|
Nuvertinta motinystė
Dar sovietmečiu sukurtame Vytauto Žalakevičiaus filme vienas iš jo herojų, sutrikęs dėl žmogaus žūties po keletą kartų klausia abejingą tragiško įvykio liudininką: Kodėl tu ramiai stovėjai po medžiu, kai buvo žudomas žmogus? Ši frazė tada rimtai ir su humoru buvo kartojama daugelio. Tačiau tai anaiptol nereiškė, jog sovietinėje imperijoje buvo jaudinamasi dėl kiekvienos nekaltos aukos. Kur kas tiksliau to meto požiūrį į mirtinguosius nusako Kremliaus diktatoriui Josifui Stalinui priskiriama frazė: Yra žmogus yra problema, nėra žmogaus nėra problemos.
Paminėtinas šiuo atveju ir gydytojos psichiatrės Palmyros Rudalevičienės liudijimas: Anais laikais baigdama medicinos studijas iš aukštosios mokyklos apie abortą išsinešiau žinias, kad viso labo tai yra penketo minučių ambulatorinė procedūra, neverta didesnio dėmesio ligoninėse atliekama po kelias dešimtis kasdien.
Šiandien tik vyresniesiems gal šmėsteli Sibiro lagerių siluetai, kur mirtį nuo alinančio darbo, bado ir šalčio sutikdavo tūkstančiai niekuo nenusikaltusių mūsų tautiečių. Jaunajai kartai tiesiog sunku patikėti, kad lyg niekur nieko KGB agentai galėdavo vidurnaktį įsiveržti į tavo namus, suimti ir be jokio teismo pasiųsti į amžinojo įšalo žemę. O štai negimusios gyvybės žudymo klausimas ir šiandien yra atviras.
Šių metų kovo pirmosiomis dienomis žiniasklaida informavo apie Briuselyje surengtą protesto akciją. Dingstimi jai tapo Lietuvos Seimui pateiktas įstatymo projektas dėl abortų uždraudimo. Kiek buvo galima spręsti iš užfiksuotų vaizdų, renginys nebuvo itin vykęs: mūro sienos fone stovėjo keliolika vyresnio amžiaus vyrų ir moterų su plakatu rankose. Užrašas skelbė: Abortas yra teisė. Jo uždraudimui ne. Publikacija spaudoje buvo parengta remiantis Marijos Aušrinės Pavilionienės informacija, nors pati parlamentarė ir neigė šią akciją organizavusi. Jos teigimu, ji tik pateikė Briuseliui informaciją.
Užtat ko vertas M. A. Pavilionienės komentaras: Jeigu mūsų valstybė elgsis apgalvotai, ši akcija visiems išeis į naudą... Bet abortus siekiančio uždrausti Seimo nario Valdemaro Tomaševskio pavardė išliks istorijoje kaip fanatiško žmogaus, kuris mėgino nublokšti Lietuvą į žmonių persekiojimo viduramžių tamsą. Prie ponios M. A. Pavilionienės požiūrio į negimusią gyvybę dar sugrįšime. Čia tik pastebėsime, kad modeliuojant Lietuvos istoriją drąsos jai tikrai nestinga.
Moteriai ir vyrui (pirmiausia, žinoma, moteriai) ateina tas metas, kai tenka apsispręsti gimdyti ar negimdyti. Tikintiesiems tai neturėtų kelti jokių abejonių: Biblijoje aiškiai pasakyta: Nežudyk. Tegul kartais ir sunku suvokti, jog ta naujai pradėta gyvybė iš tiesų turi teisę ir privalo ateiti į šį pasaulį, kaip atėjo kažkada ir jie patys, kad jokiomis kliūtimis, jokiais nepatogumais negalima pateisinti jo nužudymo. Pagaliau kas žino, ar ne ji arba jis gyvenime gali tapti vienintele jų akių šviesa.
Sprendžiant iš debatų, abejingų minėtam Seimo nario projektui nėra. (Paminėtina tik, jog abortų draudimui numatoma ir keletas išimčių. Pavyzdžiui, kai būsimas gimdymas kelia pavojų motinos gyvybei, kai moteris buvo išprievartauta.)
Besiginčijančių argumentai dažnai yra patys netikėčiausi. M. A. Pavilionienė Lietuvos TV laidoje atsakydama į V. Tomaševskio nuomonę, pareiškia: Kaip Tomaševskis, būdamas vyras, gali nuspręsti dėl moters teisės gimdyti ar negimdyti. (Ši frazė turėtų atkreipti lygių galimybių kontrolierių dėmesį.)
