|
It Feniksas iš pelenų...
Kazys BLAŽEVIČIUS
Nuo Mindaugo laikų lietuvių kalba buvo lyg ir užribyje valstybine kalba ji tapo susikūrus Pirmajai Lietuvos Respublikai 1918 metais. Praeityje mūsų nedraugai germanai, rusai ir lenkai bandė ją menkinti, užteršė svetimybėmis, o cariniai pavergėjai kėsinosi ją visai sunaikinti. Piemenų ir mužikų kalba buvo gyva tik kaime, tarp baudžiauninkų. Aršūs lenkintojai, skelbdami, jog lietuvių kalbos Dievas nesupranta, bandė ją išstumti ir iš bažnyčių.
Lenkų kalba, po 1697 metų tapusi Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės raštinių oficialia kalba, ilgiems metams pristabdė gimtosios kalbos, nacionalinės kultūros ir lietuviškos raštijos raidą. Įsitvirtinusi bažnytinėje literatūroje, ji lietuvių kalbą pavertė lenkišku žargonu, tapo didžiausiu kliuviniu lietuviškai raštijai formuotis. Katastrofišką padėtį galėjo išgelbėti tik pasaulietinė literatūra. Tą padarė K. Donelaičio Metai, dienos šviesą išvydę 1818 metais.
Didžiojoje Lietuvoje lietuviškos raštijos pradininku laikomas Mikalojus Daukša. Mikalojus Daukša ryški asmenybė pradiniame lietuvių raštijos formavimosi etape. Švietėjas, humanistinių idėjų reiškėjas, gimtosios kalbos teisių XVI amžiuje gynėjas, vienas pirmųjų lietuvių literatūrinės kalbos kūrėjų, padėjęs pagrindus raštijai Lietuvos Didžiojoje Kunigaikštystėje. (...)
1595 metais Vilniuje išspausdintas M. Daukšos iš lenkų kalbos verstas J. Ledesmos katekizmas, prakalbą, kuriam sukuria pats M. Daukša. Tai pirmoji lietuviška knyga, išspausdinta Lietuvos valstybėje pirmoji katalikiška knyga. (...) (praėjus pusei amžiaus po Mažvydo Katekizmo K.B.).
1599 metais Vilniuje išleistas žymiausias M. Daukšos darbas Postilė J. Vujeko pamokslų vertimas į lietuvių kalbą. (...) Prakalboje M. Daukša iškėlė tautos koncepciją, kurios kertiniais akmenimis laikė tėvų žemę bendrą teritoriją, papročius kultūrinį bendrumą ir gimtąją kalbą. (Kėdainių krašto knygiai, I knyga, 1500-1700 metai. Kėdainiai, 1997).
XVII amžiuje Didžiojoje Lietuvoje žymiausiu religinės literatūros kūrėju buvo Konstantinas Sirvydas. Daukša ir Sirvydas rašė dar mažai svetimybėmis užteršta liaudies kalba. Po jų sekė didžiulis religinės literatūros lingvistinis nuopuolis buvo rašoma lietuvių-lenkų kalbų žargonu (Broma atverta ing wiecznasti, M. Olševskis, 1753 m.). Žargonas plito ir gyvojoje kalboje. Kalbą reikėjo gelbėti nuo išsigimimo ir kurti literatūrinę kalbą. Tą padarė XIX a. pradžioje prasidėjęs lituanistinis sąjūdis, davęs pradžią pasaulietinei literatūrai.
Iš valstiečių kilusi patriotinė inteligentija ėmėsi gelbėti piemenų ir mužikų kalbą nuo niekinimo, lenkų ir rusų užmojų ją visiškai išstumti iš visuomeninio gyvenimo, netgi iš bažnyčių.
Nors Vilniaus universitetas buvo lenkiškos kultūros židinys, jo profesūros ir studentijos širdyse buvo gyva LDK laikų dvasia, idealizavusi didingą Lietuvos praeitį. XIX a. pradžioje Vilniuje studijavo nemažai valstiečių ir smulkiųjų bajorų vaikų, kuriems lietuvių kalba buvo gimtoji. Jie ją brangino ir vieni pirmųjų ėmėsi ginti nuo niekinimo. Tie pirmieji buvo Simonas Daukantas ir Motiejus Valančius, Simonas Stanevičius ir Dionizas Poška, Kajetonas Nezabitauskas ir Jurgis Plioteris ir kt. Tai jų pastangomis gausėjo pasaulietinių raštų, formavosi grožinė proza, radosi knygelių, skirtų ūkininkavimo tobulinimui, buvo rašomi pirmieji istoriniai veikalai lietuvių kalba.
