Pirmasis puslapis
Aktualijos
Atmintis
Darbai
Festivaliai
Istorija
    ir dabartis
Istorijos vingiai
Krikščionybė
    šiandien
Kultūra
Mums rašo

2001 metai
2002 metai
2003 metai
2004 metai
2005 metai
2006 metai
2007 metai
2008 metai

Kūrybinės minties abortas

Algimantas ZOLUBAS

Septyni projektai

Rašytojas Vytautas Alantas, neretai biog­rafų vadinamas patriotiškiausiu išeivių lietu­vių rašytoju, savo knygoje „Tauta istorijos vin­giais. Ideologiniai mąstymai" (Čikaga, 1990; Vilnius, 1992) pastebi, kad lietuviškos archi­tektūros daugiau galima rasti Amerikoje nei Lietuvoje. Iš tikrųjų, kai žvilgsnį nukreipia­me į dabartinius miestus, ypač sostinę, kai apžvelgiame atrinktus konkursinius projek­tus reprezentacinei sostinės Lukiškių aikštei, matome ne kūrybinės minties įkūnijimą, bet jos abortą: metalo, stiklo ir betono griozdai, skandinantys šimtmečiais kurtą miesto vei­dą, paverčiantį jį nepatraukliu skruzdėlynu.

Jau nebeabejojame, kad Lietuvą užvaldė buvusi komunistinė partinė nomenklatūra bei jos palikuonys, taip pat patikimai galime tvir­tinti, kad mūsų architektų kūrybinės galios nu­skendo pelningame statybų versle. Gal jų kū­rybinė mintis ir nėra sužlugdyta, tačiau trūksta galių atsispirti pelningam statybų verslui. Kai projekte be gido negalima rasti minties, nepa­juntama kūrėjo įkvėpta dvasia ir idėja, toks tva­rinys negyvas ir jau ne kūriniu, o kurpiniu, kū­rybinės minties aborto padariniu vadintinas. Teiginį patvirtinančių faktų apstu, o projektai, pateikti Lukiškių aikštės konkursui, akivaizdžiai atspindi siekį turėti naudą iš konkursinių pre­mijų, o vėliau - iš pelningų statybų.

Verta aptarti jau įsisenėjantį, sąmonin­gam vilkinimui prilygstantį Lukiškių aikštės Vilniuje projekto rengimą. Lenino paminklas Lukiškių aikštėje buvo išmontuotas 1991 me­tais. Nors sakoma, kad gera vieta tuščia ne­būna, po balaganų verslo atstovų kėsinimosi į šią aikštę 1995 metais aikštės kamputyje atsirado granito plokštė su įrašu: „ŠIOJE AIKŠTĖJE BUS ĮAMŽINTAS NEŽINO­MOJO PARTIZANO IR KOVOTOJO DĖL LIETUVOS LAISVĖS ATMINIMAS. 1995 M. GEGUŽĖS 20 D.", o 1999 m. vasario 11 dieną Seimas priėmė nutarimą Nr. VIII-1070, kuris nulėmė aikštės ateitį: „Lukiškių aikštė Vilniuje formuojama kaip pagrindi­nė reprezentacinė Lietuvos valstybės aikš­tė su laisvės kovų memorialiniais akcen­tais". Nutarimo 3 straipsniu pasiūlyta Vyriau­sybei ir Vilniaus miesto tarybai organizuoti Lukiškių aikštės plėtros koncepcijos paren­gimą, aikštės projektavimą ir projekto įgy­vendinimą, vyriausybei - sudaryti projektų vertinimo komisiją, patvirtinti projektų ver­tinimo taisykles ir projektinę užduotį, pa­rengti Lukiškių aikštės projektą, supažindinti su juo Seimą ir patvirtinti 1999 metais. 2000 m. spalio 17 dieną Seimas priėmė ir įstaty­mą „Dėl Lukiškių aikštės Vilniuje", pavedęs aikštės reikalus tvarkyti vyriausybei, tačiau Prezidentas, motyvuodamas tuo, kad įstaty­me reglamentuoti klausimai neturėtų būti įstatymu reguliuojamas dalykas ir šiuos klau­simus turėtų spręsti Vilniaus miesto savival­dybė, atsižvelgdama į Seimo pareikštą nuo­monę, įstatymą vetavo. Tokiu būdu Valsty­bės sostinės reprezentacinės aikštės statusas buvo prilygintas eilinei, savivaldybės žinioje esančiai miesto aikštei ar gatvei.

Po priimto Seimo nutarimo praėjo dar de­vyneri metai, keitėsi keli prezidentai, kelios vyriausybės ir miesto tarybos, o reprezenta­cinė sostinės Lukiškių aikštė šiuo metu yra statybinių medžiagų sandėliavimo vieta.

