|
Jo Šventenybei Romos Popiežiui Benediktui XVI
Neturinčio pabėgėlio statuso, todėl nepripažinto
emigranto iš Čečėnijos Respublikos, čečėnų rašytojo Vachido Elchojevo
atviras laiškas
Jūsų Šventenybe! Esu čečėnų rašytojas, pasirašinėju Denio Muchamado slapyvardžiu. Denis Muchamadas buvo mano senelis iš tėvo pusės. Jis buvo gerbiamas žmogus, dalyvavo Pirmajame pasauliniame kare. Iš karo jis grįžo turėdamas viršilos laipsnį, Rusijos imperatoriaus apdovanotas visų keturių laipsnių Georgijaus kryžiumi. Dalyvavo ir pilietiniame kare bolševikų pusėje. Čečėnai, sutriuškinę baltuosius, vadovaujamus Denikino, išgelbėjo Raudonąją armiją nuo sunaikinimo ir padėjo įtvirtinti sovietų valdžią. Absurdiškai apkaltintas kaip caro armijos karininkas, Stalino klikos buvo sušaudytas. Sušaudyti ir du jo sūnūs. Mano senelis iš motinos pusės su broliu taip pat buvo suimti ir sušaudyti nežinia už ką, be kaltės įrodymų.
Mes, čečėnai, esame seniausios pasaulyje Nochči (išvertus iš čečėnų kalbos Nojaus palikuonys) tautos atstovai. Omenyje turiu biblijinį pranašą Nojų, kuriam mūsų didysis Kūrėjas vienintelis ir visagalis Dievas liepė pastatyti didelį laivą ir į jį paimti po porą abiejų lyčių žmonių ir visokių gyvūnų. Mes, čečėnai, iš tiesų esame žmonijos protėvių tauta, išsaugojome ir iki šiol kalbame seniausia pasaulyje kalba Vaj Mot. Žinomas čečėnų mokslininkas profesorius J. Deširijevas pavadino tą kalbą Nana Mot, išvertus kalbų motina. Užtenka pasakyti, kad mokslininkų iššifruoti aštuonių tūkstančių metų šumerų rašmenys yra išversti į šiuolaikines kalbas.
Jūsų Šventenybe! Jūs sėdite šv. Petro soste, amžinajame Romos mieste, šventajame, visos žmonijos gerbiamame Vatikane. Romą įkūrė senovės etruskai broliai dvyniai Romulas ir Remas. Pirmieji šeši didžiosios Romos imperatoriai, pradedant Gajumi Julijumi Cezariu, taip pat buvo etruskai. Tačiau kažkodėl manoma, kad etruskų kalba mirusi kalba. Mes, čečėnai, iki šiol ja kalbame, ir tuo nesunku įsitikinti.
Senovės etruskai vadinami cheto etruskais. Chetai buvo senovės Trojos gyventojai. Puikioji Nefertitė, vieno Egipto faraono žmona, kurios terakotinė galva saugoma Vokietijos muziejuje, taip pat buvo chetų kilmės. Pirmoji pasauliui žinoma senovės Egipto faraono ir karingųjų chetų sutartis buvo surašyta chetų kalba. Seniausias pasaulyje šventasis miestas Jeruzalė taip pat buvo įkurtas chetų, kur jie gyveno drauge su chananėjais (iš čia ir pavadinimas Chanano žemė). Žinomas ir pirmasis šventosios Jeruzalės vardas Baital Mukadas. Daugelis dabartinių kalbų Europoje turi nemažai čečėniškų žodžių, kurie panašiai tariami ir turi identišką prasmę. Ypač jų daug lotynų kalboje. Tą galima paaiškinti etruskų kalbos poveikiu.