Lituanistiniam sąjūdžiui impulsą davė Vilniuje studijavę lenkai A. Mickevičius, J. Kraševskis, J. Slovackis ir kt. Jie, tapę žymiais lenkų rašytojais ir poetais, daug rašė apie LDK istoriją, jų kūryboje Lietuvos vardas minimas su didžia pagarba. Nors lietuvių kalbos nemokėjo, rašė lenkiškai, save laikė gente Lituani, natione Poloni.
Lietuva nepaprastai išgarbinta lenkų poezijoje ir prozoje: Gražina, Konradas Valenrodas, Vitolio rauda, Karalių motina, Mindaugas, Margiris ir kt. Minėti lenkų autoriai buvo romantikai, jų kūriniai Lietuvos istorijos tematika skatino lietuvių nacionalinį judėjimą ir turėjo įtakos literatūros raidai.
Tautų atgimimo istorija rodo, kad turtingą istoriją turinčios tautos, netekusios valstybingumo, lengviau atgimsta, nes jos gali remtis ne tik prigimtine, bet ir istorine teise. Mūsų tauta tokia ir buvo. Todėl natūralu, kad beveik visi lituanistinio sąjūdžio dalyviai įkvėpimo sėmėsi iš LDK istorijos. Atidavę duoklę istorijai, jie ėmėsi prozos, poezijos, didaktikos bei grynai lituanistinės veiklos elementorių, gramatikos, žodynų, rašomosios kalbos tobulinimo ir kt.
Prof. V. Biržiška Aleksandryno III tome nuo Simono Daukanto iki spaudos draudimo (1864) įvardija 119 asmenų, rašiusių XIX a. pirmoje pusėje. Ne visų jų indėlis į mūsų raštijos raidą yra reikšmingas. Ne šio rašinio tikslas yra įvardinti tuos, kurių įnašas į mūsų raštijos tobulėjimą yra reikšmingiausias. Tam reikia atitinkamos kompetencijos. Mes išdrįsome įvardinti tuos, kurių indėlis į raštijos tobulėjimą nekelia abejonių.
Pirmasis apie būtinybę gelbėti lietuvybę prabilo Pranciškus Ksaveras Bagužis (1746-1820) kunigas, jėzuitas, studijavęs Romoje, klebonavęs Ukmergėje. Jis lenkiškai parašė veikalą Apie lietuvių tautos ir kalbos kilmę, kuris išspausdintas 1808 metais. Veikalas buvo išverstas į rusų, prancūzų ir vokiečių kalbas. Bagužio bibliografijoje 18 pozicijų.
LDK istorijos klausimais pirmasis lietuviškai rašinėti pradėjo Dionizas Poška (1757-1830), pagarsėjęs Baublio senienų muziejumi. Poškos bibliografijoje 48 pozicijos.
Antanas Strazdelis (1760-1833) kunigas, 1814 metais išleido poezijos rinkinį Giesmės svietiškos ir šventos. Rinkinį sudarė devyni eilėraščiai ir dvi giesmės. Tai pirma originali grožinės literatūros knygelė Didžiojoje Lietuvoje. Strazdelio bibliografijoje 12 pozicijų.
Simonas Daukantas (1783-1864) pirmasis lietuvių kalba rašė LDK istoriją. Nors jis naudojosi rimtais šaltiniais Lietuvos Metrika, jo istorija perdėm romantinė, artima grožinei literatūrai, paįvairinta netgi beletristiniais fragmentais. Tada toks istorijos dėstymas buvo reikalingas visomis priemonėmis reikėjo gaivinti nuo unijos laikų smukdomą tautos dvasią. Daukanto bibliografijoje 38 pozicijos. Jis lituanistiniam sąjūdžiui bene daugiausia nusipelnė.
Simonas Stanevičius (1799-1848) poetas, tautosakininkas, lituanistas. Jo bibliografijoje 15 pozicijų.