Pasak M. A. Pavilionienės, seniai praėjo laikas, kai Dievas, Bažnyčia ir karalius nulemdavo kiekvieno žmogaus likimą šiandien moteris turi teisę pati nuspręsti, kaip elgtis su savo kūnu. (Vėlgi tenka pastebėti, jog šiuo atveju tas kūnas ne vien jos.)
Bet išklausykime ir antrąją pusę. Dar 1968 metais popiežius Paulius VI savo enciklikoje Humanae vitae apie gimstamumų reguliavimą perspėjo, kad kontracepcija suformuos žmonių įsitikinimą, esą jie turi beribę galią savo kūnui. O iš tiesų skatinimas veržtis į netikrą laisvę, kurią jiems siūlo kontraceptinės priemonės, abortai bei iškreiptas feminizmas, veda prie moters nužmoginimo.
Iš tiesų polemikos metu ypač sureikšminant moters teises neretai pamirštama, kaip negimusios gyvybės žudymas atsiliepia jos savijautai ir sveikatai. Amerikiečių medikai po aborto pasireiškiančius moters psichikos sutrikimus prilygina iš Vietnamo karo grįžusių veteranų išgyvenimams. JAV psichiatrai specialiai ruošiami dirbti su panašiomis patologijomis.
P. Rudalevičienės teigimu, poabortinio streso metu moterys išgyvena juodą neviltį, apmaudą, baimę, didžiulį kaltės jausmą. Jas vargina įkyrios mintys, baimė užmigti ir susapnuoti savo negimusį kūdikį. Pasak P. Rudalevičienės, kuri dar yra ir Lietuvos kultūrinės psichiatrijos asociacijos prezidentė, nė viena jos pacientė net nekalbėjo apie aborto metu patirtą fizinį skausmą (kuris irgi yra nelengvai pakeliamas). Medikų nuomone, poabortinė patologija dažnai peržengia psichiatrinės kompetencijos ribas... Jei moteris yra tikinti, gydytoja P. Rudalevičienė ją dar siunčia konsultuotis pas dvasininką.
O kas gali pasakyti, ką patiria per prievartinę eutanaziją ta moteryje užgimusi nauja gyvybė...
Ponia M. A. Pavilonienė, būdama moteris, turėtų gerai žinoti, ką kiekvienai iš jos atstovaujamųjų lemia negimusios gyvybės sunaikinimas. Beje, kaip ir daugelis vyrų, kurie po aistringų patikinimų apie amžiną meilę, sužinoję apie tai, kad jų žmonos ar sužadėtinės laukia kūdikio, pasak psichiatrų, tampa neatpažįstami: suranda dešimtis argumentų, dėl ko tam jų pradėtajam negalima leisti gimti, neretai net grasindami, jog priešingu atveju moterį paliks.
Atkreipia dėmesį ir tai, kad prieš naujojo įstatymo projektą per TV ryžtingai pasisako ir kitos moterys, kurių neišmanymu ar kompetencijos stoka niekas negalėtų apkaltinti. (Tarp jų Seimo narės Vitalija Vertelienė ir prof. Vida Marija Čigriejienė).
Nepaisant Valdemaro Tomaševskio oponenčių rango, jų argumentai nenusveria to, apie ką kalba medikai. Pavyzdžiui, teigiama, kad Europoje yra tiktai keletas šalių, kuriose draudžiami abortai, kad priėmus minėtąjį įstatymą ne viena bus priversta kreiptis į užsienio ginekologus, kad padaugės kriminalinių abortų. Juridiniu požiūriu pastarasis teiginys ypač kurioziškas. Lygiai taip, pavyzdžiui, griežtinant vairuotojų atsakomybę už avarijos metu sužalotus žmones, galima teigti, kad šie dažniau stengsis pabėgti iš avarijos vietos.
Šiaip ar taip baigiant prisimintini iškilaus vienuolio Sibiro tremtinio tėvo Stanislovo žodžiai apie tai, jog dėl visko, kas nutinka dėl mūsų kaltės, mūsų laukia atpildas niekas nelieka užmarštyje, viskas eina kartu su mumis.
Kęstutis Starinskas
Vilnius
© 2008 XXI amžius
|