Pirmasis puslapis
Istorijos vingiai
Katalikų
    bendruomenėse
Krikščionybė
    šiandien
Lietuva
Mums rašo
Nuomonės
Ora et labora
Pasaulis
Pozicija
Rinka
Sveikata
Visuomenė
Žvilgsnis

2001 metai
2002 metai
2003 metai
2004 metai
2005 metai
2006 metai
2007 metai
2008 metai

Balkasodžio kaimo žmonių bėdos

Gintaras VISOCKAS

Miroslavo seniūnas Jonas Juravičius, ginantis Balkasodžio gyventojų teisę gyventi blaiviai, saugiai ir prasmingai

Šios beveik septynerius metus besitęsiančios istorijos atomazga – tipiškas šiandieninės Lietuvos atspindys. Įbaugintos, padorumą praradusios, demokratijos, viešumo principus pamynusios Lietuvos atspindys. Alytaus rajonui priklausantis mažytis Balkasodžio kaimas – dar ne visa Lietuva. Tačiau šios gyvenvietės žmonių bėdos – didelės ir labai panašios į visų mūsų bėdas. Liūdniausia, kad mes, į NATO ir Europos Sąjungą priimta valstybė, pasirodo, „esame netikėlių, liurbių, skystablauzdžių tauta, – kaip sakė vienas balkasodiškis,- mat net nesugebame prikirpti uodegos viename kaime degtine bei kitais svaigiaisiais gėrimais prekiaujančiai verslininkei“.

Susilaukė ne padėkų, bet priekaištų

Tas balkasodiškis – teisus. Kas bandė ieškoti teisybės, sakykim, Miroslavo seniūnas Jonas Juravičius, konservatorių partijai priklausantis Miroslavo seniūnijos gyventojas visuomenininkas Gintautas Šapoka ar parlamentaras teisininkas Kęstutis Čilinskas, – visi susilaukė didesnių ar mažesnių nemalonumų, spaudimo, priekaištų. Kai seniūnas J. Juravičius, neapsikentęs dėl netvarkos Miroslavo seniūnijai priklausančiame Balkasodžio kaime, kreipėsi į Alytaus miesto spaudą, parašydamas didelio atgarsio susilaukusį straipsnį „Su tokiais vyrais neginčiau nė lauko tualeto...“, Alytaus rajono savivaldybės administracijos vadovai pradėjo kurti planus, kaip pažaboti ne velnio lašais prekiaujančią prekybininkę, bet principingąjį seniūną J. Juravičių, kuriam, kad ir kas ką sakytų, net pagal pareigas privalu rūpintis gyventojų reikalais. Užuot padėkojusi už principingumą ir drąsą, Alytaus rajono savivaldybės administracija ėmė rimtai ieškoti priekabių seniūno J. Juravičiaus darbe. Vienoje Alytaus regioninėje televizijos laidoje Alytaus miesto ir rajono vadovai jau viešai prasitarė, jog bus analizuojamos darbo sutartys, pasirašytos su seniūnu J. Juravičiumi. Pasak jų, esama įtarimų, jog minėtasis seniūnas neatitinka seniūnams keliamų reikalavimų.

Grasino net peilį į šoną suvaryti

Ar tikrai J. Juravičius neatitinka seniūnams keliamų reikalavimų? Jei seniūnas nebūtų rimtai ėmęsis Balkasodžio kaimo reikalų, jis gal ir būtų niekam tikęs valdžios atstovas. Bet juk J. Juravičius ėmėsi ginti Balkasodyje gyvenančių žmonių interesus. O nesutikti su ištisą parą alkoholiu prekiaujančiais verslininkais – išties daug drąsos ir užsispyrimo reikalaujanti veikla, kurios imtis išdrįsta toli gražu ne visi ir ne visada. Miroslavo seniūnas J. Juravičius jau seniai norėjo pažaboti Balkasodžio kaimą girdančius verslininkus, tačiau trukdė pačių kaimelio gyventojų baimė. Seniūnas pirmiausia surinko visų parduotuvės veikla nepatenkintų pareiškimus – šis darbas pareikalavo labai daug jėgų, laiko ir energijos. Anonimiškai pasiskųsti, paburnoti mes visi mokame, o štai savo bėdas užfiksuoti oficialiame pareiškime, kuris keliaus ant valdininkų stalo – visai kas kita. Interviu „XXI amžiui“ seniūnas J. Juravičius nesmerkė tų kaimo gyventojų, kurie ilgai nenorėjo duoti raštiškų parodymų. Pasak Miroslavo seniūnijos vadovo, „žmonės įbauginti, kadangi prekybininkų paakinti girtuokliai blaivininkams grasino išdaužyti langus, padegti trobą, net peilį į šoną suvaryti žadėdavo“.

