmėnų tautos tėvas Turkmėnbaši, jei Rusija savo dujų nenaudotų politinėms intrigoms bei šantažams. Žodžiu, dėl Baltarusijoje ir Turkmėnijoje įsigalėjusių diktatūrų kaltas ne kas kitas, o „Gazpromas“, valdomas Kremliaus. Galima ir kiek kitaip pasakyti: dėl žmogaus teisių ir demokratijos paniekinimo Baltarusijoje bei Turkmėnijoje kaltas Kremlius, kuriam kaip galingas ginklas nuo sovietinių laikų atiteko dujų kompanija „Gazpromas“.

Neišsipagiriojo savaitę?

Čia negaliu susilaikyti nepacitavęs vienos ištraukos, kuri puikiai iliustruoja dabartinę vergišką Baltarusijos padėtį. „Tai buvo logiška: jei valdžia Baltarusijoje remiasi ne laisvu liaudies pasirinkimu, o Rusijos nafta ir dujomis, tai būtų logiška, kad valdžia ir priklausytų ne apsišaukėliui prezidentui, o Rusijos naftai ir dujoms.

Sako, kad suvokęs, jog yra visiškai priklausomas nuo Rusijos energetikos išteklių, ir kad, anksčiau ar vėliau, jie atims iš jo valdžią, jį nuvers, Lukašenka įniko gerti. Gėrė visą savaitę. Kita vertus, tai tik gandai, suprantama. Dar sklinda gandai, kad Lukašenka ne užgėrė, o pasikalbėjęs su prezidentu Putinu gavo infarktą ir ištisą savaitę išgulėjo lovoje. Tai irgi gandai“, – rašoma knygoje „Gazpromas“ – rusų ginklas“.

Gerhardo Šrioderio išdavystė

Ypač įdomūs tie knygos epizodai, kuriuose pasakojama apie sudėtingus Vokietijos ir Rusijos tarpusavio santykius. Kalbant apie Vokietiją negalima neprisiminti gėdingo jos kanclerio G. Šrioderio poelgio, kai šis, netekęs kanclerio kėdės, tapo viešu „Gazpromo“ lobistu Europoje... vos už 250 tūkst. eurų per metus. Už šiuos pinigus jis „visų savo retų viešų pasisakymų metu šlovino „Gazpromą“ kaip patikimą energetinių išteklių tiekėją“. Buvęs kancleris G. Šrioderis nuolat ragino europiečius „nepamiršti rusų sielos ir rusų žmonių išdidumo“. Tik nepaaiškindavo, ką „plati rusų siela“ turi bendro su „Gazpromo“ ekspansine politika į Vakarus. G. Šrioderis nesigėdydavo užstoti Rusijos valdžios ir prezidento V. Putino net tada, kai visiems buvo akivaizdu, jog tiek „Gazpromas“, tiek V. Putinas elgiasi kaip grobuonys, pamynę bet kokius padorumo, sąžiningumo, garbės principus. Štai kaip žurnalistai apibūdina G. Šrioderio ir „Gazpromo“ draugystę: „2006 metų balandžio mėnesį paaiškėjo, kad likus mėnesiui iki G. Šrioderio pasitraukimo iš Vokietijos kanclerio posto, jo vyriausybė suteikė „Gazpromui“ 900 mln. eurų paskolų, išduotų KfW Bankengruppe ir Deutsche Bank „Severnyj potok“ statyboms, garantijas. Valstybės suteiktos garantijos būtų suteikusios „Gazpromui“ gauti paskolas už mažesnes palūkanas nei įforminant paskolą įprastu būdu. O NEGP tapus nemokiam – suversti atsakomybę ant Vokietijos vyriausybės pečių. Beje, G. Šrioderis tikino nieko nežinojęs apie šias garantijas, o „Gazpromas“ tikino, kad tų paskolų neims. Bet ar galima tikėti tokiomis pasakaitėmis?

Sunkūs laikai

Neteisūs tie, kurie mano, esą „Gazpromas“ neišgyveno sunkių laikų. Žinoma, šiandien sunku patikėti, jog kadaise šis monstras stovėjo ant bankroto slenksčio. Tačiau knygos autoriai tvirtina, jog „dešimtojo dešimtmečio viduryje „Gazpromas“ dėl nemokėjimų, galima sakyti, atsidūrė ant bedugnės krašto“. „Stovėjom ant dviejų ledo lyčių, – taip vaizduoja šį laikotarpį vienas iš artimų Remo Viachirevo bendražygių. – Rusijos vartotojai buvo įsiskolinę „Gazpromui“ 15 mlrd. JAV dolerių. O buvusios SSRS šalys – 7 mlrd. Nei vieni, nei kiti neturėjo pinigų atsiskaityti. Prisimenu, kartą važiavome į Vilnių. O ten beveik 300 km kelio – ir nė vieno žibinto. Tamsoje prasilenkėm viso labo su kokia pusantra dešimtim mašinų. Klausiam, kas darosi, o jie atsako – trūksta pinigų mokėti už dujas, todėl gatvės žibintai ir nedega“, – savo knygoje pasakoja žurnalistai V. Paniuškinas ir M. Zygaras.

