Sąjūdžio aidai
Giedrius GRABAUSKAS-KAROBLIS
Prieš 20 metų įsikūręs Lietuvos
Sąjūdis nulėmė politines, ekonomines, kultūrines ir vertybines permainas mūsų krašte. Sąjūdžio ištakos buvo sovietmečiu
egzistavusi politinė, dvasinė ir kultūrinė
rezistencija, o jo atsiradimas išreiškė didelės
visuomenės dalies siekį atverti langą" iš
niūrokos sovietinės pilkumos, iš cenzūros ir
nihilizmo gniaužtų. Sąjūdžio veiklos aidai nuskambėjo
tarsi galingas varpas - plačiai, toli už
Lietuvos ribų. Šie aidai ėmė drebinti ir visos
raudonosios imperijos pamatus, kurie jau palengva eižėjo.
Sovietmečiu, iki Sąjūdžio įsikūrimo
dar likus dešimčiai ir daugiau metų, Lietuvos žmonės gaudė įvairiuose kūriniuose, dramose praslystančias laisvės įžvalgas. Daug ką žavėjo Justino Marcinkevičiaus dramos Mindaugas" ir Mažvydas", jose skambantys žodžiai apie laisvą Lietuvą suteikdavo vilties. Lietuvos žymių asmenybių, kūrėjų palikimas, jų įvertinimas buvo tarsi atgaiva. Būsimasis Sąjūdžio lyderis Vytautas Landsbergis tyrinėjo M. K. Čiurlionio darbus,
išleido populiarias knygas Čiurlionio
muzika", Čiurlionio dailė", rašė
straipsnius ta tema. Nelegaliai plito poeto
Kęstučio Genio eilės, kuriose
skambėjo drąsūs, atviri žodžiai, jas žmonės
persirašydavo vieni iš kitų.
Aleksandras Žarskus ir Algirdas
Patackas dar 1977-1987 metais tyrinėjo etninės kultūros reiškinius, rinko medžiagą apie lietuvių papročius ir tradicijas, piliakalnius. Plito žygeivių judėjimas, sujungęs Lietuvos etninę kultūrą, istorinį paveldą gerbiančius žmones, kurie keliavo po įvairias istorines vietas, piliakalnius, domėjosi ir rinko medžiagą apie knygnešius, kartu pasidomėdami ir pokario partizanų veikla.
Lietuvos Katalikų Bažnyčios
kronika", jos leidimas ir platinimas buvo
tarsi atgaiva tikintiesiems tuo gūdžiu laiku,
kai kunigai ir aktyvesni tikintieji buvo persekiojami,
sekami, draudžiama religinė spauda. Į Lietuvos
Katalikų Bažnyčios kronikos" leidimo ir platinimo
veiklą įsitraukė daug kunigų ir tikinčiųjų pasauliečių. Šioje veikloje aktyviai dalyvavo kunigai A. Svarinskas, J. Kauneckas, S. Tamkevičius, B. Laurinavičius, J. Zdebskis, pasauliečiai P. Plumpa, S. Kelpšas, V. Andziulis ir kiti. Ryškus kunigo Juozo Zdebskio pavyzdys. Sis drąsus kunigas ne tik aktyviai prisidėjo prie LKB kronikos" leidimo ir platinimo Lietuvoje, bet ir organizavo šių leidinių gabenimą į Rusiją, iš ten juos pasiimdavo žymus disidentas S. Kovaliovas, kurio
pastangomis Katalikų Bažnyčios kronika" būdavo nugabenama ir į Vakarus. Pats J. Zdebskis, nors ir buvo persekiojamas KGB, kelis kartus įkalintas, atkakliai darbavosi, vykdavo net į misijas - į Pavolgį, Kazachstaną, Sibirą, ten skleidė tikėjimą. Kun. J. Zdebskis savo dienoraštyje rašė: Stiprybę duoda pasitikėjimas Dievu. Ir sunkiausiomis valandomis dvasią kelia tikėjimas ir viltis, meilė artimui, meilė Tėvynei".
Deja, jau Sąjūdžio priešaušryje, 1986 metais, J. Zdebskis buvo nužudytas KGB inscenizuotoje avarijoje.
Verta atidžiau pažvelgti į
pagrindinių Sąjūdžio kūrėjų, žmonių, veikusių pirmose Sąjūdžio gretose, asmenybes. Dauguma jų buvo intelektualai, mokslo, meno ir kultūros veikėjai: V. Landsbergis, V. Čepaitis, Č. Stankevičius, A. Saudargas, J. Marcinkevičius, B. Genzelis, A.