Didysis užkariautojas Aleksandras Makedonietis, patartas jo draugo ir mokytojo Ptolomėjo, nesiryžo užkariauti klestinčio Kaukazo todėl, kad jo gyventojai buvo karingi vainachai (dar vienas čečėnų savivardis). Jie ne tik puikūs kariai, jų tarpusavio santykiai tokie geri, kad galėtų būti pamatu bet kuriai religijai, - sakė jis. Ptolomėjas manė, kad draugauti ir prekiauti su jais žymiai naudingiau, negu kariauti. Šiaip ar taip A. Makedonietis Kaukazo užkariauti nebandė tai gerai matyti iš jo žygių žemėlapio.
Šimtmečiais vainachai sėkmingai gynėsi nuo nesuskaičiuojamų klajoklių ordų, jie liko gyventi toje pačioje vietoje ir išsaugojo savo papročius, tačiau svarbiausia jie išsaugojo savo kalbą. Kalba išliko nesudarkyta, neužteršta, todėl seniausi tekstai, užrašyti mūsų protėvių prieš tūkstančius metų, laisvai skaitomi kaip dabartinės čečėnų kalbos tekstai. Pakanka pasakyti, kad patys stipriausi, žiauriausi ir didžiausi senovės užkariautojai mongolai, hunai ir net pats didysis Tamerlanas negalėjo įveikti vainachų. Beje, Tamerlanas, įvertinęs čečėnų pasipriešinimą, kurio jis pirmą kartą negalėjo palaužti, dovanojo čečėnams labai vertingą auksinį kardą. Ši relikvija Stalino laikais buvo pagrobta ir veikiausiai saugoma Kremliaus saugyklose.
Aukso ordos žlugimas pagimdė kitą blogį Rusiją. Tai stambiausias pasaulyje valstybinis darinys, beveik nuolat kariaujantis su mažomis tautomis štai jau beveik keturis šimtus metų. Čečėnai yra vienintelė Rusijoje gyvenanti tauta, kuri atėjo į Spalio revoliuciją nesusisluoksniavusi, t.y. be kunigaikščių ir baudžiauninkų, tautoje viešpatavo visiška demokratija.
Deja, mirtį nešantys ginklai nuolat tobulinami, ir šis procesas mums, žinoma, nenaudingas. Kovojantys čečėnų kariai turi tik tokius ginklus, kuriuos jie gauna (perka) iš Rusijos armijos. Jau beveik dešimt metų Rusijos kariuomenė kariauja ne su ginkluotais sukilėliais jie nuolat puola beginkles gyvenvietes ir pačiais brutaliausiais būdais žudo čečėnus. Ir tokie nusikaltimai daromi viso pasaulio akivaizdoje XXI amžiuje. Europoje naikinama seniausia Nochči tauta, tiesioginė biblinio pranašo Nojaus palikuonė.
Visoje respublikos teritorijoje čečėnai be jokio preteksto, be sankcijų suimami ir šaudomi, žiauriai kankinami, su jais atliekami įvairiausi bandymai. Rusijos kariuomenė grobia žmones dėl išpirkos. Jeigu pagrobtųjų artimieji nepajėgia jų išpirkti, nes reikalaujama labai daug pinigų, jie nužudomi ir lavonai parduodami pigiau. Nereikia pamiršti, kad taip elgiamasi su visai nekaltais žmonėmis. Valdžia net nebando apginti žmonių. Plačiai naudojamos nuodingosios medžiagos, dujos, psichotropinės priemonės. Dar Pirmajame pasauliniame kare uždraustos sprogstamosios kulkos dum dum, taip pat naujausi ginklai, kurie dar tik bandomi, o Čečėnijoje šie ginklai nukreipti prieš taikius gyventojus.
Smogikų nėra daug, tačiau kariuomenė jų bijo ir neina ten, kur įtaria juos esant, nes dar, ko gero, pavyktų sunaikinti. Tada jiems tektų nutraukti šių dienų Rusijos vadeivoms naudingą karą. Oficialiais duomenimis, tik per antrąjį Čečėnijos karą nužudyta 120 tūkstančių abiejų lyčių čečėnų, daugiausia moterų, vaikų ir senių. Šį skaičių savo pranešime minėjo buvęs komunistų kandidatas į Rusijos prezidentus Genadijus Ziuganovas.
