Klausimai nelengvi, bet ar jie R. Juknevičienei?
Petras Kalnius
Daugelis skaitytojų, manau, prisimena XXI amžiuje (Nr. 26) spausdintą ilgą šio laikraščio redaktoriaus atvirą laišką Seimo narei R. Juknevičienei. Nežinia, ką atsakė pati politikė, bet tas laiškas prašosi kai kurių komentarų. Taip, iš Tėvynės sąjungos partijos pirmininko posto pasitraukus V. Landsbergiui, šios partijos oponuojamoji galia gerokai nusilpo, bet ar ją savo veiksmais susilpnino R. Juknevičienė? Apskritai, pažiūrėkime, už kurias iš atvirame laiške minimas Lietuvos gyvenimo negeroves galėtume apkaltinti R. Juknevičienę asmeniškai.
Jus liūdina, kad 1990 metais prieš Jus (o iš tikrųjų ir prieš kitus kelis įvairių pažiūrų kandidatus) Sąjūdžio Seimo taryba iškėlė savo kandidatą vienmandatėje apygardoje. Bet kuo čia kalta R. Juknevičienė, jeigu ji tada nebuvo net Sąjūdžio Seimo, juo labiau tarybos narė, o tik Pasvalio sąjūdžio aktyvistė, veikli jauna gydytoja. Sąjūdžio Seimo taryba, matyt, todėl ir nutarė tenai vienmandatėje apygardoje ją iškelti, kad dėl tų savybių tarp vietos žmonių ji buvo populiari, žmonėms sava, todėl galinti laimėti. O 1992 metais vienmandatėje apygardoje rajone (ypač Vilkaviškio) jau galėjo laimėti tik Brazausko rekomenduotas kandidatas.
Teisingai pastebite, kad visur į valdžią sulindo įvairiausio plauko buvusieji, bet ar R. Juknevičienei dėl to galime užkrauti asmeninę atsakomybę? Jeigu ji ir yra dėl to kalta, tai tiek pat, kiek ir visi dešinieji, visi piliečiai, įskaitant ir buvusius disidentus. Dauguma jų, sakyčiau, yra atsakingi už tai labiau, nes šie drąsūs žmonės, užuot stoję į politines partijas ir paėmę jose laikyti bent du kampus, nutarė stovėti nuošalėje, o kiti staiga pradėjo bičiuliautis su komunistais ir daugeliui eilinių piliečių visai sumaišė orientaciją. Ko sovietinei nomenklatūrai į valdžią neiti, jeigu tauta ne tik leido, bet ir pakvietė. Daugelis aktyviųjų disidentų darė kitą klaidą užuot stoję į Tėvynės sąjungą, turėjusią gudrų politiką, populiarų lyderį, ir užuot padėję jam bei R. Juknevičienei išlaikyti šią partiją kaip nedviprasmiškai dešiniąją, nutarė steigti savo politinę partiją. Ji bene du kartus ėjo į rinkimus atskiru sąrašu, bet į valdžią nepakliuvo, jų balsai atiteko kairiesiems. Pagaliau, visi dešiniųjų stovyklos rėmėjai dėl tokios padėties yra ne mažiau kalti negu aukštesnieji, nes būtent jie savo netoliaregiška galvosena, priešų paieška tarp saviškių griovė ir skaldė dešiniųjų stovyklos vienybę. Ne vien tuo, bet ir kaltinimais ne taip darant, to ar ano neatlikus ir t.t. Štai ir šį pavasarį R. Juknevičienę gina V. Landsbergis, TS frakcija Seime, TS skyriai, o daužo Seimo kairieji, visa nomenklatūros valdoma žiniasklaida ir... neiškenčia neįspyręs XXI amžius. Tiesa, dėl to, kad komunistinei nomenklatūrai vėl buvo leista ateiti į valdžią ilgam laikui po 1996-2000 metų dešiniųjų valdymo, didesnė kaltės dalis jau tenka Tėvynės sąjungai, o konkrečiau jos vyriausybės ministrams. Bet R. Juknevičienė ir tuo metu nebuvo nei ministrė, nei partijos pirmininkė.