Patackas, S. Pečiulis, V Radžvilas, B. Kuzmickas, A. Buračas. Dalis šių žmonių iki šiol aktyviai veikia politikoje, dalis jau nutolo nuo politinių procesų, bet dalyvauja pilietinėje veikloje - rašo straipsnius, rengia paskaitas, leidžia knygas. Tuometiniai Sąjūdžio lyderiai iš esmės ir vadovavo Lietuvos nepriklausomybės atkūrimo
procesams 1990-1991 metais.
Lygiagrečiai atgimimo sąjūdžiai
kilo ir kituose sovietinio lagerio kraštuose. Liaudies frontai atsirado Latvijoje ir Estijoje, Rusijoje aktyvėjo demokratinis judėjimas, kuriame reiškėsi S. Kovaliovas, A. Sacharovas ir kiti buvę disidentai. Ukrainoje atsirado mūsų Sąjūdį primenantis Ruch judėjimas, vadovaujamas I. Dračo. Gruzijoje telkėsi Z. Gamsachurdijos ir G. Ceretelio vadovaujami demokratai.
Taigi Sąjūdis buvo pirmiausia
kultūrinis virsmas, pasireiškęs vertybių kaita, išsivadavimas iš pilkos, klaidžios baimės atmosferos, kuria pasižymėjo sovietinė santvarka. Tie keleri metai pakeitė Lietuvą, tai buvo radikalaus nesmurtinio perversmo metai. Mitingai, kuriuose skambėjo laisvas žodis, plazdančios trispalvės vėliavos, Sąjūdžio spauda, kurią žmonės aktyviai skaitė, 1989 rugpjūčio Baltijos kelias, sujungęs visus tris Baltijos kraštus, 1990 m. kovo 11-oji, pradėjusi Lietuvos nepriklausomybės kelią. Toliau -
didelių išbandymų metas. Bet didelė dalis Lietuvos žmonių nepalūžo - net
kruvini Sausio įvykiai nepalaužė vilties ir
tikėjimo laisvės vertybėmis. Mūsų viltį palaikė ir
iš kitų kraštų ateinantys palaikymo balsai.
Rusijos demokratinių jėgų atstovai S. Kovaliovas,
J. Afanasjevas, A. Osovcovas ir kiti siuntė į
Lietuvą laiškus, kuriuose palaikė Lietuvos žmonių
ryžtą, Maskvoje buvo surengti
mitingai ir piketai, kuriuose buvo reikalaujama
nutraukti ginkluotas akcijas prieš taikius mūsų krašto žmones, dainininkė N. Boltianskaja tomis dienomis netgi sukūrė dainą pavadinimu Vilnius-91". Palaikymo atgarsiai ateidavo ir iš Ukrainos, Lenkijos, Gruzijos, Vengrijos ir kitų kraštų.
Išsivadavome iš blogio
imperijos", tačiau po kurio laiko ši
imperija ėmė atsikurti - tik kitokiu, labiau
užmaskuotu pavidalu. Dabartinė padėtis nėra
džiugi. Taip, džiaugiamės tuo, kad Lietuvoje yra
tam tikra žodžio laisvė, kad vis labiau įsiliejame į
Europos Sąjungą, kad jau nevaržomos tikinčiųjų
teisės. Bet regime ir daug nuosmukio ir atsilikimo ženklų. Dabar Lietuva yra monopolistinio kapitalizmo valdoma valstybė, mūsų krašte karaliaujantys buvusieji", komunistinės nomenklatūros bonzos, primeta valią kitiems piliečiams. Iš esmės įsigalėjo
vienos klasės - oligarchų klasės - hegemonija. Lietuvos
veidą darko oligarchijos, radikalaus liberalizmo ir paksizmo grimasos. Didelę įtaką turi vartotojiškos bei mirties kultūros" srovės, siekiančios išmušti iš mūsų tai, kas tikra ir amžina. V. Landsbergis
pagrįstai teigia, kad šio rudens rinkimai
prilygsta 1990 metų pradžios rinkimams - sprendžiasi mūsų krašto likimas. Sąjūdis buvo jėga, atvėrusi kelią kultūriniam atgimimui, suteikusi dvasios
galybę. O dvasios galybė yra tas pagrindas, ant
kurio ir sukuriamos pagrindinės vertybės. Dar XIX am-žiuje vyskupas Motiejus Valančius rašė: Dvasios galybės nieks nepajėgia sulaužyti, prieš ją nėra ginklų".
Sąjūdį prisimename kaip viltį ir
tikėjimą atkūrusį judėjimą, šis judėjimas vėliau atkūrė ir nepriklausomą valstybę. Jei veiksime Sąjūdžio dvasioje, tai atsilaikysime ir prieš šių dienų išbandymus, iš įvairių kryžkelių pasuksime plačiu keliu...
© 2008 XXI amžius
|