Čečėnų duomenimis, nužudyta daugiau kaip 300 tūkstančių vainachų tautybės žmonių. 97 proc. jų visiškai nedalyvavo kariniuose veiksmuose. 42 tūkstančiai nužudytųjų mažamečiai vaikai. Šiandien Čečėnijoje daugeliui čečėnų gyvenimas tapo tiesiog nepakeliamas. Nėra darbo, nėra galimybės imtis legalaus verslo, net žemdirbyste ir gyvulininkyste verstis tapo labai pavojinga. Visoje Čečėnijoje, ypač kalnų rajonuose, pievos, miškai užminuoti. Nuo minų žūsta žmonės ir galvijai, o ypač dažnai vaikai. Minų laukų žemėlapių nėra, išminavimo darbų niekas nesiima. Darbą Čečėnijoje galima gauti tik parodžius ypatingą lojalumą okupacinei valdžiai. Tik žmonės, kurie turi VRM arba KGB slaptojo darbuotojo pažymėjimą, gali tikėtis valdžios malonės dažniausiai tai įvairaus plauko skundikai, informatoriai ir kolaborantai, kurių informacija 99 proc. atvejų būna laužta iš piršto.
Pasakyti, kiek pasaulyje yra pabėgėlių iš Čečėnijos, neįmanoma, tačiau neseniai radijas Svoboda, remdamasis Nagoj Mirza kaimo mokyklos istorijos mokytojo Betrizovo žodžiais, pranešė, kad prieš keletą mėnesių mokykloje mokėsi 125 mokiniai, o dabar neliko nė vieno. Aš tvirtinu, kad šioje mokykloje 2002 m. pabaigoje, kai su savo vaikais ir vaikaičiais buvau priverstas bėgti į palaiminguosius Vakarus, trimis pamainomis mokėsi apie 800 mokinių. Gyventojai pasakoja, kad minėtoje gyvenvietėje ištuštėjo ištisos gatvės, nėra net su kuo pasisveikinti. Tai mano gimtasis kaimas, čia aš gimiau ir gyvenau iki pabėgimo į šiaurės Europą, į Lietuvos Respubliką. Mano nevedęs sūnus nužudytas, kiti du sūnūs ir žentas, vyresniosios dukters vyras, trijų nepilnamečių vaikų tėvas, pabėgo į Europą, nes bijojo nepagrįsto arešto ir mirties. Žentas tiktai po penkerių metų sugebėjo susijungti su žmona ir vaikais, kai Lietuva buvo priimta į Šengeno erdvę. Tačiau, kur jie gyvens ateityje neaišku, nes registruoti jie įvairiose šalyse.
Kare žuvo mano vyresniojo brolio sūnus tą okupantų specialiosios tarnybos gerai žino, nes įvyko laidotuvės ir pamaldos. Jie viską kuo griežčiausiai kontroliuoja, tačiau iki šiol neatšaukė visuotinės paieškos. Priežastys, dėl kurių jis ieškomas prasimanytos. Reikalas tas, kad už jo galvą pažadėti dideli pinigai. Viskas baigsis tuo, kad sučiups kokį nelaimėlį, atpažins, jam bandant pabėgti nužudys, o viršininkai išsidalins premiją ir apdovanojimus už pavojingo nusikaltėlio likvidavimą. Kartą mane ir mano giminaičius buvo iškvietę į karinę prokuratūrą atpažinti tariamai sulaikyto mano brolio sūnaus. Mes, savaime aišku, pasakėme, kad šio žmogaus nesame matę. Tačiau jo nepaleido, nors suimtas jis buvo pabėgėlių punkte Ingušijoje. Aš net jo pavardę įsidėmėjau Beibulatovas. Šio žmogaus likimas nepavydėtinas, nes net giminaičiams apie jį valdžia nieko nepranešė.
