Aš visiškai nepasiilgstu susvetimėjusios Europos
|
Žymus keliautojas, fotografas,
tyrinėtojas Paulius Normantas
tvirtina, jog jam svarbu,
kokia bus Lietuva po šimto metų
Autoriaus nuotrauka
|
|
Šri Lankos mergaitės, 2005-ieji metai
Pauliaus NORMANTO nuotrauka
|
Nors Paulius Normantas jau daugiau kaip
dvidešimt metų Lietuvoje itin retas svečias, jo pristatyti XXI
amžiaus" skaitytojams tikriausiai nereikia. Visi puikiai žinome,
kad P. Normantas - visame pasaulyje žinomas fotografas, keliautojas,
tyrinėtojas, visa širdimi pamilęs Tibetą, Himalajus, Pietryčių
Azijos šalis. Su žymiu keliautoju, fotografu, tyrinėtoju Pauliumi
NORMANTU, intensyviai besiruošiančiu naujai ekspedicijai, kalbasi
XXI amžiaus" žurnalistas Gintaras VISOCKAS.
Liepos 1-ąją Jūsų Lietuvoje jau nebus. Jūs išvyksite
į ekspediciją, kurios, jau esate ne sykį prasitaręs, labai laukiate.
Tačiau ruošdamasis į Himalajus namuose netikėtai susidūrėte su sunkumais
steigiant Rytų meno muziejų. Kokie tai sunkumai?
Pagrindinis mano rūpestis šiandien - Vilniuje
įkurti Rytų meno muziejų. Jau ketveri metai, kai bandau įgyvendinti
šią, mano supratimu, šaunią ir Lietuvai priimtiną, idėją sostinės
Užupio rajone įsteigti Rytų meno muziejų, kur turėčiau galimybę
eksponuoti savo per beveik 20 metų sukauptus retus eksponatus iš
ekspedicijų po Tibetą, Himalajus, Tailandą, Mustangą bei kitas egzotiškas,
lietuviams beveik nepažįstamas Pietryčių Azijos šalis, valstybes.
Toks muziejus, jei pavyktų jį įsteigti, kol kas būtų vienintelis
Baltijos valstybėse. Iki šių metų birželio 12-osios, regis, viskas
klostėsi kuo puikiausiai. Bet birželio 12-ąją, Vilniaus Rotušėje
su gausiu būriu draugų, pažįstamų, kolegų kukliai, bet prasmingai
pažymėjęs savo 60-ies metų jubiliejų, netikėtai sužinojau, esą
sostinės valdininkai keičia anksčiau duotus pažadus. Vilniaus
savivaldybė man jau nebesiūlo steigti viešosios įstaigos, be kurios
įkūrimo nebūtų įmanoma ir jokia muziejaus veikla. Vilniaus valdžia
tiesiog prašo, kad jai... šiaip sau padovanočiau savo iš beveik
du dešimtmečius trunkančių kelionių parsivežtas nuotraukas. Su
didžiausiu malonumu padovanočiau. Niekad nei iki tol, nei dabar
neprašau, nereikalauju jokių milijonų už tą, drįsčiau pavadinti,
unikalią kolekciją. Nei iš valdžios, nei iš privačių verslininkų,
nei iš privačių mecenatų. Ir prieš ketverius metus sakiau, ir dabar
sakau, kad savo kolekciją noriu padovanoti Lietuvai. Apie pardavimą
nebuvo net užsiminta, nebuvo jokios kalbos. Tačiau jokiu būdu nenoriu,
kad mano kolekcija atsidurtų savivaldybės sandėliuose. Aš noriu,
kad mano nuotraukos iš įvairiausių šalių, apie kurias Lietuva beveik
nieko nežino, kur kojos nebuvo įkėlęs nė vienas lietuvis, neatsidurtų
valdininkų, biurokratų stalčiuose ir ten nedulkėtų, netrūnytų dar
20 ar 30 metų. Mano prašymas labai paprastas, labai padorus -
tegul mano kolekcija bus prieinama visuomenei, tegul mano darbai
bus nuolat eksponuojami. Argi tokia mano svajonė - negraži, bloga,
smerktina? Juk precedentas jau įvyko 2005-ųjų spalio mėnesį, kai
viename Vilniaus Užupio rajone esančiame name veikė mano paroda,
puikiai įvertinta tarptautinio lygio mokslininkų, giliai, seniai
besidominčių Rytais. Taigi dabar tame pačiame name, kur prieš beveik
trejetą metų įvyko toji sėkminga, visuomenę sudominusi paroda,
aš ir ketinu steigti Rytų meno muziejų. Bet sostinės valdžia ima
muistytis, lūkuriuoti, keisti duotus pažadus.