Vladimiro Putino milijardai

Šis epizodas – iškalbingas. Ir svarbus jau vien dėl to, kad Kremlius vis dėlto sugebėjo ant bedugnės krašto stovinčią kompaniją paversti galingu Rusijos ginklu, kurio bijo dauguma Europos valstybių, priklausančių tiek Europos Sąjungai, tiek NATO aljansui. Kaip Kremliui pavyko „Gazpromą“ paversti ne privačia, ne oligarchų, bet valstybės interesus ginančia kompanija? Šis teiginys – gal ir per daug skambus, per daug pompastiškas. Vladimiras Putinas ir jo bendražygiai – dar ne visa Rusija. Dmitrijus Medvedevas bei jo bendražygiai – taip pat toli gražu dar ne visa Rusija. Galų gale kišdamasis į nepriklausomų Europos valstybių vidaus reikalus „Gazpromas“ pamiršo pačią svarbiausią užduotį – rūpintis pirmiausia savo piliečių reikalais. Knygoje esama tokio akis badančio teiginio: „Šalis, kuri užima pirmąją vietą pasaulyje pagal dujų eksportą, pati dujofikuota tik 50 proc.“ Nepaisant šios skandalingos aplinkybės, beveik visi be išimties buvę ir esami „Gazpromo“ vadovai ir kuratoriai, savininkai ir dalininkai – turtingi ir labai turtingi žmonės. Štai žinomo žurnalisto Jevgenijaus Kiseliovo televizijos laidoje „Vlast“ neseniai buvo svarstoma, kokius turtus galėjo susikrauti V. Putinas, dvi kadencijas išsilaikęs prezidento kėdėje. Ogi spėjama, kad V. Putinas savo sąskaitose jau sukaupęs 42 milijardus JAV dolerių. Ar įmanoma sąžiningu būdu susikrauti tokius turtus? Juk Rusijos prezidento alga – ne tokia jau įspūdinga. Aritmetika čia paprasta. Milijardai, kuriuos sukaupė V. Putinas, iš dangaus nenukrito. O jei nenukrito iš dangaus, vadinasi, jie atimti, pavogti, išvilioti iš Rusijos piliečių – medikų, mokytojų, milicininkų, kareivių, daugiavaikių motinų... V. Putinas tikrai nėra nei geresnis, nei padoresnis už kalėjime iki šiol už mokesčių nemokėjimą ir apgaulingą buhalteriją kalinamą milijardierių Michailą Chodorkovskį. Skirtumas čia tik toks: gudresnis pasirodė esąs V. Putinas. Ne M. Chodorkovskis iš V. Putino atėmė valdžią, įtaką, populiarumą, bet V. Putinas iš M. Chodorkovskio atėmė viską, ką šis buvo sąžiningais ir ne visai sąžiningais būdais sukaupęs.