Jokiu būdu tai ne vienintelis atvejis suimtų be jokių įrodymų, be kaltės visiems laikams dingusių yra daug dešimčių tūkstančių.
Mano sūnus buvo sulaikytas kontrolės punkte mūsų Nadterečės rajone, kur jokių karo veiksmų nevyko. Prabėgo savaitė, ir tik tada mes už pinigus galėjome jį išvaduoti. Deja, pavėlavome: rajono tardymo izoliatoriuje nuo kankinimų jis išprotėjo.
Nadterečės rajonas, kaip minėjau, yra respublikos šiaurėje, jis laikomas lojaliu okupacinei valdžiai. Čia saugiausia gyventi, teisingiau pasakius didesnė tikimybė išlikti. Vien tik mano gimtajame rajone nepateikus jokių kaltinimų represuota ir dingo be žinios daugiau kaip 200 žmonių. Labai dažnai tie niekšai užmuša suimtuosius tiesiog automobilyje šūviu į smilkinį arba į nugarą ir išmeta ant kelio nesustodami.
Yra įteikta per 2000 skundų dėl Rusijos milicijos organų nežmoniško įžūlumo, savivalės, nes būtent VRM vykdo nežabotą prievartą. Žmonės pagrįstai baiminasi ir sukarintų valdžios organų, nes niekas netiki, kad kas nors galėtų jiems pagelbėti, bent užjausti. Jie mato: vadinamasis demokratinis Vakarų pasaulis žavėdamasis sutinka didžiausią nusikaltėlį Rusijos prezidentą V. Putiną, kuris antrojo Čečėnijos karo pradžioje paskatino Rusijos ginkluotąsias pajėgas tiesiog be atrankos naikinti čečėnus. Visi jie nuo 16 iki 65 metų yra teroristai. Ir dar: Tualete reikia juos skandinti. Tenka pasakyti, kad jo nurodymai iki šiol vykdomi tiksliai.
Pasaulio žiniasklaidoje nusirito Rusijos specialiųjų tarnybų teroristinių aktų demaskavimo banga. Už šį demaskavimą savo gyvybe užmokėjo garbingi Rusijos piliečiai Litvinenka, Politkovskaja... Net tada, kai žudikai buvo išaiškinti, Rusijos valdžia atsisakė juos išduoti motyvuodama tuo, kad ji neišduoda savo piliečių. Atsitikimas su Rusijos specialiųjų tarnybų darbuotoju Lugovojumi, buvusio Čečėnijos prezidento žudikais Kataro sostinėje stiprina pasaulio žiniasklaidos nuomonę, kad visas šis teisinis nihilizmas vyksta su Rusijos vadovų žinia.
Minėjau Čečėnijos rajoną ir gyvenvietę, kur nevyko ir dabar nevyksta karo veiksmai. Vidurio Čečėnijoje, o ypač pietiniuose kalnų rajonuose, padėtis daug sudėtingesnė, nes tie rajonai nepatenka į pasaulio žiniasklaidos akiratį. Ten teisėsaugos reikalai tokie blogi, kad 90 proc. gyvenviečių visiškai ištuštėjo. Prisiminkime kapitono Ulmano bylą. Šis kariškis dalinio, kuriame tarnavo, vado pulkininko įsakymu sušaudė devynis žmones, tarp jų ir nėščią moterį. Tai ne vienintelis toks nusikaltimas, tiesiog jie neiškyla viešumon, žurnalistų ten nėra, o gyventojai tyli, nes bijo. Čečėnijos kalnų rajonuose gyventi pavojinga iki šiol. Ten dislokuoti kariuomenės daliniai, kurie, neturėdami ką veikti, kasdien planingai šaudo iš patrankų į kalnus, naikina šimtamečius buko miškus, net atskirai augančius medžius. Šie miškai daug tūkstantmečių saugo gamtą. Dėl barbariško kariaunos elgesio suaktyvėjo nuošliaužos, į paviršių ėmė kilti nafta, užteršdama švariausias kalnų upes, kurios prasideda aukštai kalnuose, o jų vandeniu naudojasi slėniuose įsikūrusios gyvenvietės.