Prasidėjusio vilkinimo priežastis atspėti nėra sunku. Greičiausiai tą pastatą nusižiūrėjo koks nors verslininkas, ketinantis įrengti ten alaus barą ar viešbutį, kuriam nusispjauti į visus pasaulio muziejus?
Kokios priežastys lemia, kad Vilniaus valdžia jau akivaizdžiai nebenori Rytų
Azijos muziejaus, atsakyti gali tik sostinės valdininkai. Tikrąsias priežastis
geriausiai žino tie, kurie trukdo muziejaus steigimui. Švelniai tariant, juos galima apibūdinti kaip
trukdytojus. Iš tiesų jie nusipelnę kur kas aštresnių epitetų, kurių nenorėčiau čia viešai vartoti.
Neverskite manęs atvirai sakyti, ką manau apie
tuos pagalių į ratus kaišiotojus". Kilusio
incidento priežastys, spėju, greičiausiai komercinės. Mat Rytų Azijos muziejus turėtų būti įkurtas
tikrai komerciškai labai patrauklioje vietoje -pačioje Užupio pradžioje, netoli Vilnelės. Aplink
esančias erdves jau įsigijo verslininkai, ketinantys ten
steigti parduotuves, kavines, alaus barus ar viešbučius. Bent aš taip manau. Trukdo
tik tos kelios salės, kurios iki šiol buvo numatytos atiduoti muziejaus reikmėms. Kas laimės šią nuožmią
dvikovą - dar nežinia. Aš tikrai nesiruošiu
nuleisti rankų, neketinu lengvai pasiduoti. Manau, verslo banginiai būtinai susidurs ir su
vadinamosios Užupio respublikos menininkų pasipiktinimu bei pasipriešinimu. Juk kol kas Užupyje nėra nė
vieno muziejaus. Rytų Azijos muziejus taptų tikriausiai pirmuoju Užupio muziejumi. Beje, jis pritrauktų ne
tik lietuvius, besidominčius Rytais. Be jokios abejonės, jis taptų savotišku traukos centru,
sukviečiančiu mokslininkus, tyrinėtojus, keliautojus ne tik iš Europos, bet ir iš Azijos. Argi tokio dvasinio centro mūsų valstybei nereikia, juolab kad honoraras už eksponatus man nė motais. Nors Himalajuose ar Tibete sutikti Švedijos, Danijos ar Didžiosios Britanijos keliautojai, su kuriais pasidalindavau mintimis apie Lietuvai
dovanojamus savo eksponatus, būdavo labai nustebę. Jie gūžčiodavo pečiais, mane vadindavo labai turtingu žmogumi, jei tokius turtus, suprask, dalinu veltui. Jie taip ir sakydavo: matyt, esi labai turtingas žmogus, jei tūkstančius unikalių nuotraukų šiaip sau dovanoji,
neprašydamas nė cento. O juk verslo
žmonių akimis, esu pats didžiausias
vargšas. Teturiu keletą modernių
fotoaparatų, filmavimo kamerų,
kelias poras batų, kelias poras kelnių ir nedidelį butelį Vengrijoje. Daugiau - jokių turtų. Pats didžiausias mano turtas - tos fotografijos, parsivežtos iš Rytų.
Gal galite įvardinti pagrindinius trukdytojus?
Toną tokiems dalykams, be abejo, įkvepia meras bei jo pavaduotojai. Jei meras
ir jo komanda palankiau žiūrėtų į Rytų Azijos muziejaus steigimą Vilniuje, reikalai iš karto pajudėtų
iš mirties taško. Bet taip, deja, nėra. Kol kas lemia pragmatiškumas bei abejingumas viskam, kurio
neįvertinsi doleriais arba eurais.
Ką Jūs atsakytumėte skeptikams, manantiems, kad toks muziejus mums lyg
ir nereikalingas? Juk Azija, Rytai - mums labai tolimos, nepažįstamos ir dažnai nesuprantamos kultūros. Kuo įdomus Lietuvai būtų Jūsų projektas?
