| RUBRIKOS |
|
ARCHYVAI
|
|
2001
metai |
|
Kai viskas širdimi išraudota Radviliškio politinių kalinių ir tremtinių chorui Versmė" - 15 metų
Gegužės 18 dieną, sekmadienį, Radviliškio Švč. Mergelės Marijos Gimimo bažnyčioje aukotos šv. Mišios už gyvus ir mirusius Versmės" choristus. Kartu su radviliškiečiais meldėsi ir tremtinių chorų dalyviai iš Kėdainių, Kuršėnų, Mažeikių, Šiaulių. Paskui Kultūros rūmuose vyko šventinis susibūrimas, koncertavo chorai Versmė", Diemedis" (Kėdainiai), Tremties varpai" (Kuršėnai), Atmintis" (Mažeikiai), atvyko pasveikinti Šiaulių politinių kalinių ir tremtinių choro atstovai, Radviliškio moterų choras (vadovas Kęstutis Pakštas). Versmės" choro kolektyvą taip pat pasveikino Radviliškio rajono savivaldybės administracijos, įstaigų vadovai, kultūros, meno kolektyvų atstovai, Šiaulių tremtinių koordinacijos centro darbuotojai. Jūs - tautos istorija ir kančia, - sakė Radviliškio rajono savivaldybės administracijos direktorius Vitolis Januševičius. - Tautos kančios istorija ir atmintis, apipinta dainomis ir viltimi..." Skaitytojams pateikiame interviu su choro vadove, Radviliškio muzikos mokyklos direktore Laimute STEPONAVIČIENE Prašome priminti choro kūrimosi istoriją, sumanymo burtis iniciatorius, kolektyvui vadovavusius žmones. Prasidėjus Atgimimui, visoje šalyje ėmė kurtis politinių kalinių ir tremtinių chorai. Tuo metu pagrindinis choro iniciatorius Radviliškyje buvo didelis entuziastas politinis kalinys ir tremtinys Algirdas Kamantauskas. Jis draugėn subūrė būrelį bendraminčių, tik neturėjo vadovo. A. Kamantauskas prikalbino atvažiuoti dirbti Šiaulių konservatorijos Chorinio dirigavimo paskutinio kurso studentę Heleną Strazdauskaitę. Po kelių mėnesių repeticijų Helena išvažiavo studijuoti kitur, ir taip choras kuriam laikui nutilo... Choro Versmės" istorija skaičiuojama nuo 1993 metų, kai LPKTS Radviliškio skyriui pradėjo vadovauti Stasė Janu-šonienė. Tada choro vadovu tapo jaunas chorvedys Vaidotas Lesickas, o nuo 1997 metų - Zenona Žakienė. Jai vadovaujant, choras išaugo tiek žmonių skaičiumi, tiek profesionalumo lygiu. Kaip keitėsi Jūsų vadovaujamo choro atliekamų dainų repertuaras, ką naujo pasiūlote sau ir klausytojams? Kur yra ta riba, kada ta pati daina atliekama kaip dainuojamosios tautosakos brangakmenis - tokia jau yra tremties kūryba - ir kada skamba jos profesionalusis variantas? Kaip dainuojamosios tautosakos brangakmenis, mano nuomone, šios dainos skambėjo ten, Sibiro platybėse. Jose svarbiausia yra tekstas, kupinas ilgesio ir vilties. Taip žmonės išreikšdavo savo išgyvenimus. Dainuodavo sau... Iš tremtinių girdėjau, kad daina jiems atstodavo maldą. Padainuodavo ir tarsi palengvėdavo... Ir dabar, kada minime Gedulo ir vilties dieną arba atidengiant paminklus, stengiamės, kad tos dainos skambėtų iš choristų širdžių - taip, kaip jiems norisi. Juk tokioms dainoms kaip Ešelonų broliai, ešelonų sesės" arba Jei ne auksinės vasaros" ir kitos nereikia jokių dirigentų. O kai šios dainos ruošiamos klausytojui, scenai, tada prasideda profesionalumas. Kad šios dainos įgautų kitokį atspalvį, padirbėjo profesionalūs kompozitoriai. Jie pritaikė dainas chorams, parašė akompanimentus. Su malonumu mūsų choras dainuoja A. Paulavičiaus, R. Vaičekonio ir kitų kompozitorių dainas. Tremties kelyje jie dalijosi duona, dabar - daina. Choro Versmės" istorijoje daug koncertų, susitikimų. Prašome prisiminti įsimintiniausius, gal galite pasidalyti kūrybiniu džiaugsmu, kada Jūsų atliekamus kūrinius publika klauso atsistojusi ir su ašara akyse... Iš paskutinių susitikimų labiausiai įsimintina choro viešnagė Paberžėje, kur vyko G. Ilgūno knygos apie kunigą A. Mackevičių pristatymas. Už šiltą koncertą mums dėkojo ne tik knygos autorius, bet ir ten dalyvavę svečiai: Seimo narys Vytenis Andriukaitis, Krašto apsaugos ministras Juozas Olekas, kiti žinomi veikėjai. O svarbiausia, kad pabuvome ypatinga tėvo Stanislovo