Kaime šeimininkauja girtuokliai

Dauguma Balkasodžio kaimo žmonių paskutiniais žodžiais keikė ištisą parą velnio lašus pardavinėjančią krautuvėlę. Dauguma šio kaimo žmonių iki šiol ieško užtarėjų ir Miroslavo seniūnijoje, ir Alytaus savivaldybėje, ir Vilniuje, Seime, prašydami uždrausti bent jau naktinę prekybą alkoholiu. Mat Balkasodžio kaimas šiandien tapęs girtuoklių, mušeikų ir žmogžudžių užuovėja. Čia padoriam, sveiką gyvenimo būdą propaguojančiam, dirbančiam žmogui tapo nebeįmanoma gyventi. Naktimis čia niekas jau nebemiega: čia mušamasi, daužomi langai, laužomos tvoros, garsiai leidžiama tranki muzika, naktimis kas 15-20 minučių žviegia atvažiuojančių ir išvažiuojančių automobilių stabdžiai, trinksi įkaušusių žmonių varstomos durys... Beje, visa tai atsitiko lyg ir nejučiomis, nepastebimai. Iš pradžių niekas net nemanė skambinti pavojaus varpais, kai ėmė įtarti, jog vienoje Balkasodžio troboje kiaurą parą dirba alkoholinių gėrimų parduotuvė. Nors virš to namo nebuvo iškabos „degtinę pardavinėjame kiaurą parą“, ilgainiui šis „taškas“ tapo visų Miroslavo seniūnijos girtuoklių traukos centru. O vėliau Balkasodyje padaugėjo vagysčių, bedarbių, socialiai remtinų žmonių, apsigyveno iš įkalinimo vietų paleisti vyrai ir moterys, linkę vagiliauti.

Uždrausti rašyti straipsnių niekas negali

Ar gerai pasielgė Miroslavo seniūnas J. Juravičius, balandžio mėnesį „Alytaus naujienose“ parašęs daug triukšmo sukėlusį straipsnį? Alytaus rajono savivaldybės administracijos Viešųjų ryšių tarnybos vadovų įsitikinimu, seniūnas J. Juravičius neturėjo teisės rašyti probleminio straipsnio, nesuderinęs jo su Viešųjų ryšių tarnyba. Mat valdininkai sumanė apsidrausti nuo tokių teisybės ieškotojų kaip J. Juravičius. 2007 metų birželio 29 dienos potvarkis skelbia: „Po savivaldybėje įvykusio skyrių vedėjų pasitarimo dėl bendravimo su žiniasklaida tvarkos buvo atkreiptas dėmesys, kad informaciją žiniasklaidai galima teikti tik per savivaldybės Viešųjų ryšių tarnybą. Šios tvarkos laikytis privalo ir seniūnai bei seniūnijų darbuotojai“. Žodžiu, remiantis Alytaus valdžios potvarkiais, seniūnas J. Juravičius, prieš atiduodamas į spaudą savo rašinį, pirmiausiai privalėjo jį parodyti Viešųjų ryšių tarnybai. Ir tik minėtai Viešųjų ryšių tarnybai tą straipsnį palaiminus, J. Juravičius jį galėjo siųsti į spaudą. Komentuodamas šį teisinį konfliktą, seniūnas J. Juravičius prisipažino konsultavęsis su teisininkais. Teisininkai jam paaiškino, kad „seniūnai savo iniciatyva gali rašyti straipsnius, kalbėtis su žmonėmis, išpažinti religiją, stoti į neuždraustą partiją ir laisvai važinėti po Šengeno šalis“. „Taigi rašydamas straipsnį „Su tokiais vyrais neginčiau nė lauko tualeto...“ pasinaudojau man Konstitucijos suteikta teise“, – tvirtino seniūnas J. Juravičius.

