Pirmasis puslapis
Aktualijos
Atmintis
Darbai
Festivaliai
Istorija
    ir dabartis
Istorijos vingiai
Krikščionybė
    šiandien
Kultūra
Mums rašo

2001 metai
2002 metai
2003 metai
2004 metai
2005 metai
2006 metai
2007 metai
2008 metai

Kodėl studentai pralaimėjo savo bylą

Gintaras VISOCKAS

Viena iš protesto akcijos prie Seimo rūmų organizatorė Olga Suprun tvirtino, jog įteisintos aukštojo mokslo reformos gina nomenklatūros ir biurokratijos interesus

Lietuvos studentų atstovybių sąjungos (LSAS) prezidentė Indrė Vareikytė tvirtino, jog sąjunga negali remti politinėms jėgoms atstovaujančių studentų

Prof. Vytautas Daujotis įsitikinęs, jog studentai pasielgė teisingai prie Seimo surengdami protesto akciją Autoriaus nuotraukos

Praėjusią savaitę Lietuvos studentai prie Vyriausybės bei Seimo rūmų surengė protesto mitingą, smerkdami nevykusią aukštojo mokslo reformą. Tačiau savo in­teresų - gerai besimokančio studento tei­sės į nemokamą ir kokybišką mokslą uni­versitete - apginti nesugebėjo. Svarstyda­mi su aukštojo mokslo reikalais susijusius įstatymus parlamentarai Seime nė nema­nė atsižvelgti j studentų reikalavimus, pa­stabas, rekomendacijas. Apmaudžiausia tai, kad naujųjų pataisų iniciatoriai iš par­lamento bei Vyriausybės nematė reikalo akis į akį pasiginčyti su prie Seimo fonta­no besibūriuojančiais vaikinais ir mergi­nomis. Birželio 5-ąją susitikti su protes­tuojančiųjų atstovais iš Seimo neatėjo nė vienas parlamentaras, nė vienas ministras. O juk studentai šį sykį buvo teisūs. Patai­sų rengėjai vadovavosi ne sveiko proto nuovoka, o Laisvosios rinkos instituto reko­mendacijomis, esą piniginiai santykiai il­gainiui viską sureguliuos...

„Kaišiojo pagalius į ratus"

Valdžios vyrai nekreipė į mitinguojančius studentus deramo dėmesio jau vien dėl to, kad protestuojančiųjų gretos buvo itin retos. Juk birželio 5-ąją prie Seimo susirinko tik apie šimtą universitetuose, aukštosiose mo­kyklose, kolegijose besimokančių ar ketinan­čių mokytis vaikinų bei merginų. O protesto akcija savo gausumu ir masiškumu nepasi­žymėjo dėl to, kad studentai... suskaldyti, supriešinti. Žodžiu, įvelti į sudėtingas suau­gusiųjų intrigas. Jie priversti žaisti pagal šiandien galiojančias taisykles, kai visuome­nė tik dedasi esanti demokratiška, tik apsi­meta nebijanti sakyti tiesą. Apgailestauda­mas, jog studentai šį sykį nesugebėjo apginti savos pozicijos, jokiu būdu nenoriu priekaiš­tauti birželio 5-osios mitingo organizatoriams, sakykim, Vilniaus universitete filo­logiją paskutiniuosiuose kursuose studijuo­jančiai Olgai Suprun. Jie padarė viską, kas nuo jų priklausė, kad į mitingą susirinktų kuo daugiau jaunimo. Tačiau jiems visur bu­vo kaišiojami „pagaliai į ratus".

Iš aikštės išvedė policija

Štai mitingo metu savo poziciją susirin­kusiems panoro išdėstyti Paryžiaus Sorbo-nos universiteto doktorantas Stanislovas Tomas. Jam nebuvo leista kalbėti protesto akcijoje. Šiuo metu Prancūzijoje teisę stu­dijuojantis S. Tomas buvo iš aikštės išpra­šytas jėga. Tik nemanykite, jog tądien bū­ta muštynių, grumtynių ar susistumdymų. Tiesiog mitingo organizatorių pageidavimu policijos patruliai studentą S. Tomą man­dagiai išsivedė iš aikštės ir nusivežė į nuo­vadą. Iš šalies žvelgiant - didžiausias de­mokratijos pažeidimas.