Sielvartaujate, kad Lietuva iš visų ES šalių pagal ekonominius rodiklius esanti paskutinėje vietoje (iš tikrųjų Bulgariją, Rumuniją ir Latviją lenkia), kad apleistos kaimo sodybos, emigruoja žmonės. Bet dėl to sielvartauja visi, o ką čia daug gali R. Juknevičienė, jeigu mažai ką pajėgia visas Seimas, vyriausybė ir dešinieji, kurių jau aštuoneri metai kaip nėra valdžioje? Sakote, dešinieji, skirtingai negu kairieji, nedaro invazijos į Bažnyčią. Bet ar gali R. Juknevičienė arba kas nors kitas būti viršininkas Bažnyčios hierarchams? Jie patys dėl to sprendžia, be to, taip pat turi vadovus ir nepajudinamą Bažnyčios nuostatą nesikišti į politiką. Bet Jūs teisingai sakote, kad kai kurie kunigai agituoja kairiųjų naudai. Tai vėl yra liūdnoji pralaimėjimo pasekmė nugalėtojams leidžiama. Jei kunigas viešai pagirtų dešiniuosius, tai būtų grubus kišimasis į politiką, dėl to net žemė drebėtų, o jeigu agituoja už kairiuosius, tai nelaikoma kišimusi į politiką ir jokia žiniasklaida to net nepakomentuoja. Bet gal tikrai, kitaip reikia bandyti?
Gal ir nevalingai išėjo, bet straipsnyje R. Juknevičienė rodoma lyg ir kokia priešingybė V. Landsbergiui. O juk R. Juknevičienė, kaip ir profesorius, taip pat visus aštuoniolika metų yra puolama ir šmeižiama būtent už tuos pačius dalykus, kaip ir V. Landsbergis. Ir už tai, kad eina jo pėdomis. Dešiniųjų veikėjų, kurie jo pėdomis neina, žiniasklaida nejudina. Tad ar ne jiems geriau ir tiktų rašyti atvirą laišką? O apskritai, Tėvynės sąjungoje sprendimai priimami kolektyviai. Dažniausiai nutaria prezidiumas, jo nutarimą tvirtina arba atmeta, kartais koreguoja partijos taryba. Todėl logiškai mąstant klausimai turėtų būti adresuojami partijos struktūroms. O jeigu vis dėlto norima gauti atsakymą iš vieno asmens, atviras laiškas turėtų būti skirtas pirmajam partijos asmeniui. O kaltinti asmeniškai antraeilius asmenis, manau, būtų beveik tas pats, kaip apkaltinti XXI amžiaus redaktorių, kam toks mažas laikraščio tiražas ir kodėl jis ne dienraštis.
Yra kažkokia kolektyvinė rutina. Kad ir neapsisprendimas dėl bendro dešiniųjų stovyklos laikraščio. Prieš keletą metų šių eilučių autorius inicijavo ir su bendraminčių grupe kreipėsi į TS prezidiumą, siūlydami konkrečią ir, mūsų manymu, įgyvendinamą idėją: visiems TS skyriams vadovybė praneš, kad pradedama akcija visi TS nariai, kurie tik pajėgia, užsiprenumeruoja XXI amžių. Jeigu bent du trečdaliai užsiprenumeruoja, tiražas patrigubėja, laikraštis tampa rentabilus. Tolesnis žingsnis kuriame dienraštį. Bet kažkodėl klausimą nuleido Sąjūdžiui, tas dar žemiau, kol pagaliau negausaus susirinkimo pabaigoje leido vienam žmogui perskaityti raginimą taip daryti. Tačiau jau visi skirstėsi. Bet tiek čia, tiek kitais Jūsų išvardintais atvejais nerandu asmeninės R. Juknevičienės kaltės, išskyrus nebent dėl ištartos frazės apie visiškai normalią valstybę. Nežinia kodėl visi dešiniųjų lyderiai įprato kartoti sakinį, sudarytą iš burtažodžių: Tenka girdėti šnekant: ne tokios Lietuvos aš laukiau. O tai kokios? Ir iš viso ar laukei? Taip, dabartinė Lietuva daug šviesesnė ir jaukesnė už sovietinę. Bet ir patys politikai čia pat apsisukę pripažįsta, kad ji neregėtai korumpuota, su išplautomis vertybėmis, Rusijos prislėgta. A. Ažubalis pasako dar stipriau: Lietuva stovi ant bedugnės krašto. Tad kam pykti ant paprastų žmonių, jeigu jie tą patį pasako savais žodžiais?