Sutinku, kad Azija - labai toli nuo Lietuvos. Bet mano steigiamas muziejus būtų bent jau kol kas vienintelis Rytų Europoje, ir jis atliktų taip pat ir pažintinę funkciją, net
ir komercinę funkciją. Visame pasaulyje užtektinai
žmonių, besidominčių Rytų kultūra, studijuojančių
Rytų meną, Rytų kalbas. Todėl esu tikras, kad, Užupyje pradėjus veikti tokiam
muziejui, Vilnius taptų Rytų kultūros žinovų bei
gerbėjų traukos centru, tuo pačiu pritraukiančiu ir finansus. Galų gale labai retas lietuvis
turi galimybę nuvykti į, pavyzdžiui, Indiją, į ten esantį
nacionalinį muziejų, kur galėtų artimiau susipažinti su Japonijos, Kinijos, Taivano ar
Nepalo meno šedevrais. O juk šiuolaikiniam, išsilavinusiam, moderniam žmogui, mano įsitikinimu, ne pro
šalį būtų žinoti ir apie Rytų civilizacijos dievybes, tikėjimą, papročius. Bent jau labai
paviršutiniškai. Kad neap-kiaustumėme.
Ne sykį esate sakęs, kad Jūs geriau jaučiatės kalnuose, kur nors Himalajų ar Tibeto viršukalnėse, nei Lietuvoje ar Vengrijoje, kuri, kaip suprantu, Jums tapusi vos ne antrąja tėvyne?
Aš visiškai nepasiilgstu susvetimėjusios Europos. Europoje žmonės kaip zombiai"
- susvetimėję, vienas nuo kito atsitvėrę
didžiausiomis kinų sienomis. Europoje tvyro nejauki,
nenuoširdi atmosfera. Parodų metu stalai
nukrauti vaišėmis, ateinama dažniau pavalgyti, nei patirti dvasinių malonumų, parodų lankytojai vienas kitam
nepaduoda rankos, nors daug šypsosi dirbtinomis, nenatūraliomis šypsenomis. O jei ir paduoda
ranką, pasisveikina, tai žiūri ne į tą, su kuriuo
labinasi, o į lubas ar žemę. O jei paklausia, kaip laikaisi, kokia sveikata, tai jauti, kad jam iš
tiesų visiškai neįdomu, kokios negandos tave kamuoja.
Į parodas, renginius europietis ateina tikrai ne tam, kad susitiktų su kolega, su pažįstamu. Ateina ir ne tam,
kad užsimegztų naujos nuoširdžios pažintys. Nėra ryšio nei su kitais žmonėmis, nei su savimi pačiu.
Žmogus privalo mylėti ne tik save patį, ne tik
savo vaiką, jis dar privalo mylėti gatvėje stovintį elgetą ir kaimyną, neturintį prabangaus
namo ar automobilio. Europoje nebeliko bendraž-mogiškų vertybių. Beliko vartotojiškos vertybės.
Aš negaliu, nemoku, nenoriu bendrauti su žmogumi, kuris, paduodamas man ranką, žiūri ne į akis,
o kiton pusėn. Po tokių susitikimų aš susergu. Tokių susitikimų aš vengiu kaip velnias kryžiaus. Šiltų,
nuoširdžių žmonių nuolat mažėja, ir tie keleri mėnesiai, kuriuos esu kasmet priverstas praleisti
Vengrijoje ar Lietuvoje, mane žlugdo kaip
asmenybę, kaip individą. Europoje nepaprastai blogai jaučiuosi, nes čia tvyro kažkokios
destrukcinės vibracijos, visi žmonės skleidžia agresiją, pyktį, neapykantą, ir
tada atsiranda ir neviltis, ir noras keršyti, ir
sunkios depresijos. Rytuose, kalnuose man kur kas
lengviau. Jau beveik trejetas mėnesių, kai esu
Lietuvoje, ir, atvirai kalbant, labai pavargau nuo
tos beprotybės, kuri dedasi kad ir dėl mano sumanymo Užupyje turėti Rytų Azijos
muziejų.
Kuo įdomi būsimoji ekspedicija? Vėl vyksite į Himalajus? O paskui - vėl nauja paroda, kurią bus galima išvysti Vilniuje?
Laukiu išvykimo j kalnus kaip išganymo. Liepos 1-osios laukiu kaip patamsyje ilgai
kankintas žmogus laukia saulės spindulių, saulės šviesos. Iki išvykos į Nepalą, į Himalajus,
į Everesto bazinę stovyklą telikusios dienos. Ten norėčiau sutvirtinti savo viso gyvenimo rezultatus.