Studentui neleista kalbėti studentų mitinge! Juolab kad studento S. Tomo reikalavimai la­bai panašūs į mitingo organizatorių reikalavi­mus. Jei Lietuvos Konstitucijoje parašyta, jog visiems gerai besimokantiems studentams ga-rantuojamas nemokamas mokslas, tai valdžia neturi teisės kvestionuoti šios nuostatos bei įrodinėti, esą ne visus gerai besimokančius stu­dentus galima laikyti puikiai besimokančiais. Skirtumas tik tas, kad S. Tomas bei keli jo ben­dražygiai, skirtingai nei mitingo organizato­riai, visur ir visada studentus ragina imtis dras­tiškesnių, įžūlesnių priemonių, nei šiandien priimta Lietuvoje. Pavyzdžiui, interviu „XXI amžiui" jis ne sykį pabrėžė, jog Lietuvos stu­dentams reikėtų ne tik taikiai piketuoti prie Seimo ar Vyriausybės, bet ir statyti barikadas Vilniaus universiteto centriniuose rūmuose, galbūt ir Seime, šitaip blokuojant pagrindinius įėjimus ir atkreipiant didesnį visuomenės dė­mesį. Vėlgi - visiškai atmesti Paryžiaus stu­dentų patirtį pritaikyti Lietuvoje siekiančio studento S. Tomo pasiūlymų nederėtų. Juk tai­kios, negausios protesto akcijos valdžiai - la­bai parankios. Valdžia bet kada galinti pasi­teisinti, jog ji šventai laikosi demokratinėse vi­suomenėse priimtų elgesio normų: netrukdo spontaniškiems visuomenės kritikos prover­žiams, be to, gal ir atsižvelgtų į nepatenkintų­jų pastabas, bet kad tų nepatenkintųjų - tik nedidelė saujelė.

Džentelmenai taip nesielgia

Ir vis dėlto birželio 5-ąją studentas iš Pa­ryžiaus pasielgė taip, kaip padorūs, garbingi džentelmenai nesielgia. Mitingo organizato­riai pareiškė, jog jiems nepriimtinas S. Tomo radikalumas, ypač jo raginimai barikadas sta­tyti ne tik Vilniaus universiteto centriniuose rūmuose, bet ir Seime. Todėl studentė O. Su-prun pareiškė, kad S. Tomo kalbų jų organi­zuotame mitinge nebus. Bet S. Tomas vis tiek veržėsi į tribūną, tvirtindamas maždaug ši­taip: „jūs man negalite uždraust kalbėti". Ko­dėl negali uždraust? Juk tą dieną surengtos akcijos organizatorius - ne jis, S. Tomas, o O. Suprun, jos bendražygiai ir visuomeninis judėjimas „Kitas pasirinkimas". Studentui iš Paryžiaus birželio 5-osios akcijos organiza­toriai mandagiai pasiūlė surengti savąjį mi­tingą ir ten „šnekėti, kiek tik geidžia širdis". Tačiau S. Tomui šito, matyt, neužteko - jam bet kokia kaina rūpėjo atkreipti į save žur­nalistų dėmesį. Jis nepakluso teisėtiems or­ganizatorių reikalavimams, ir tik todėl įsiki­šo policija. Beje, S. Tomui pavyko atkreipti visuomenės dėmesį. Pirma, į akis krito jau vien tas vaizdas: iš pirmo žvilgsnio manda­giai besielgiantį jaunuolį, tenorėjusį mitinge pareikšti savo nuomonę, išsiveda keturi au­galoti policijos pareigūnai, dėvintys neper­šaunamas liemenes, ginkluoti guminėmis laz­domis bei pistoletais. Antra, po mitingo stu­dentę O. Suprun apsupo gausus žurnalistų būrys, ir žiniasklaidos atstovai gilinosi ne tiek į studentams nepriimtinas aukštojo mokslo reformas, kiek į incidentą, kurį sukėlė radi­kaliųjų priemonių šalininkas S. Tomas.