Neturėjo leidimo prekiauti ištisą parą

Kad Balkasodžio kaimo krautuvėlė liautųsi dirbti naktimis, balkasodiškiai J. Juravičiaus maldaute maldavo jau beveik septynerius metus. Per tuos septynerius metus būta ne vieno susitikimo su ankstesne parduotuvės savininke. Bet „pokalbiai gražiuoju“ nedavė jokių rezultatų. Tuometiniai parduotuvės savininkai net išsijuosę tvirtino, jog naktimis neprekiauja nei alkoholio, nei pieno produktais. Į retorinį klausimą, kodėl tada Balkasodžio kaimo žmonės skundžiasi negalį naktimis miegoti, žinoma, seniūnas J. Juravičius įtikinamo atsakymo nesulaukė. Seniūnui J. Juravičiui nieko kito nebeliko, kaip šių metų pradžioje kreiptis į Alytaus rajono savivaldybės administracijos Ekonomikos skyriaus vedėją, kad ši išsiaiškintų, kodėl išduotas leidimas Balkasodžio parduotuvei prekiauti naktimis. Ši valdininkė oficialiai pareiškė, esą „Balkasodžio parduotuvė niekad neturėjo ir neturi leidimo prekiauti naktį“. Tada seniūnas J.Juravičius kreipėsi į Alytaus apskrities valstybinės mokesčių inspekcijos vadovybę (VMI), kad ši patikrintų bei užfiksuotų parduotuvės veiklą naktimis. Alytaus valdininkai puolė atsikalbinėti: viršininkė atostogauja, trūksta darbuotojų, nėra transporto. Šį „dalykišką“ pokalbį su Alytaus mokesčių inspekcijos darbuotojais seniūnas J. Juravičius prabėgus dešimčiai dienų apskundė respublikinei mokesčių inspekcijai. Ir vėl sulaukė verkšlenimų: „fiziškai nepajėgūs patikrinti, labai daug darbo, bet ateityje galbūt atsiųsime tikrintojus iš Lazdijų“. Pasak seniūno J.Juravičiaus, „siunčia tikrintojus iki dabar“.

Licenciją vis dėlto išdavė

Tačiau pats įdomiausias dalykas visai ne tas, kad mokesčių inspekcijos valdininkai neskubėjo aiškintis, kas naktimis iš tiesų dedasi Balkasodyje. 2008 metų sausio mėnesį Alytaus rajono savivaldybė, prieštaraudama Balkasodžio kaimo gyventojų prašymams, išdavė leidimą prekiauti alkoholiniais gėrimais kiaurą parą. Oficialiuose raštuose štai taip teigiama: „patikslinus licenciją, leista prekiauti alkoholiniais gėrimais ištisą parą“. Kuo remiantis išduotas toks leidimas? Juolab kad įvykiams Balkasodyje ištirti buvo sudaryta itin solidi valdininkų komisija, į kurią buvo įtraukti pirmieji Alytaus miesto ir rajono valdžios asmenys. Sakykim, komisijos pirmininku išrinktas vicemeras, komisijos nariu – rajono tarybos sekretorius. Jie buvo atvykę į Balkasodį išklausyti šio kaimo žmonių bėdų ir tąsyk pripažino, jog balkasodiškiai „paskutiniais žodžiais keikia alkoholinių gėrimų parduotuvę, veikiančią kiaurą parą“. Ir, be kita ko, pažadėjo, kad leidimas prekiauti degtine bus išduotas ilgiausiai iki 20 valandos vakaro. Ir vis dėlto nuomonę Alytaus rajono valdžia kardinaliai pakeitė. Kodėl? Oficialaus paaiškinimo būta tokio: „Jei parduotuvė nedirbs naktį, tai atsiras „taškas“ pas močiutę, kuri vis tiek darbuosis ištisą parą“.

