Pirmasis puslapis
Aktualijos
Atmintis
Darbai
Festivaliai
Istorija
    ir dabartis
Istorijos vingiai
Krikščionybė
    šiandien
Kultūra
Mums rašo

2001 metai
2002 metai
2003 metai
2004 metai
2005 metai
2006 metai
2007 metai
2008 metai

Sąjūdžiu nebuvo visa Lietuva

Andrius KUBILIUS.

Tėvynės sąjungos - Lietuvos krikščionių demokratų pirmininkas

Kalbėti apie Sąjūdį, Sąjūdžio istoriją yra pakankamai lengva, bet kartu ir pakanka­mai sunku. Lengva, nes yra aišku, kada pra­sidėjo, ir aišku, ką pasiekė. Sunku, nes Są­jūdžio istorija, jeigu kalbėti apie visą trum­pą, bet aistringą 1988-1990-ųjų istoriją, yra ne tik gausių įvykių istorija, kurią gal ir nė­ra sudėtinga papasakoti, bet tai yra ir stip­riausio iš žmogiškųjų jausmų - tikėjimo is­torija, kurią yra žymiai sudėtingiau papras­tais žodžiais išguldyti.

Nesu istorikas, bet esu šio istorijos eta­po šioks toks dalyvis - mano kelias ėjo nuo žaliaraiščių organizatoriaus ir pirmųjų ak­cijų bei rinkimų kampanijų organizacinio štabo vieno iš narių iki Sąjūdžio atsakingo­jo sekretoriaus. Todėl esu subjektyvus Są­jūdžio laikotarpio vertintojas.

Mano visa kalba šiandieniniame minėji­me galėtų būti labai trumpa, pasakant tai, ką, esu įsitikinęs, šia proga kartoja dauguma Są­jūdžio žmonių - dėkui Aukščiausiajam, kad davė Lietuvai Sąjūdį, ir dėkui likimui, kad suteikė man progą jame dalyvauti. Iš to, ką esu pragyvenęs, tai buvo patys vertingiausi mano gyvenimo metai. Įdomesni ir už me­tus, kai teko vadovauti Vyriausybei. Ir visų pirma todėl, kad tuos Sąjūdžio metus prisi­menu kaip didelio tikėjimo metus.

Tikėjimas gimė visuotinio netikėjimo, kad galima ką nors pakeisti, terpėje. Tikė­jimas gimė plačiai ir giliai paplitusios bai­mės terpėje. Sąjūdis savo veiksmais keitė vi­są Lietuvą, įskaitant ir to meto komunistų partiją, ir to meto sovietinę valdžią. Net šiandien, visuotinio politinio korektiškumo laikais, drįsiu pasakyti savo paprastą tiesą, kad tuo metu Sąjūdžiu nebuvo visa Lietu­va, kaip kai kas bando teigti - kad Sąjūdis buvo nuo Brazausko ir Juršėno iki Land­sbergio su Saudargu. Man negaila, bet taip nebuvo. Aš žinau, kuo tikėjo Sąjūdžio žmo­nės, tačiau nežinau, kuo tikėjo kiti, todėl ir tvirtinu, kad tikėjimas Sąjūdžiu ir Sąjūdžio žodžiu gimė baimės, netikėjimo arba, ge­riausiu atveju, skepsio aplinkoje.

Mano įsitikinimu, kai kalbame apie Są­jūdžio metus, negalime kalbėti vien tik apie didžiųjų to meto pavardžių ir įvykių kalei­doskopą, nes tada lyg ir pradingsta arba tik retkarčiais šmėkšteli kita Sąjūdžio istorijos dalis - žmonių Sąjūdžio istorija arba tai, ką aš vadinu Didžiojo Tikėjimo istorija. O jos negalime užmiršti.

Sąjūdžio metais man teko daug laiko pra­leisti kitame Gedimino prospekto gale, Są­jūdžio būstinėje, užmirštant savo tiesioginį darbą ir nebaigtą disertaciją universiteto Fi­zikos fakultete. Daugelis didžiųjų to meto įvykių yra jau išblukę iš atminties. Bet tikėji­mo gimimo pradžią labai gerai atsimenu.

Labai gerai pamenu pirmąsias Sąjūdžio dienas 1988-ųjų birželio viduryje, kai su ko­lega fiziku pasikabinę ant savęs vienoje pu­sėje Gorbačiovo portretą (kad milicija skau­džiai nemuštų), o kitoje pusėje plakatą, kvie­čiantį į pirmąjį Sąjūdžio mitingą Katedros aikštėje, vaikščiojome po Gedimino prospektą ir dalijome pirmąsias „Sąjūdžio žinias" bei kvietimus į mitingą. Lygiai taip pat gerai pamenu pirmuosius Sąjūdžio piketus prie Mažvydo bibliotekos ir prie Eltos, prie kurių organizavimo teko prisidėti. Tuo metu ir Vil­niaus gatvėse, ir visoje Lietuvoje vis dar ne­tikėjimo buvo daugiau nei tikėjimo. Bet vir­smas buvo pakankamai greitas, nors Sąjūdis turėjo jį lipdyti labai atsargiai - visą laiką ban­dydamas atrasti ir neperžengti ribos, už ku­rios viskas, netgi naujasis tikėjimas, galbūt būtų buvęs sutriuškintas.