Keliai veda į Rolando Pakso partiją

Įspūdingai, įtikinamai, drąsiai mitinge kalbėjusi studentė O. Suprun nesutriko žur­nalistams dėstydama savo požiūrį ir į S. To­mą. Kad teisininkas S. Tomas Strasbūre at­stovauja apkaltos būdu nušalintojo preziden­to Rolando Pakso interesams - vieša paslap­tis. Apie tai ne kartą yra prasitaręs ir pats S. Tomas, dalindamas interviu žurnalistams. Ši detalė, žinoma, iškalbinga. Ir vis dėlto ne tokia jau smerktina. Advokatams dažnai ten­ka ginti ir žmogžudžius. Tokios demokratijos diktuojamos žaidimo taisyklės. Tačiau infor­macija, kad S. Tomas šį rudenį greičiausiai balotiruosis į Seimą nuo R. Pakso vadovau­jamos partijos „Tvarka ir teisingumas" - ne­tikėta. Mitingo organizatorė tvirtino, jog šią žinią jai pranešęs pats R. Paksas, su kuriuo ji atsitiktinai susitikusi Totorių gatvėje Vil­niuje. Paklaustas, kokie jo ryšiai su S. Tomu, buvęs prezidentas R. Paksas atvirai pareiš­kė, jog „Tvarka ir teisingumas" S. Tomą ruo­šiasi deleguoti į Seimą. Kad S. Tomas keti­na dalyvauti šį rudenį rengiamuose rinkimuo­se į Seimą - nieko smerktino. Bėda tik ta, kad ši aplinkybė leidžia įtarti studentą S. To­mą nenuoširdžiai raginant studentus grieb­tis drastiškų priemonių. Jeigu tai tiesa, ką pa­sakė mitingo organizatoriai apie S. Tomo ke­tinimus tapti parlamentaru, jo kvietimas sta­tyti barikadas tiek centriniuose Vilniaus uni­versiteto rūmuose, tiek Seimo restorane pri­mena... primityvią, dirbtiną viešųjų ryšių ak­ciją. Tiksliau tariant, veidmainystę. Juk pa­grindinis tikslas - ginti ne studentų, bet savo asmeninius poreikius.

Skirtingi ir tikslai, ir priemonės

Mitinge dalyvavęs studentas Richardas Dilius (Vilniaus universiteto, 3-iojo kurso so­ciologas) tvirtino, esą visų studentų tikslai vienodi - ginti savo teisę į nemokamas ir kar­tu kokybiškas studijas Lietuvos aukštosiose mokyklose. Jis taip ir pareiškė: „tikslai tie pa­tys, tik priemonės skirtingos". Bet ar tikrai tikslai - tie patys? Ar Prancūzijoje teisę stu­dijuojantis S. Tomas eitų į mitingus Vilniuje, organizuotų barikadų statybas Vilniaus uni­versitete, konfliktuotų su Vilniaus policinin­kais, jei neketintų balotiruotis į Lietuvos par­lamentą? Vargu...