„Šio sprendimo vykdymo kontrolę pavedu ...“

Ar daug Alytaus rajone alkoholinių gėrimų parduotuvių, kurios dirbtų ištisą parą? Tokia parduotuvė yra Simno mieste. Visos kitos kaip tyčia veikia aplink Miroslavą esančiuose kaimuose: jau minėtame Balkasodyje, Mankūnuose, Talokiuose ir Papėčiuose. Papėčiuose ant alkoholinių gėrimų parduotuvės durų užrašyta: „Jeigu užrakinta, spauskite mygtuką dešinėje“. Seniūnui J. Juravičiui atrodo, kad šiais, blaivybės metais, su Miroslavo rajono žmonėmis atliekami siaubingi bandymai: „gerkite dieną naktį, o mes stebėsime, kokie bus padariniai“. O padariniai akivaizdūs – prasigers Balkasodis. Būtinai prasigers. Tiesa, Alytaus rajono savivaldybės vadovai sugalvojo keletą priemonių, kaip pagerinti padėtį Balkasodyje. Štai kelios ištraukos iš jų potvarkių: „Kreiptis į Alytaus miesto ir rajono policijos komisariatą dėl galimybės sustiprinti gyventojų ir jų turto apsaugą nuo nusikalstamų veikų ir prašyti Alytaus rajono savivaldybės administracijai kas mėnesį pateikti rašytinę informaciją apie kriminogeninę būklę Balkasodžio kaime (...). Pavesti Alytaus rajono savivaldybės administracijos Ekonomikos skyriui kaupti sprendimo 3 punkte nurodytą informaciją bei teikti išvadas ir pasiūlymus Alytaus rajono savivaldybės administracijos direktoriui ir savivaldybės merui klausimais, susijusiais su prekyba alkoholiniais gėrimais Balkasodžio kaimo parduotuvėje ir bare, informuoti apie nustatytus prekybos alkoholiniais gėrimais reikalavimų pažeidimus (...). Šio sprendimo vykdymo kontrolę pavesti Alytaus rajono savivaldybės administracijos direktoriui (...). Įpareigoti Alytaus rajono savivaldybės administracijos direktorių Aurimą Truncę kas šešis mėnesius teikti Alytaus rajono savivaldybės tarybai informaciją, susijusią su šio sprendimo įgyvendinimu (...)“. Visus šiuos įpareigojimus bei įsipareigojimus pasirašė savivaldybės meras Algirdas Vrubliauskas. Vadovaujantis sveiku protu, akivaizdu, kad iš šių potvarkių nebus jokios naudos. Mat bandoma likviduoti ne priežastis, o pasekmes. Vertindamas šiuos potvarkius, seniūnas J. Juravičius buvo atviras: „Iš šių pelų nebus grūdų“. „Perskaičiau šiuos „šedevrus“ ir prisiminiau buvusio Prancūzijos prezidento Šarlio de Golio žodžius, kadaise pasakytus apie Sovietų Sąjungą. Prancūzijos vadovas teigė, kad SSRS – tai šalis, kuri pati sau prisidaro sunkumų, o paskui juos stengiasi didvyriškai nugalėti“, – taip tvirtino Miroslavo seniūnas J. Juravičius.

Prognozuoja greitą atleidimą

Kol šis straipsnis buvo rengiamas spaudai, Miroslavo seniūnas J. Juravičius telefonu informavo „XXI amžių“, kad polemika dėl Balkasodžio kaimo alkoholinių gėrimų parduotuvės veiklos nesiliauja iki šiol. „Alytaus naujienose“ jau beveik du mėnesius, nesiliauja aštri polemika, kas svarbiau – blaivūs kaimo žmonės ar alkoholinių gėrimų parduotuvės pelnas. Pasak Miroslavo seniūno J. Juravičiaus, didžioji dauguma atsiliepimų jam palankūs. Paklaustas, ar jo dar neatleido, seniūnas J. Juravičius atsakė, kad dar dirba, o kiek ilgai – vienas Dievas težino. Štai keletas minčių iš skaitytojų laiškų, neseniai paskelbtų „Alytaus naujienose“: „Kai perskaitė Jono Juravičiaus straipsnį „Su tokiais vyrais neginčiau nė lauko tualeto“, mano kolegos, perfrazavę Salomėją Nėrį, paklausė: „Iš kur seniūnui tiek drąsos?“ (...) Miestelėnai prognozuoja greitą seniūno atleidimą iš darbo. Pasak jų, pasistengs rajono valdžia. Be Dievo palaimos“.

Vilnius – Alytus – Miroslavas

Autoriaus nuotrauka

© 2008 „XXI amžius“