Pirmasis puslapis
Aktualijos
Atmintis
Darbai
Festivaliai
Istorija
    ir dabartis
Istorijos vingiai
Krikščionybė
    šiandien
Kultūra
Mums rašo

2001 metai
2002 metai
2003 metai
2004 metai
2005 metai
2006 metai
2007 metai
2008 metai

Dėl „Laisvės“ paminklo Lukiškių aikštėje

Trylika metų pūpso Lukiškių aikštės pa­kraštyje akmuo, skelbiantis, kad čia bus pa­minklas LAISVEI. Iš sąstingio miesto valdžią prieš penkerius metus ėmė judinti Lietuvos Laivės Kovotojų Sąjunga (LLKS). Vilniaus miesto meras A. Zuokas buvo pirmasis, parė­męs idėją, sudaręs komisiją, kuri, deja, buvo vangi ir nieko konkretaus nenuveikė. Laisvės kovotojams vėl blykstelėjo viltis pamatyti dar gyviems paminklą Laisvei, kai meras J. Imbra-sas skyrė 40 tūkstančių litų premiją autoriams, parengsiantiems paminklo projektus. Norą da­lyvauti pareiškė net 89 asmenys. Atrodė, šau­nu, menininkai patriotiški, sujudo. Konkursui buvo pateikta 27 projektai. Tik, kaip dabar įprasta, visuomenės svarstymo nebuvo, jokių pasiūlymų nei spauda, nei televizija neskelbė. Net paminklo iniciatorius - LLKS - nebuvo nei kviesta, nei jos nuomonės paistyta. Gar­sių skulptorių, pavyzdžiui, A. Žukausko, K. Bogdano ir kitų, projektų vertinimo komisi­joje nebuvo. Gegužės 19 dienos „15 minučių" laikraštyje pasirodė „Septynios Lukiškių aikš­tės versijos", t.y. būsimų paminklų „Laisvei" projektai. Deja, tarp jų nebuvo nė vieno kla­sikinio, patriotinio turinio projekto, reikšmin­go, turinčio išliekamąją vertę. Lukiškės bus požemio garažo ir karnavalų ir linksmybių vieta. Ten svečiai ir valstybių vadovai turės dėti vainikus ir gėles... Mat linksmybėmis ir karnavalais primins žuvusių partizanų, poli­tinių kalinių ir tremtinių giminėms ir pali­kuonims jų tėvus ir gimines, kurių gyvybėmis atgauta laisvė. Tai nieko naujo: M. Ivaš­kevičius, kurio šaknys yra Baltarusijoje, savo knygpalaike „Žali" išsityčiojo iš partizanų va­dų, bet mūsų valdžia tai įvertino kaip verty­bę ir nuvežė reprezentuoti tokį partizanų ka­rą užsienio žiūrovams. Švietimo ministerija net penkerius metus mokinius auklėjo L. Truskos išmintingu atradimu, kad „...par­tizanai žudė mažus vaikus...", o dabar stebi­mės, kodėl mokytojų ir mokinių nebūna prie paminklų Laisvės kovotojams... M. Ivaškevi­čius žurnale „Fortūna Nr. 8" rašo: „Objekty­vi istorija prasideda tada, kai numiršta pas­kutiniai amžininkai, dalyviai, nes jie dar turi savo istoriją". Ir prideda: „Šito jis nežinojęs ir „užšokęs" nelaukdamas".

Taigi, ir dabartinės mados veikiami pro­jektų kūrėjai, kaip ir M. Ivaškevičius, nepa­stebėjo, kad dar yra gyvų partizanų, politi­nių kalinių ir tremtinių, kuriems ne tas pat, kaip bus pagerbta jų kova už Laisvę, kad ma­dos ateina ir praeina, o paminklas turi būti suprantamas kartų kartoms be gido paaiški­nimo, kaip suprasti meno kūrinį!

Lietuvos visuomenė liejo kraują už Lais­vę, visuomenė privalo tarti savo žodį. Meni­ninkų vaizduotė neturi atitrūkti nuo tautos nuomonės ir norų, nes paminklas statomas tautos sūnus ir dukras pagerbti. „Laisvės" pa­minklo statyba yra visos visuomenės rūpestis.

Soc. m. dr. Juozas PARNARAUSKAS,
Laisvės kovų dalyvis

Vilnius

© 2008 „XXI amžius“