Sąjūdis įsibėgėjo, kai buvo įveiktas neti­kėjimas. Netikėjimas, kad kas nors gali keis­tis. Netikėjimas, kad po geležine uždanga esančioje totalitarinėje imperijoje įmanomos permainos. Netikėjimas, kad gali prasidėti tikras tautos Sąjūdis.

Pirmiausia radosi kitoks, naujas kalbėji­mas. Kalbėjimas, paremtas tiesa. Necenzū­ruotas ir nevaržomas kalbėjimas. „Ir tiesa pa­darys jus laisvus" - kabėjo Arvydo Juozaičio pakabinti simboliški Šventojo Rašto žodžiai Sąjūdžio būstinėje ant durų. Tiesos žodis gimdė tikėjimą. Tikėjimą, kad melu ir prie­varta grindžiama santvarka nėra amžina.

Tuo metu paaiškėjo, kokią milžinišką ga­lią sutelkiant tautą turi sąžiningas žiniasklai-dos žodis. „Sąjūdžio žinios" ir „Atgimimo banga" buvo tie ledlaužiai, kurie sutrupino ledinę netikėjimo sieną ir sujungė žmonių šir­dis ir protus kelyje į laisvę.

Einant tokiu pakankamai sparčiu, tačiau laipsnišku keliu, skepsis ir netikėjimas virto iš pradžių tikėjimu pačiu Sąjūdžiu, o gana greitai - ir tikėjimu Sąjūdžio įvardinta Lie­tuvos Nepriklausomybės idėja.

Tikėjimas buvo begalinis. Tokį duota pa­žinti tik vieną kartą gyvenime. Ir, be abejo, toks tikėjimo fakelas negalėjo degti labai il­gai. Gal dabar dėl to ir kenčiame nusivyli­mo, abejingumo ir nepasitikėjimo bangas, kad tuo metu išnaudojome visam gyvenimui duotą tikėjimo limitą.

Minint Sąjūdžio dvidešimtmetį neiš­vengiamai pagalvoji, kiek daug per šį lai­ką pasiekta, kiek daug istorinių pokyčių įvyko ir kiek daug panašumo šiandien yra su tuo laikotarpiu ir nuotaikomis, kurios vyravo prieš dvidešimt metų, bet dar iki Sąjūdžio gimimo.

Ir vėl, kaip tada, yra daug nusivylimo ir nepasitikėjimo valdžia. Ir daug netikėjimo, kad galima ką nors pakeisti. Toks netikėji­mas gimdo rezignaciją ir abejingumą, kuris tampa dar didesnio nusivylimo priežastimi -nes nieko nedarant niekas ir nesikeičia.

Paradoksas, bet vėl, kaip Sąjūdžio pra­džioje, reikia kovoti už žodžio laisvę ir už pa­prasčiausią, necenzūruotą tiesą. Ir reikia di­delio tikėjimo, kad tai galima apginti.

Iš tiesų paradoksas - jeigu šiandien tu­rėtume tiek tikėjimo, kad neteisybė ir ne­tiesa gali būti įveikta, kiek turėjome prieš dvidešimt metų, tai daug kas Lietuvoje ne­drįstu taip siautėti, kaip kad kartais šian­dien sau leidžia.

Be abejo, šiandien nėra tokios vienos didelės idėjos, kokia prieš dvidešimt metų buvo visus mus vienijanti Nepriklausomy­bės idėja, kuria galėjome patikėti ir drą­siai eiti į priekį. Šiandien yra gal net ir sun­kiau, nes turime patikėti, kad galime pa­keisti kasdienybės gyvenimą, kasdienybės netiesą ir abejingumą, ir tuo patikėję taip pat galime daug darbų padaryti: apginti žmogų, apginti tiesą, galų gale sukurti Lie­tuvą, kuria visi didžiuotumėmės.

Šventajame Rašte yra pasakyta - nėra tikėjimo be darbų, kaip nėra darbų be ti­kėjimo. Prieš dvidešimt metų patikėjome ir padarėme. Šiandien belieka visiems mums palinkėti to paties: pradėkime ti­kėti. Ir padarysime.

Kalba, pasakyta birželio 3-ąją iškilmingame Seimo posėdyje, skirtame Lietuvos Sąjūdžio 20-mečiui paminėti.

© 2008 „XXI amžius“