Būtent ten, kalnuose, susimąstysiu, ką pavyko, o ko nepavyko nuveikti šioje žemėje. Galbūt likimas
nusišypsos ir man pasiseks pakliūti į nedidelę Mustango karalystę, esančią Vakarų Nepale. Šią ekspediciją
žadu užbaigti rugsėjo 18 dieną. Šioji kelionė nėra labai ilga - vos pusketvirto mėnesio. Šių
metų spalio 20-ąją Vilniaus Dailės parodų rūmuose surengsiu savo darbų parodą, į kurią maloniai
kviečiu ir XXI amžiaus" skaitytojus, o tada bus galima ruoštis ir 16-ajai ekspedicijai į Himalajus.
Savo veiklą vertinti nėra paprasta. Rytais susižavėjau maždaug prieš 20 metų.
Himalajai, Tibetas, kai kurios Pietryčių Azijos
valstybės mano, tegul skambiai bus pasakyta, išvaikščiotos skersai išilgai. Prieš tampant Himalajų, Tibeto fotografu, maždaug
šešetą metų dirbau Sovietų Sąjungai tuomet priklausančiuose Tolimuosiuose Rytuose. Iš viso esu surengęs
per 20 ekspedicijų, išleidau keliolika išliekamąją, pažintį, mokslinę vertę turinčių fotografijų
albumų, aplankiau beveik 20 Rytų valstybių, surengiau
185 personalines fotografijų parodas, Lietuvos ir Vengrijos spaudoje parengiau šimtus publikacijų apie savo keliones bei ekspedicijas.
O kas dar žeidžia, skaudina, glumina?
Labai sunku sulaukus 60-ies metų stovėti su tarsi išmaldai ištiesta ranka -
gal kas susimylės paremti mano naują unikalų fotografijų albumą. Mano
svajonė - į spaustuvę atiduoti 10-ajį
albumą apie paskutiniąsias ekspedicijas. Tačiau rengdamas tokius darbus vis dar priverstas mąstyti ne tik apie kūrybą, bet ir apie pragmatiškus dalykus -
kur rasti rėmėjų, leidėjų, mecenatų.
Manau, kad pačios leidyklos
privalėtų manęs ieškoti ir prašyti
mano fotografijų. Tačiau padėtis
klostosi atvirkščiai: ne leidyklos, o
aš pats turiu prašyti, įtikinėti. Žodžiu, tikrai sunki, nemaloni situacija.
Domėjimosi politinėmis Lietuvos realijomis laiko tikriausiai nebelieka? Ar Jums rūpi Lietuvos reikalai? Sakykim, Jums svarbūs šį rudenį Lietuvoje įvyksiantys rinkimai į šalies parlamentą?
Politika domiuosi, kaip gi be politikos. Jokiai partijai nepriklausiau ir
nepriklausysiu, tačiau man labai skauda, kad
Lietuva vis labiau krenta į ekonominę bedugnę. Kartu noriu pabrėžti: nors Lietuvoje būnu labai
retai, man ne vis tiek, kokiu keliu eina Lietuva, kokia mano tėvų ir senelių žemė bus po 10 ar 100
metų. Man labai skauda, liūdna, kad Lietuva serga mažakraujyste, privertusi emigruoti į Vakarus per pusę milijono savo tautiečių. Kad
Lietuva išgyvena sunkius laikus, akivaizdu visiems. Infliacija suryja vis daugiau santaupų. Infliacijos
padarinių galbūt nejaučia tik kaliniai, sėdintys
kalėjimuose. Jiems nereikia eiti į parduotuves ir ten pirkti duonos, dešros, pieno. Lietuvoje
dar nėra tokios gilios nevilties, nusiminimo,
apatijos kaip Vengrijoje, kur padėtis, atvirai kalbant, siaubinga. Ir vis dėlto tos ligos,
kurias išgyvena vengrai, ateina ir į Lietuvą.
Kaip išvengti dar gilesnės krizės? Reikia labai daug melstis ir labai daug dirbti. Tada ateis sėkmė. Aš tikiu, kad Lietuva išsikapanos iš šios duobės. Bet dar kartą kartoju:
reikia melstis ir dirbti daug ir iš visos širdies.
© 2008 XXI amžius
|