Kajetonas Nezabitauskas-Zabitis (1800-1878) bibliografas, kultūrologas, vertėjas. 1824 metais išleido naujovišką, gausiai iliustruotą elementorių Naujas mokslas skaitymo dėl vaikelių. Daug rašė lenkiškai. Jo bibliografijoje 45 pozicijos.
Motiejus Valančius (1801-1875) vyskupas, pasipriešinimo rusifikacijai organizatorius, literatas. Jo bibliografijoje 90 pozicijų.
Antanas Tatarė (1805-1889) kunigas, vienas lietuviškos beletristikos pradininkų. Rašė apsakymus, pasakėčias, eiliuotus kūrinius. Jo bibliografijoje 13 pozicijų.
Laurynas Ivinskis (1810-1881) rašytojas, vertėjas, liaudies švietėjas, lietuviškų kalendorių leidybos pradininkas. Jo bibliografijoje 61 pozicija.
Jurgis Plioteris (1810-1836) istorikas, bibliografas, lietuvių kalbos ir raštijos tyrinėtojas, liaudies švietimo entuziastas. Jo bibliografijoje 4 pozicijos.
Liudvikas Adomas Jucevičius (1913-1846) tautosakininkas, etnografas, literatūros istorikas. Daug rašė lenkiškai. Jo bibliografijoje 37 pozicijos.
Antanas Juška (1819-1880) kunigas, tautosakininkas, etnografas, leksikografas. Lietuvių ir rusų kalbomis išleido Lietuvių liaudies dainas (1867 m. 33 dainos), vėliau išleido 1586 dainų rinkinį Lietuviškos dainos (1880-1882, 3 t.), rašė žodynus ir kt. Užrašė apie 7000 liaudies dainų ir apie 2000 melodijų. Jo bibliografijoje 12 pozicijų.
Mikalojus Akelaitis (1829-1887) rašytojas, poetas, publicistas, vertėjas, liaudies švietimo entuziastas, 1863 m. sukilimo dalyvis, lietuvių kalbos žinovas, vienas aktyviausių lituanistinio sąjūdžio dalyvių. Jo bibliografijoje 59 pozicijos.
Antanas Baranauskas (1835-1902) vyskupas, poetas, kalbininkas, Anykščių šilelio, išspausdinto 1860-1861 ir išversto į daugelį kalbų (netgi į japonų), autorius. Jo bibliografijoje 47 pozicijos.
Antanas Vienažindys (1841-1892) kunigas, poetas, vienas pirmųjų lyrikų, meilės temos poezijoje pradininkas. Pats kūrė melodijas, daug jo eilėraščių tapo liaudies dainomis.
Silvestras Gimžauskas (1845-1847) kunigas, rašytojas, poetas, rinko tautosaką, etnografinę ir terminų medžiagą. Bendradarbiavo Aušroje.
Mečislovas Davainis-Silvestraitis (1849-1919) poetas, publicistas, vertėjas, rinko tautosaką. Surinko apie 1000 liaudies dainų, apie 700 pasakų, apie 3000 smulkiosios tautosakos vienetų.
Vincas Pietaris (1850-1902) rašytojas, publicistas. Rašė apsakymus, apybraižas, apysakas, istorinio nuotykių romano pradininkas. Jo žymiausias kūrinys Algimantas, arba lietuviai XIII šimtmetyje.
Jonas Mačiulis-Maironis (1862-1932) kunigas, poetas, publicistas, dramaturgas, vertėjas. Po Donelaičio ir Baranausko tai trečias mūsų poezijos milžinas.
Jonas Biliūnas (1879-1907) rašytojas, publicistas, poetas, lietuviškos psichologinės novelės pradininkas. Humanistas, užjautė silpnesnius ir skriaudžiamus. Eleginės nuotaikos lyrikas, lakoniškas, pasižymintis stiliaus kultūra.
Kazimieras Būga (1879-1924) kalbininkas, baltistikos mokslo Lietuvoje kūrėjas. Ugdė bendrinę lietuvių kalbą, normino rašybą, suorganizavo daugiatomio Lietuvių kalbos žodyno ruošimą ir leidimą. Jo indėlis į kalbotyrą didžiulis.