aura apgaubtame miestelyje. Už tai, kad mus pakvietė į šį renginį, norėčiau nuoširdžiai padėkoti tėvo Stanislovo palikimo saugotojai Reginai Galvanauskienei. Kiekvienas mūsų choro koncertas man asmeniškai yra jaudinantis. R. Vaičekonio daina Partizanų motinai" visada priverčia publiką atsistoti ir išspaudžia ašarą. Šioje dainoje puikiai dera žodžiai ir muzika. O ir kaip tokia daina nejaudins... Kas galėjo tada išmatuoti motinos skausmą, kada miesto aikštėje matydavo savo kartais net kelių sūnų išniekintus kūnus, negalėdama prie jų net prieiti.... Dubysos slėniais vėl skamba sugrįžusių-jų tėviškėn daina. Ten - tarsi visa Lietuva. LPKTS chorų kolektyvai, su kuriais Jus sieja nuoširdi draugystė. Gal Jūsų kūrybiniuose planuose yra numatyta gastrolės, koncertai užsienyje? Aš labai džiaugiuosi, kad LPKTS chorai turi tvirtas koncertines tradicijas. Jau nekalbu apie tai, kad jie yra pagrindiniai valstybinių švenčių, minėjimų, koncertų dalyviai savo mieste. Daugelis rengia tradicinius festivalius, į kuriuos suburia daugelį tokio pobūdžio Lietuvos chorų. Paminėtinas kasmet Kuršėnuose vykstantis šv. Cecilijos, chorų globėjos, festivalis, kas antri metai vyksta Motinos dienai skirtas festivalis Mažeikiuose, be to, graži tradicija chorų sukakčių proga kolegas pasveikinti koncertine programa. Puikus to pavyzdys - Versmės" 15 metų sukaktis. Ypač nuoširdi, jau daugelį metų trunkanti draugystė mus sieja su Kuršėnų, Mažeikių, Kėdainių, Šiaulių, Plungės, Jonavos ir kitų vietovių chorais. Gastrolių užsienyje planai yra, mezgamos pažintys. Norisi apie mūsų tautos kančią papasakoti ir toms tautoms, kurios to nepatyrė. Bet, jei garsiai kalbėsim, bijau, kad planai neišsipildys... Choro rėmėjai, geradariai. Kas padėjo įsigyti naujus rūbus? Visą choro kūrybinį kelią lydėjo labai geri žmonės. Turiu mintyje, kad tiek rajono savivaldybėje, tiek Kultūros centre ir visur, kur kreipėmės, norėdami įgyvendinti tiek savo kūrybinius sumanymus, tiek spręsdami iškilusius sunkumus (pvz., choristų rūbai), visada jautėmės reikalingi ir suprasti. Dėkojame likimui, kad choro gyvavimo kelyje buvo tokie žmonės, kaip Eugenijus Jurgauskas, Vytautas Šimelis ir Antanas Čepononis. Tautos kančios istorija baigėsi. Jos liudytojai tyliai, po vieną, iškeliauja į amžinybę... Versmės" choro ateitis: prašome pasidalinti kelių dešimtmečių į priekį vizija, gal dabar jau turite sumanymų pasikviesti į chorą jaunimą, kad jis nemažėtų skaičiumi, kad skambėtų išraudota daina... Džiugina tai, kad man vadovaujant šiam chorui, jau šešti metai žmonių skaičius nemažėja. Vieni žmonės išeina, kiti ateina. Vis mažiau lieka tikrųjų tų baisių įvykių liudininkų. Žinoma, mūsų repertuarą sudaro ne tik tremties ir partizanų dainos, todėl choras patrauklus ir visiems dainą mėgstantiems žmonėms. Tačiau choro dvasia išlieka ta pati. Versmės" amžiaus vidurkis, palyginti su kitais respublikos tokio tipo chorais, yra nesenas. O kiek metų gyvuos tokie chorai, priklausys ne tik nuo žmonių skaičiaus ir amžiaus. Ne veltui chorai skirstomi į amžiaus kategorijas: jaunučių, jaunių, jaunimo, suaugusių ir senjorų. Manau, kad kiekvienas amžiaus tarpsnis yra žavus, o žmogus geriausiai save atskleidžia tarp bendraamžių. Jeigu kalbame apie norą, kad šios dainos išliktų gyvos ir ateities kartose, turime susimąstyti apie chorų būklę rajone iš esmės. Man, kaip chorvedei, kelia rūpestį, kad mūsų rajono mokyklos linkę šį meną numarinti. Gaila, kad chorai liko tik muzikos mokykloje, visose kitose mokyklose chorinis judėjimas yra ansambli-nio muzikavimo lygyje. Vizija mano optimistinė - lietuviui visada buvo ir bus brangi istorija, žmones visada traukė daina. Dainuos Lietuva, kol bus gyva jos tauta. Kaip laisvės fakelą neškite ateities kartoms dainą apie tautos istorijos priminimą. Ačiū, kad dainuojate, kad esate su mumis, ačiū už pokalbį. Kalbėjosi Laima MACYTĖ
© 2008 XXI amžius |
| Atgal | Pirmasis puslapis | Redakcija |