Artilerijos sviediniai atidengia seniausius archeologinius žemės sluoksnius. Juodojoje rinkoje prekiaujama nepaprastai vertingais archeologiniais radiniais. Prekeiviai juos parduoda kaip Babilono, Asirijos dirbinius, įsigytus tokiu nusikalstamu būdu.
Dar neseniai mūsų šalis buvo vadinama bokštų šalimi, o dabar šių reliktinių statinių šalyje liko tik vienetai. Maždaug penki šimtai seniausių gynybinių bokštų ir pilių kompleksų susprogdinta Stalino nurodymu tada, kai 1944 m. čečėnų tauta buvo deportuojama (tautą, neprisimenančią savo istorijos, lengva valdyti), o išlikusius statinius baigia sunaikinti šiuolaikiniai barbarai, gavę tylų Vakarų sutikimą.
Tačiau Rusijos specialiosioms tarnyboms nepavyksta sunaikinti mūsų religijos dėl jos uždarumo ir mūsų ištikimybės jai. Užtat specialiosios tarnybos kuria slaptas sufistines sektas, kurios Rytų musulmonų šalių susirinkimo pasmerktos prieš 50 metų. Beveik visas sektas valdo Rusijos slaptosios tarnybos, sudarytos iš kolaborantų.
Mano sūnūs ir žentas buvo keletą kartų suimti be jokių sankcijų, tačiau man pavyko juos išpirkti. Sudaręs galimybę emigruoti į Vakarus, aš išgelbėjau juos nuo neišvengiamos mirties. Dabar jie su šeimomis gyvena vienoje Vakarų valstybėje.
Lietuvos Respublikoje aš gyvenu jau penkerius metus. Per tą laiką vienerius metus praleidau Lietuvos kalėjime už bandymą išvykti į Vokietiją pas šeimą. Vietoj suderėtų 700 JAV dolerių už šią paslaugą pasienyje iš mūsų buvo pareikalauta 5000 dolerių. Tiek pinigų neturėjome, ir aš atsidūriau kalėjime. Tada mūsų buvo dešimt žmonių: dukra ir dvi marčios, šeši vaikai (vyriausiam tada buvo 14 metų, o tris mažiausius nešėme ant rankų).
Tiesa, teisėjas žadėjo mane išteisinti už 5000 dolerių, tačiau tiek pinigų aš neturėjau. Lietuvos teisėjai tokiais atvejais nesukalbami jie juk ne renkami, o skiriami.
Už du bandymus pereiti sieną šešis mėnesius praleidau Pabradėje, pabėgėlių punkte. Gyvenimo sąlygos dėl viršininkų savivalės ten žymiai blogesnės nei kalėjime. Pabradės punkto komisaras tikras nusikaltėlis nepatenkintuosius jis deportuoja, t.y. perduoda į Rusijos KGB rankas, ten žmonės išnyksta visiems laikams. Nenuostabu, juk jis yra KGB rezervistas. 2004-ųjų metų rugpjūčio mėnesį per sieną jis pervedė 25 pabėgėlius iš Pakistano (už 2500 JAV dolerių iš vieno žmogaus), o dar 25 žmones pasmerkė deportacijai, nes tiek pinigų jie neturėjo. Pabėgėlių punktų vadovai pelnosi viešai, nes kyšiais dalijasi su savo viršininkais.