Lituanistinio sąjūdžio dalyvių sąrašą, kuris gal ir subjektyviai sudarytas, praplėsti galima, tačiau trumpinti nelabai. Išvardinti mūsų raštijos darbuotojai kiekvienas savaip prisidėjo prie nacionalinio literatūros tobulėjimo, rašybos kultūros augimo, literatūrinės kalbos formavimosi. Šį procesą apsunkino tai, kad nemažai ano meto inteligentų mokslus buvo baigę Rusijoje, lietuvių kalbos nebuvo mokęsi, rašė tarmiškai ir naudojo daug svetimybių. Žemaičiai Daukantas ir Valančius suprato, kad rašyti žemaitiškai neracionalu daug kas nesupras, todėl jie bandė švelninti žemaitišką tarmę, lyg ir ieškojo bendrinės kalbos.
XIX a. pabaigoje lituanistinis sąjūdis, suvienijęs gausų kūrybinės inteligentijos būrį, peraugo į tautinį atginimą, kuriam gaires nubrėžė Aušra ir Varpas. J. Basanavičius ir V. Kudirka turėjo daug vienminčių ir bendradarbių, kurie pratęsė lituanistinio sąjūdžio pradėtą darbą ir įsijungė į tautinio atgimimo veiklą, tačiau jie rašė, kaip kas išmanė ir ne visada vienas kitą suprato. Ne veltui V. Kudirka susirūpinęs rašė, kad negalima rašyti taip, kaip žmonės kalba, negali būti lietuvių ir lenkų kalbų unijos ir vienos kalbos, kurią suprastų ir lietuviai, ir lenkai.
Tautinio atgimimo šaukliai suprato, kad kuo skubiausiai būtina: 1) valyti kalbą nuo svetimybių ir barbarizmų; 2) turtinti žodyną, kurti naujadarus, kurių reikalavo besikeičiantis gyvenimas ir 3) paruošti visiems privalomą gramatiką. Visi sutarė, kad tik išsprendus šiuos uždavinius bus galima kelti nacionalinės literatūros lituanistinę kokybę, o kartu ir tautos kultūrą.
1888 m. birželio 29 dieną Marijampolėje susirinko žymūs mūsų raštijos veikėjai ir žinovai, kurie nusprendė laikytis F. Kuršaičio paruoštos gramatikos taisyklių. Kadangi iš Suvalkijos kilę inteligentai vaidino svarbiausią vaidmenį tautiniame atgimime, o suvalkiečių tarmė buvo mažiausiai užteršta svetimybėmis, literatūrinės kalbos pagrindu buvo parinkta suvalkiečių tarmė.
1890-1905 metais didelį darbą atliko Literatūriškoji komisija, kuriai vadovavo Jonas Jablonskis (1860-1930) žymus kalbininkas, pagarsėjęs rašybos normintojas, kuris, remdamasis liaudies šnekamąja, tautosakos bei žymesnių rašytojų ir poetų kalba, sudarė fonetinės rašybos sistemą, kuri galioja ir mūsų dienomis. Jablonskis Rygiškių Jonas laikomas mūsų literatūrinės kalbos tėvu.
Pirmąjį lietuviško elementoriaus konkursą laimėjo rašytojas Antanas Kriščiukaitis-Aišbė (1864-1933). Jis Naują elementorių paruošė 1895 metais.
XIX-XX amžių sankirtoje literatūrinė kalba įsigalėjo mūsų raštijoje, ji tapo svarbiu tautinio brandumo požymiu.
XIX amžiaus lituanistinio sąjūdžio raštija istorinė, beletristinė ir poetinė buvo romantinė, labai niūrioje realybėje įkvėpimo ir stiprybės ieškojusi didingoje tautos praeityje, tėviškės gamtos grožyje ir herojiškose kovose už tėvynės laisvę. Toji raštija ugdė tautinę savimonę, savigarbą, puoselėjo geresnio ir teisingesnio gyvenimo viltį bei tikėjimą tautos ateitimi. Tas tikėjimas tapo kūnu 1918-aisiais, kai gimtoji kalba po daugelio amžių pirmą kartą įgavo valstybinį statusą ir atvėrė kelius nacionalinės raštijos suklestėjimui.
© 2008 XXI amžius
|