Demagogiškas LSAS pareiškimas

Štai Lietuvos studentų atstovybių sąjun­gos (LSAS) prezidentė Indrė Vareikytė irgi tvirtina visomis įmanomomis priemonėmis ginanti studentų interesus. Tačiau birželio 5-osios mitingo dalyvių neparėmė. Nuo jų vie­šai atsiribojo, apkaltindama įvairiomis poli­tinėmis intrigomis. Štai kelios ištraukos iš I. Vareikytės pasirašyto pareiškimo: „(...) Kviečiame nebespekuliuoti abstrakčiomis są­vokomis apie aukštojo mokslo reformą ar studentų atstovavimą, nes bandymas nekon­krečiais ir tiesos neatitinkančiais teiginiais paveikti žmonių nuomonę yra ne kas kita, kaip populizmas, kuriuo artėjant kiekvie­niems rinkimams tikimasi skatinti visuome­nės pritarimą ir palaikymą (...). Jau ne kartą išsakėme poziciją, kad LSAS laikosi nuosta­tos, jog žmonės, dalyvaudami bet kokiose protesto, pilietinėse akcijose, turi aiškiai su­vokti, kokias nuostatas gina. Po praėjusio „studentų ir moksleivių" mitingo susidarė įspūdis, jog tai neįvardintų politinių jėgų ar jų užsakymu vykdomas bandymas įvesti kuo daugiau destrukcijos artėjant rinkimams. Esame įsitikinę, kad jokie kiti tikslai, kaip tik paties jaunimo aktyvumas ir sąmoningumas ginti savo teises, negali būti dangstomi pa­našiais veiksmais. Nuogąstaujame, kad spe­kuliacijos nepagrįstomis sąvokomis, tokiomis kaip „monopolinis atstovavimas, drakoniškas mokestis už studijas", netaptų artėjančių rin­kimų įtakotais kai kurių politinių grupuočių valdomais veiksmais. Tikime, kad pilietiškai organizuotas jaunimas, aiškiai žinantis, ko­kio rezultato siekia, turi ne tik reikšti nuo­monę masiniuose susibūrimuose, bet ir pa­teikti konkrečių siūlymų neigiamai situacijai pakeisti. Lietuvos studentų atstovybių sąjun­ga neatmeta galimybės remti šias iniciatyvas, jei susitikimo metu pavyktų konstruktyvioje diskusijoje atrasti konkrečias nuostatas, dėl kurių, kaip priimtinų studentams, būtų aiš­kiai sutarta. Tačiau viena iš pagrindinių sąly­gų, galinčių paskatinti iniciatyvinės grupės ir studentams atstovaujančios organizacijos bendradarbiavimą yra ta, jog tarp mitingo or­ganizatorių ir tam tikrų politinių grupuočių nėra jokių sąsajų. Priešingu atveju tokios ini­ciatyvos vadintis „jaunimo pilietinėmis" ne­turi pagrindo."

Gerai besimokantys studentai nereikalingi?

LSAS vadovės I. Vareikytės pasirašytam pareiškimui tarsi nieko neprikiši. Tačiau man, nuo pradžios iki pabaigos dalyvavusiam bir­želio 5-osios protesto akcijoje prie Seimo, birželio 5-osios mitingo organizatorių kalbos, o ypač filologės O. Suprun argumentai, ne­pasirodė nei abstraktūs, nei politizuoti. Mi­tingo organizatoriai baiminosi, kad nuo šiol, įsikišus Konstituciniam Teismui, ne mokymo­si rezultatai, ne pažymiai, ne išlaikyti egza­minai bei įskaitos, o aukštųjų mokyklų va­dovai bei Vyriausybė spręs, kas yra gerai be­simokantis studentas. Akivaizdu, kad univer­sitetų vadovai bei ministrai, rūpindamiesi pir­miausia biudžeto reikalais bei savo atlygini­mais, darys viską, jog puikiai besimokančių­jų studentų būtų kuo mažiau. Beje, siekda­mi, kad kuo daugiau aukštojo mokslo sie­kiančių vaikinų ir merginų mokėtų už studi­jas, universitetų vadovai negarantuoja stu­dentams aukštos teikiamų paslaugų kokybės. Tokia vienpusiška nuostata lems, jog Lietu­vos jaunimas bus priverstas rinktis studijas užsienyje. Studentai nusiteikę šitaip: „jei vis tiek reikės mokėti už mokslą, tai jau geriau užsienyje, kur bent garantuojama minimali aukštojo mokslo kokybė".

Kieno interesus gina LSAS?