Šiemet Vilniaus miesto savivaldybė ir Lie­tuvos architektų sąjunga Lukiškių aikštės konkursą paskelbė. Tačiau nežinia, ar dėl to, kad į konkurso sąlygas nebuvo perkelta Sei­mo nutarimo esmė, ar architektai siekė kito­kių tikslų, konkursiniai projektai prasilenkė su keliamu uždaviniu. Lietuvos laisvės kovo­tojai, atvykę į Taikomosios dailės muziejų pasižiūrėti eksponuojamų projektų, buvo pri­blokšti: jie nerado nė vieno projekto, atspin­dinčio tai, ko jie daugybę metų reikalavo, ko reikalauja mūsų valstybės istorija.

Lietuvos laisvės kovotojų sąjungos valdy­bos pirmininkas, Lietuvos Sąjūdžio pirminin­kas ir septyni Seimo nariai konstatavę, kad rengiant 1999 metų Seimo nutarimo įgyven­dinimą buvo suformuluotos netinkamos už­duotys projektuotojams, netinkamai aiškina­mas visų laikų Vilniaus miesto ir visos Lietu­vos istorinio MONUMENTO projektavimas, o pateikti projektai negali būti palankiai ver­tinami, gegužės 22 d. kreipėsi į Prezidentą, Seimo pirmininką, Konkursinės komisijos pirmininką, Lietuvos architektų ir Lietuvos dailininkų sąjungas, prašydami stabdyti ydin­gų projektų svarstymą, pareikalauti vykdyti Seimo nutarimą, skelbti naują konkursą. Ta­čiau gegužės 23 dieną konkurso komisija, da­lyvaujant mažiau nei pusei komisijos narių, atplėšė konkursinius vokus, paviešino auto­rius. O tai - akivaizdus komisijos vykdomo konkurso reglamento pažeidimas. Konkur­so komisijos pirmininkas Vilniaus meras Juo­zas Imbrasas patvirtino, kad aukščiau mini­mą raštišką prašymą stabdyti projektų svarstymą yra gavęs, tačiau jį komisija svarstysianti vėliau. Kodėl vėliau?

Yra ir kitų pažeidimų. Lukiškių aikštės suplanavimo ir simbolio „Laisvė" sukūrimo architektūrinio-meninio projekto konkurso sąlygos numato, kad konkurso dalyvis per-kančiajai organizacijai pateikia simbolio „Laisvė" eskizinį maketą, sukurtą imituo­jant tikrą medžiagą, tuo tarpu vienas pro­jektas neatitiko reikalaujamo mastelio ir bu­vo sukurtas ne imituojant tikrą medžiagą, o iš popieriaus. Beje, šis projektas, nors ofi­cialūs rezultatai turėjo būti skelbiami tik ge­gužės 23 dieną, interneto svetainėse jau nu­rodomas kaip atrinktas tarp septynių ge­riausių. Taigi, kyla klausimas, kodėl griežti konkurso sąlygų reikalavimai yra taikomi ne visiems konkurso dalyviams, tuo pažeidžiant LR Viešųjų pirkimų įstatyme įtvirtintus ly­giateisiškumo, nediskriminavimo ir skaidru­mo principus, kurių laikymąsi, atliekant pir­kimo procedūras, privalo užtikrinti perkan-čioji organizacija, šiuo atveju Vilniaus mies­to savivaldybės administracija.

Nors projekto konkurso organizavimo taisyklės įpareigoja perkančiąją organizaciją užtikrinti, kad vykdant projektų konkursą ir nustatant laimėtoją būtų laikomasi Viešųjų pirkimų įstatymo nustatytų pirkimų ir konfi­dencialumo reikalavimų, tačiau konfidencia­lumo reikalavimų nebuvo laikomasi. Verti­nimo komisija žinojo tikruosius projektų au­torius: nors iš projekto įforminimo negalima buvo nustatyti dalyvio tapatybės, tačiau da­lyvio tapatybė buvo nustatoma pateikiant konkursui reikalingą daiktinę medžiagą, ka­dangi prie devizo buvo reikalaujama pasa­kyti vardą, pavardę, telefono numerį ir ad­resą bei pasirašyti žurnale.

Lukiškių aikštės reikalu buvo sudaryta ne viena komisija, tačiau reikalai nepajudėjo, o kai pajudėjo, priėjo aklavietę. O išeitį reikia rasti. Išeitį rasti yra Seimo, Prezidento, Vyriausybės, Vilniaus mero, Architektų ir Dailininkų sąjun­gų priedermė. Būtina skelbti naują konkursą, paliekant galimybę dalyvauti jau pateiktiems projektams. Jei patys nesugebame, reikia pasi­telkti architektus ir skulptorius iš Lietuvos ir užsienio, kviesti patarėjais mūsų istorikus ir gy­vais išlikusius laisvės kovotojus.

Ko reikia visuomenei, spaudoje ir laiškais yra išsakę Lietuvos laisvės kovotojai, visuo­meninių organizacijų atstovų piketo dalyviai Savivaldybės aikštėje gegužės 23 dieną.

© 2008 „XXI amžius“