Žuvo mįslingomis aplinkybėmis

Rusiškų dujų eksporto į Europą istorija nėra labai sudėtinga. Pirmąjį dujotiekį Maskva pradėjo tiesti vos baigėsi Antrasis pasaulinis karas. Dujotiekio „Saratovas – Maskva“ atkarpai vadovavo Lavrentijus Berija, kuris buvo atsakingas už Vyriausiosios karinių pajėgų statybos valdybos veiklą. Pasak knygos autorių, L. Berija tuomet kuravo taip pat ir atominės bombos statybos reikalus. Ši iš pirmo žvilgsnio tarsi nereikšminga detalė sako, jog tuometinėje Sovietų Sąjungoje dujų gavybos ir transportavimo reikalai buvo prilyginti atominės bombos sukūrimo svarbai. Kai mirė Josifas Stalinas, o L. Berija buvo sušaudytas, Europos ekonominio pavergimo planų ėmėsi Nikita Chruščiovas. Jam puikiai sekėsi. 1960-aisiais Maskva pasirašė sutartį su Italijos naftos ir dujų kompanijos „Eni“ vadovu. Tuo metu šiai įmonei vadovavo Enriko Mateji. Tačiau sovietai tuo metu kaip tik susidūrė su sunkumais. Naftą į Europą iš Rusijos glūdumos buvo galima atgabenti tanklaiviais. O dujos į Europą galėjo atkeliauti tik per vamzdžius. Štai tada Europa ir pabandė pasipriešinti Kremliaus užgaidoms, atsisakydama SSRS vadovybei parduoti stambaus gabarito vamzdžių. Apie 1963 metus tuometinis JAV prezidentas Džonas Kenedis pasirūpino, kad Vokietijos kancleris Konradas Adenaueris atsisakytų kadaise sudaryto sandorio su Maskva – liautųsi Sovietų Sąjungai pardavinėti didelio skersmens vamzdžius, reikalingus dujų pumpavimui. Tačiau Maskva nesutriko. Sovietai dujų transportavimui reikalingus vamzdžius ėmėsi gaminti patys. Beje, Italijos verslininkas E. Mateji žuvo mįslingomis aplinkybėmis. Po susitikimo su SSRS lyderiu N. Chruščiovu jis skrido sraigtasparniu, kuris sugedo ir nukrito. Visi keleiviai, taip pat ir verslininkas, užsimušė. Iki susitikimo su JAV vadovu Dž. Kenedžiu buvo likusios vos kelios dienos...

Niekas nežino, kiek dujų beliko Rusijai

Ir vis dėlto vilčių, jog ilgainiui „Gazpromas“, viena didžiausių pasaulyje energetikos įmonių, prilygstančių tokiems pasaulinės ekonomikos gigantams kaip „General Motors“ ar „Microsoft“, neteks savo pirmykštės galios, esama. Mat šiandien niekas neatsakė į klausimą, kiek dujų liko Rusijos gelmėse. Šį klausimą knygos autoriai bandė pateikti daugeliui su „Gazpromu“ susijusių Rusijos politikų – Borisui Nemcovui, Dmitrijui Medvedevui, Jegorui Gaidarui, Viktorui Černomyrdinui... Niekas nieko konkretaus nepasakė, tik tvirtino, jog baimės, esą netrukus Rusiją ištiks dujų deficitas, nepagrįstos, iš piršto laužtos. Knygą apie „Gazpromą“ rašę žurnalistai suprato tik tai, kad atsakymas į šį bene svarbiausią šių dienų klausimą slepiamas po devyniais užraktais kaip didžiausia valstybinė paslaptis. Taip pat veikalo apie „Gazpromą“ autoriai suprato, jog šis klausimas erzina daugelį Rusijos politikų. Tik šie savo nepasitenkinimą sumaniai slepia po tarsi nuoširdžiomis šypsenomis. Taigi įtikinamo atsakymo į klausimą, ar po keliolikos metų „Gazpromo“, dažnai vadinamo valstybe valstybėje, galia nepradės tirpti kaip pavasarinis sniegas, nėra.

Klausimai be atsakymų

Knygos „Gazpromas – rusų ginklas“ įžangoje pateikiami retoriniai klausimai: „Gazpromo“, jo dujų ir vamzdžių taip stipriai bijomasi, „Gazpromu“, jo dujomis ir vamzdžiais taip garsiai žavimasi, kad, regis, jau ir laiko nebelieka pasižvalgyti, iš ko gi „Gazpromas“ padarytas, kas jo viduje? Ar tai mechanizmas, ar organizmas? Kokia dabar būklė šio galingo rusų ginklo, kurį kalė Berija ir Chruščiovas, kuriuo naudotis mokėsi Brežnevas ir Kosyginas ir kurį Černomyrdinas su Viachirevu perdavė į rankas Putinui? Ar nesurūdijo? Ar iš tikrųjų dar pavojingas? O gal jau baigia trūnyti? Ir ar galima pabandyti jį išnarstyti ir atsakyti į visus šiuos klausimus?“

Rusija jau turi knygą apie „Gazpromo“ įtaką tiek pačiai Rusijai, tiek Baltarusijai, Ukrainai, Vokietijai, Turkmėnijai. O kada mes, lietuviai, turėsime savąją knygą apie visiškai slaptus ir pusiau slaptus „Gazpromo“ politinius žaidimus Lietuvoje? Knygos „Gazpromas – rusų ginklas“ autoriai V. Paniuškinas ir M. Zygaras beveik nenagrinėjo „Gazpromo“ ir Lietuvos tarpusavio santykių, išskyrus tą epizodą apie nedegančius žibintus Vilniaus gatvėse ir skveruose. Taigi niša čia dar neužimta.

© 2008 „XXI amžius“