Birželio 5-osios mitingo dalyviai labai aiškiai išdėstė savo poziciją, kodėl jiems ne­priimtinos naujosios „reformos". O štai LSAS vadovybės nuostatos man iki šiol ne­suprantamos. Filologės O. Suprun bendra­žygiai bent jau netiesiogiai buvo apkaltinti priklausą politinėms jėgoms, nors pati O. Suprun ne sykį kategoriškai neigė atsto­vaujanti kokiai nors partijai (visuomeninis judėjimas „Kitas pasirinkimas" - ne politi­nė partija). Beje, keistas jau pats LSAS ka­tegoriškas reikalavimas nesimpatizuoti jo­kiai politinei jėgai. Ar tokius reikalavimus įmanoma įgyvendinti šiandieninėje Lietuvo­je? Juk mes visi turime savų simpatijų bei antipatijų, balsuojame rinkimų metu, daly­vaujame referendumuose, ir čia nematau nieko blogo. Galų gale būtų labai įdomu su­žinoti, kokioms politinėms jėgoms atstovau­ja pati LSAS prezidentė I. Vareikytė? Kal­bėdamasis su LSAS vadove pateikiau jai klausimą, ar siekdama gauti kuo daugiau pi­nigų iš valstybinių institucijų ji nėra verčiama pataikauti šiandien valdžioje esantiems? Tokias prielaidas prezidentė atmetė. Tačiau ji buvo priversta pripažinti, jog LSAS ren­gia įvairius projektus, nebūdama garantuo­ta, jog visi sulauks finansinės paramos. Ji tvirtino, jog prieš protesto akciją siekė dia­logo su O. Suprun bendražygiais, tačiau mi­tinguotojai neva nepanoro susitikti ir aptarti „visų bendradarbiavimo galimybių". Tačiau LSAS prezidentė pamiršo pasakyti, jog į su­sitikimą protestuoti žadančius studentus pa­kvietė tik birželio 5-ąją 10 valandą ryto, kai iki protesto akcijos buvo likusios vos dvi va­landos (mitingas prasidėjo 12 valandą die­nos). Ar ne keistas toks kvietimas? Filolo­gė O. Suprun vėliau „XXI amžiui" pareikš, kad į susitikimą su LSAS nenuėjo tik todėl, kad bijojo nespėti į mitingą.

Dėstytojai neverčiami tobulėti

Vilniaus universiteto profesorius Vytau­tas Daujotis teigė, jog palaiko birželio 5-ąją protesto akciją surengusius studentus. Mat Seime tądien patvirtintų pataisų negalima laikyti reformomis - jos naudingos ne stu­dentams, ne universitetams, bet Vyriausy­bei ir aukštųjų mokyklų biurokratams bei nomenklatūrai, įstatymais siekiantiems už­sitikrinti garantuotas įplaukas į biudžetą. „Tokia nuostata žalinga dar ir dėl to, kad garantuoti pinigai į universitetų kasas visiš­kai neskatina universitetų dėstytojų tobu­lėti. Kam stengtis, jei uždarbis garantuotas, visiškai nepriklauso nuo darbo rezultatų, kokybės", - kalbėjo prof. V. Daujotis. Profesorius nemano, kad LSAS nuoširdžiai gina studentų interesus. Pagrindinis šios or­ganizacijos tikslas - sugyventi su klanais iš Vyriausybės ar Seimo. „Valdžia negalinti vi­siškai nefinansuoti LSAS, tačiau jos valioje tą finansavimą sumažinti iki juokingo mini­mumo. Todėl LSAS prezidentės ir nebuvo birželio 5-ąją prie Seimo", - samprotavo prof. V. Daujotis. Paprašytas pakomentuo­ti, kas tikrasis šių pataisų iniciatorius, įkvė­pėjas ir rengėjas, prof. V. Daujotis teigė ma­nąs, kad prie šio netobulo įstatymo įteisini­mo daugiausiai prisidėjo ne Tėvynės sąjun­ga, ne Liberalų sąjūdis, net ne Mantas Ado­mėnas, kuris viešojoje erdvėje įvardinamas vos ne kaip pagrindinis reformos architek­tas, o Laisvosios rinkos institutas, besivado­vaujantis nuostata, esą pinigai sureguliuos net sudėtingiausias problemas.

Ar tikrai pinigai čia - visagaliai? Ar tik­rai laisvoji rinka pajėgi sukurti bei įdiegti pažangią aukštojo mokslo reformą? Pasak prof. V Daujočio, tai tik iliuzija. O ten, kur silpnėja studentai, ten silpnėja ir ekonomi­ka, ir bankai, ir visi biudžetai. Išeities iš su­sidariusios aklavietės prof. V. Daujotis ne­mato. Nebent prie Seimo susirinktų ne šim­tas, o šimtas tūkstančių studentų. Tokia Vil­niaus universiteto profesoriaus nuomonė. 

© 2008 „XXI amžius“