Lietuvoje turiu draugų, kurie mane remia moraliai ir materialiai, be to, bendradarbiauju katalikiškame laikraštyje XXI amžius, rašau straipsnius religinėmis temomis. Manoma, kad man neblogai sekasi, nors esu musulmonas. Jūsų didžiojo pirmtako pamokslų paveiktas padariau išvadą, kad islamas ir krikščionybė iš esmės yra ta pati religija, tik jos atskirtos dirbtinomis kliūtimis. Juk neatsitiktinai visi Dievo pranašai, pradedant protėviu ir pramote Adomu ir Ieva, skelbia vieningojo, visaesančiojo, visareginčiojo ir visagalinčiojo Dievo Kūrėjo valią. Dievo Įsakymus, nuodėmes ir katalikai, ir musulmonai supranta vienodai. Islamas neneigia Biblijos. Jūsų pirmtakas manė, kad su musulmonais galima susikalbėti, net susivienyti.
Didysis Romos popiežius Jonas Paulius II, deja, gyveno neilgai. Mūsų gėdai, mes, žmonės, esame dėl to kalti. Man gėda, kad turkas Ali Agdža buvo musulmonas, kaip ir aš. Didžiojo Dievo akivaizdoje sakau, kad be jokio gailesčio atiduočiau savo gyvybę, jeigu mainais būtų galima į nuodėmingą žemę sugrąžinti didįjį pontifiką. Šventojo Petro soste niekada nebuvo žmogaus, labiau tinkamo nei jis. Būtent taip mano daugelis musulmonų, kurie tiki, kad greitai visoje planetoje bus viena religija! Tačiau tai anaiptol nereiškia, kad mes, musulmonai, negerbiame kitų krikščionybės šakų.
Per visą laiką, kurį praleidau Lietuvoje, man nebuvo suteiktas pabėgėlio statusas. Aš kreipiausi net į teismą, tačiau be jokių argumentų man buvo atsakyta neigiamai. Dabar aš esu žmogus be konkretaus statuso. Iš pradžių gavau 120 litų per mėnesį. Nuo 2008-ųjų metų žadama mokėti 200 litų (maždaug 56 eurus). Už šiuos pinigus Lietuvoje išgyventi neįmanoma. Man padeda vaikai, tačiau jie turi savo šeimas, yra taip pat pabėgėliai, be nuolatinio darbo. Vis dėlto Vakaruose gyventi geriau, negu nekaltai žūti Rusijos filtracijos lageriuose. Lietuvoje viskas žymiai pigiau, negu senosiose Europos valstybėse, deja, vaistai čia irgi labai brangūs, o man netrukus sukaks 70. Kitiems čečėnų pabėgėliams žymiai sunkiau, jiems integracinius pinigus nustojo mokėti po metų, ir net nepilnamečiams ir mokyklų moksleiviams atsisakoma teikti tas varganas pašalpas. Mano kaimynams, taip pat čečėnams pabėgėliams, suteikė netinkamą, vėjų perpučiamą butą, į kurį įkeldino apgaulės būdu: žadėjo dviem trim dienom. Šeimos vyras labai ligotas, patyręs infarktą, antros grupės invalidas, bet invalidumo išmokų negauna. Jo žmona taip pat ligota, todėl negauna darbo, negauna ir pašalpos. Jų sūnus dirba nelegaliai, nes irgi serga, neturi vieno inksto. Niekam jie nerūpi. Tačiau, kartoju, toks gyvenimas geriau negu nekaltai žūti Čečėnijoje. Beje, toks požiūris į pabėgėlius taisyklė, o ne išimtis.