Vienybės su tauta praradimas yra didesnis pavojus, negu išorės priešas, o to ryšio atkūrimas patikimesnis skydas ir už NATO. Bet to ryšio neatstatysi, jeigu manysi, kad abejotina, dar didesne socialine atskirtimi gresianti mokslo ir studijų reforma yra pati svarbiausia valstybės problema, o apie teisėsaugos reformą, prisiekusiųjų institucijos teisme įvedimo būtinybę užmerksi akis. Dėl teisingumo nebuvimo pirmiausiai nuo valstybės ir nusigręžta: jeigu bylinėjasi turtingas ir neturtingas, iš anksto žinoma, kuo byla baigsis. Panašiai ir su klausimų sprendimu kitose žinybose. Kuo labiau reformuoja sveikatos sistemą, tuo sunkiau žmogui patekti pas gydytoją. Toks socialdemokratų tikslas? (Kaip maistas, taip ir vaistai turi būti nevienodi.)
Nepaisant visko, manau, ir Jūs pripažinsite, kad Tėvynės sąjunga partija, aktyviausiai besipriešinanti Lietuvos finliandizacijai. Nesigiriu, kad labai gerai pažįstu R. Juknevičienę, gal čia kai kur klystu. Bet sprendžiu apie ją iš jos viešų darbų, kuriuos visi matome nuo 1990 metų kovo.
* * *
Mano rašytas atviras laiškas Seimo narei Rasai Juknevičienei
sukėlė didelį atgarsį. Ačiū visiems, kurie įžvelgėte jame racionalų
grūdą, ačiū ir tiems, kurie nepritarėte laiško mintims ir nuostatoms.
Tačiau iš reakcijos matyti, kaip žmonės pasiilgę atviros kalbos,
ne vien tuščio politikavimo. Ačiū ir Jums, gerb. P. Kalniau, už
išsakytas mintis. Rašyti atvirą laišką Tėvynės sąjungos vadovui
(kaip Jūs siūlote) nebuvo progos, be to, polemika su juo turėjo
būti labiau parengta (laiško Rasai Juknevičienei rašymui skirti
tegalėjau gal du prisėdimus po dvi valandas rutininis redakcijos
darbas atima visą gyvenimą). Kita vertus, polemizuojant su partijos
vadovu, iškart visi suprastų, kad kritikuojama visa partija, o to
tikrai nesinorėjo. Rašydamas atvirą laišką R. Juknevičienei, kėliau
klausimus ne jai vienai, bet ir kitiems TS vadovybės nariams. Norėjau,
kad būtų pamąstoma apie paprastus žmones, apie jų problemas, kuriose
jie murkdosi jau 15 metų. Todėl teisingai galvojate, kad tie mano
kelti klausimai buvo ne vienai Seimo narei ir ne vienai jai atsakyti
(ko ji, deja, nepadarė), bet daugeliui iš TS frakcijos. Jūs pats
pamatėte, kaip vangiai sureagavo Tėvynės sąjungos vadovybė: Jūsų
pasiūlymą partijai turėti laikraštį vadovybė (Prezidiumas) atmetė.
Galima būtų padaryti išvadą: Tėvynės sąjungą palaikančios spaudos
vadovybei nereikia. Galbūt įsivaizduojama, kad pergalė jau čia
pat. Aš suprantu, kad TS vadovybei yra labai svarbių klausimų ir
be šių, bet spaudos palankumas ir dar dešiniosios spaudos stiprinimas
bei jos išlikimas turėtų rūpėti dieną ir naktį. Ir kai pamatai,
kad vadovams tas nerūpi, tada ir esi verčiamas galvoti: ar dešinieji
elgiasi teisingai, o gal jie ne visai dešinieji? Man nesuprantamas
vos ne isteriškas nuolatinis Lietuvos ryto reklamavimas iš politikų
pusės (gręžiojimasis, ką pasakys šis bulvarinis laikraštis) atrodo,
kad Lietuvoje tik jis vienas tėra arba kad tai yra vos ne pasaulinis
spaudos etalonas. Niekada ir TS politikai nepaminės, ką rašo XXI
amžius, ką jis akcentuoja. Gana keistai atrodė anksčiau TS vadovybės
priimtas sprendimas remti kažkokį naują laikraštį Panorama: jam
buvo mesti dideli pinigai, nors jis taip ir neparodė savo konservatoriško
veido. Gal tai ne vadovo tiesioginis sprendimas ir kaltė dėl to
vilčių nepateisinusio ir sužlugdyto savaitraščio, bet vis tiek tai
priklausė nuo vadovo. O juk buvo (ir yra) didžiulius sunkumus patyręs
laikraštis XXI amžius. Gal vienam kitam TS vadovui ar nariui jis
ir nėra priimtinas, bet, galiu garantuoti, daugumai TS narių jis
priimtinas. Reikia manyti, kad rinkimams artėjant reikalai pakryps
į geresnę pusę.
Edvardas Šiugžda
© 2008 XXI amžius
|