Esu pensininkas, bet pensijos negaunu, kaip man aiškinama, todėl, kad neturiu pabėgėlio statuso, neturiu teisės nuolat gyventi Lietuvos Respublikoje. Du kartus bandžiau gauti rusiško pavyzdžio užsienietišką pasą, pagal įstatymą jis turi būti išduotas pateikus rusišką vidaus pasą, tačiau man be jokios priežasties užsienietiško paso Rusijos ambasadoje Vilniuje neišdavė. Čia niekas nieko neaiškina, todėl pabėgėliai net nežino, ką daryti. Dabar aš abejoju, ar esu Rusijos pilietis, aš noriu namo, aš labai bijau čia numirti, aš apskritai bijau, nes gerai žinau Rusijos vadeivų klastingumą. Visą sąmoningą mano gyvenimą mane persekiojo dėl tautinės priklausomybės. Aš įtariu, kad kai kam Rusijoje, taip pat ir Lietuvoje, nepatinka mano literatūrinė veikla. Kartą, maždaug prieš trejus metus, paketą su dvidešimčia mano apsakymų, parašytų rusų kalba, aš pasiunčiau į Jordanijos sostinę Amaną žemiečiams. Norėjau, kad apsakymai būtų išversti į arabų kalbą. Tačiau lietuvių specialiosios tarnybos mano paketą nusiuntė Rusijos saugumui. Kai pakėliau triukšmą, paketas man buvo grąžintas, įdėtas į kitą voką su užrašu: Gautas atplėštas. Maskva, Šeremetjevo-2 aerouostas, apsaugos tarnyba. Ir parašas majoras Lebedevas.
Vidaus pašto tarnybos taip pat įžūliai meluoja, kai kurios pašto siuntos dingsta be pėdsakų. Taigi pašto paslaugomis pasinaudoti negaliu, o pasiskųsti nėra kam.
Įtariu, kad Lietuvos VSD pavaldus Rusijos FST. Šiaip ar taip, bendradarbiauja jie patikimai, be atodairos pažeisdami Lietuvos Respublikos įstatymus.
Čečėnijoje okupacinė valdžia sukūrė iš kolaborantų keletą tarpusavyje kovojančių ginkluotų grupuočių, kurios atvirai konfliktuoja tarpusavyje dėl pinigų, gaunamų iš metropolijos. Dažnai įvyksta ginkluoti kruvini susirėmimai, tačiau labiausiai dėl to kenčia taikūs gyventojai. Ginkluotos grupuotės yra šios: Rytai (vadovas generolas Jamadajevas (FSB)), Šiaurės grupė (vadovas generolas Kakijevas (GRU)), marionetinis prezidentas su savo kariauna. Be šių, dar veikia įvairios milicijos grupuotės, šeštasis skyrius ir kt. Visos jos terorizuoja gyventojus, vienos kitoms nepavaldžios, kam nors jas apskųsti beprasmiška. Užtat visos jos besąlygiškai klauso šeimininkų Maskvoje: FST, GRU, MVD ir t.t.
Respublikos gyventojai netiki įstatymais, nesitiki teisingumo, bėga kur kas išmano, kur kas gali. Vakarų šalys pabėgėliams yra patraukliausios, nes ten veikia įstatymai, ten aukšta gyvenimo kokybė. Tose šalyse jų neišvengiamai daugės, nors čečėnai jose nepageidaujami.
Čečėnijoje beveik visi buvę fabrikai, gamyklos yra užimti kariuomenės, paversti kareivinėmis, kariniais objektais. Atstatyti jų jau neįmanoma.
Čečėnų vargai nesibaigia ir patekus į trokštamą Vakarų šalį. Ten jie apšaukiami vagimis, mafijozais, vos ne banditais. Juos muša policija, jiems nesuteikiama medicinos pagalba.
Čečėnų pabėgėliai neišvengiamai turi pereiti vieną buvusios socialistinio lagerio valstybės sieną. Tas šalis be išimčių valdo KGB žmonės. Ir jie anaiptol nėra buvusieji KGB jie aktyviai bendradarbiauja su atitinkamomis struktūromis. Rusijoje jos dabar vadinamos FST, bet esmė nuo to nesikeičia.
Kriminaliniai Rusijos vadeivos davė čečėnams ginklų užtenka tik parodyti pasą, pasirašyti. Aš pats mačiau, kaip tai daroma. Paskui išprovokavo nusikalstamą karą, siekdami išplauti pinigus ir prisiplėšti. Čečėnų tauta neteko daug žmonių, dalis jos išsibarstė po visą pasaulį. Kai buvę smogikai, patikėję melagingais valdžios pažadais, eina atiduoti ginklus, legalizuotis, juos areštuoja ir dažniausiai nužudo. Dabar valdžia sako, kad ji nieko nežadėjusi, kad kalbos apie amnestiją žurnalistų išmonė.
O kaip bus nubausti tie, kurie išprovokavo šį nusikalstamą karą? Valentina Melnikova kareivių motinų komiteto pirmininkė yra prašiusi Rusijos ministro pirmininko Černomyrdino sustabdyti nusikalstamą karą. Tegul žūsta, jie juk basurmanai, jo atsakymas.
Tie, kurie kurstė tautinę nesantaiką, klesti, jie sugeba laiku pasitraukti, išnykti, nes turi atsarginius pasus kitomis pavardėmis, kitomis pilietybėmis, jie iš anksto pasirūpino užsienyje įsigyti nekilnojamojo turto, užsienio bankuose jų vardu atidarytose sąskaitose. Stambių piniguočių, tokių kaip Rokfeleris, niekam net į galvą neatėjo teisti. Todėl viskas gali pasikartoti, ir vėl nukentės nekalti žmonės.
Išgarsintas Eduardo Chodoso knygoje rusų stačiatikių bažnyčios patriarchas Aleksijus II pasaulyje turi Redigerio pavardę ir yra KGB bendradarbis. Tai jis laimino Rusijos kariuomenę pirmajame ir antrajame Čečėnijos karuose. Šis žmogus prieš kelis mėnesius su geros valios vizitu lankėsi Europos Sąjungoje. Kaip turintis didelę taikdarišką patirtį, jis pasisiūlė būti tarpininku, derybininku. Labai įdomu, kur jis įgijo šios patirties? Moldavijoje, kai nuo jos atplėšė Padniestrę? O gal Šiaurės Osetijoje, kur osetinai federalinės kariuomenės padedami išpjovė šimtus ingušų? O gal Abchazijoje arba Pietų Osetijoje, kai Rusijos specialiosios tarnybos išprovokavo nusikalstamus susirėmimus ir atplėšė nuo nepriklausomos Gruzijos šias respublikas? O gal Armėnijos kare su Azerbaidžanu, kur žuvo daug žmonių, kur liko kraujuojantis, beveik neišsprendžiamas šių šalių konfliktas?
Buvusioje Jugoslavijoje serbai išpjovė daugybę albanų ir bosnių religiniu pretekstu, kroatų taip pat, nors jie buvo krikščionys, bet katalikai. Tačiau KGB patriarchas kažkodėl tylėjo, kai buvo žudomi šie žmonės.
Beveik 14 metų trunka Čečėnijos karas. Mažos respublikos, mažos tautos Šiaurės Kaukaze karas su monstru Rusijos imperija. Seniausia pasaulyje tauta, save laikanti biblijinio pranašo Nojaus palikuone, gali išnykti.
Jūsų Šventenybe! Jūs esate vienas įtakingiausių ir populiariausių šių laikų asmenybių. Jūs esate milijardo padorių krikščionių galva, Jūsų įtaka žmonijos protams didžiulė, tiesiog beribė. Dėl teisingumo, dėl žmonių meilės, dėl didžiojo ir visagalio Dievo, kuriam mes visi, nepriklausomai nuo religijos, lenkiamės, parodykite krikščionišką gailestingumą, padėkite nutraukti mūsų tautos tragediją, padėkite sustabdyti nusikalstamą karą, išgelbėkite nuo sunaikinimo daug iškentėjusią čečėnų tautą!
Čečėnų pabėgėlis be pabėgėlio statuso, čečėnų rašytojas,
katalikiško laikraščio
XXI amžius korespondentas
Denis Muchamadas
(Vachidas Elchojevas)
© 2008 XXI amžius
|