Pirmasis puslapis
Aktualijos
Iš mūsų
    kultūros
    istorijos
Krikščionybė
    šiandien
Kultūra
Lietuva
Likimai
Nuomonės
Pasaulis

2001 metai
2002 metai
2003 metai
2004 metai
2005 metai
2006 metai
2007 metai
2008 metai

Kaip pagerinti Seimą

Algimantas ZOLUBAS

Spalio 11 dieną Lietuvos visuomenė ketveriems metams rinks aukščiausią šalies valdžią – naują Seimą. Prieš žengiant lemtingą žingsnį verta susimąstyti, tinkamai pasiruošti ir atsakingai pasielgti.

Demokratija arba savivalda savyje jokių vertybių neturi. Ji tėra mechanizmas, įgalinantis realizuoti demokratinį valdymo būdą. Tikrosios vertybės yra (arba jų nėra) visuomenėje, kuri tą mechanizmą valdo. Jei mechanizmą valdo visuomenė, gyvenanti pagal gerą valią, demokratija – palaima, jei pagal blogą, demokratija virsta tironija. Tironišką demokratiją – „demokratinį centralizmą“ – nesenais laikais Lietuvai teko patirti. Deja, po atgautos nepriklausomybės, iš demokratinio valdymo palaimingo gyvenimo nesulaukėme.

Demokratiniam valdymui renkami visuomenei atstovaujantys valdymo organai: prezidentas, Seimas, savivaldybės. Tapti visuomenei atstovaujančiu iš tam tikro skaičiaus kandidatų asmeniu, reikia rinkimų metu surinkti daugiausiai balsų, trumpai tariant, atstovavimo visuomenei teisę lemia rinkėjų daugumos valia, nepriklausomai nuo to, ar ji gera, ar bloga.

Jau antrą dešimtmetį Lietuvoje valdžias daugumos valia išrenka visuomenė, tačiau ta pati visuomenė tik išrinkusi valdžią ją vertina nepalankiai. Prasčiausiai vertinamas Seimas. Ar demokratijos mechanizmas blogas, ar jis blogai valdomas, ar daugumos valia bloga, kad nesiseka sau gerą, tarnaujančią visuomenei valdžią, išsirinkti?

Demokratinių rinkimų mechanizmas iš tikrųjų turi daug trūkumų, ydų. Jis nevertina renkamųjų ir renkančiųjų išsilavinimo, lojalumo valstybei, tautybės, valios kokybės, dorovės bei kitokio cenzo. Šiam mechanizmui svarbu, kad renkamasis ir renkantysis būtų formalūs valstybės piliečiai, mechanizmui svarbi ir lemianti yra balsų dauguma. Tikrovėje esminį vaidmenį tautų ir jų valstybių raidai turi ne dauguma, o mažuma. Šventieji, genijai, išminčiai, talentai – mažuma, tačiau jų įtaka visuomenės raidai nepalyginamai didesnė už bet kokią daugumą. Jie iškelia siektinus idealus, savo sektinu pavyzdžiu ir ypatingomis dvasios galiomis formuoja pasaulėžiūrą. Tačiau trumpalaikiai vedliai (valdžios) išrenkami visuomenės daugumos valia. Todėl apie valią verta kalbėti plačiau.

Valia yra psichinė galia, pasireiškianti sąmoningu veiklumu. Stebint rinkimines kampanijas, jų keliamas emocines audras pilietiškai nesusiformavusioje visuomenėje, nei psichinė galia, nei sąmoningas veiksmams negali būti išreikšti. Tokiuose rinkimuose vyrauja ne valia, o emocijos, kurioms sukelti pasitelkiamos pilkosios bei juodosios agitacinės technologijos ir net modernioji magija. Todėl, kai iš Seimo tribūnos seimūnas arogantiškai postringauja, kad jis išrinktas tautos valia, kad jis atstovauja tautai, teiginys ne abejonę, o sarkastišką šypseną kelia. Iš tikrųjų didelė dalis „išrinktųjų“ į Seimą pateko ne rinkėjų valios, o emocijų dėka, ir ne atstovauti bei tarnauti tautai atėjo, o valdžioje būti, sau ar klanui turtus ir pinigus kaupti, malonumais gyventi. Per visas Seimo kadencijas iš sovietmečio atsinešusi išbandytą propagandos bagažą, jausmais manipuliuoti labiausiai sugebėjo Algirdo Mykolo Brazausko vadovaujama Socialdemokratų partija, tačiau ne ką atsiliko ir kitos.

Darbo partija yra tikras politinis nulis, tačiau milijonines lėšas valdantis klanas į valdžią atėjo per sukeltas emocijas. Jei už ją balsavę piliečiai būtų susimąstę, giliau įžvelgę, nesunkiai būtų pastebėję, kad tie partijos milijonieriai iš jų prakaito milijonieriais tapo, kad jiems ne piliečių įdarbinimas ir jų buitis, o pačių kišenė, valstybės lovys labiausiai rūpi. Deja, rinkėjus labiau paveikė emocijos, nei įžvalgomis paremtas sąmoningas veiksmas, valia.

Emocijomis vilioja ir Valstiečių liaudininkų sąjungos pirmininkė Kazimira Prunskienė. Nusprendusi, kad sriubomis ar cepelinais patraukti rinkėjus nebetinka, dar neprasidėjus rinkiminei kampanijai, išleido į agitacinę apyvartą „Vartotojo pasą“. Jame numatyta vieta paso savininko nuotraukai, vardui ir pavardei, nurodyta, kad pasą išdavė Lietuvos valstiečių liaudininkų sąjunga visam gyvenimui. Minimo puslapio atvarte – K. Prunskienės spalvota nuotrauka ir klausimas: „Ar tiki, kad KARTU MES GALIME gyventi sveikiau?“ (Suprask: be valstiečių liaudininkų, geros sveikatos nesitikėk). Toliau seka kreipinys: „MIELAS ŽMOGAU, nors tai ne pirmas pasas kurį Tu laikai savo rankose, tačiau – tai ypatingas dokumentas. Čia rasi patarimų, kuriuos žinodamas ir pritaikydamas savo gyvenime, Tu ir Tavo šeima tapsite sveikesniais... Lietuvos valstiečių liaudininkų sąjungos pirmininkė Kazimiera Prunskienė“.

Artūro Paulausko vadovaujami socialliberalai, į Seimą patekę su šūkiu „Nusipelnėme gyventi geriau!“ ir nieko nenuveikę, kad žmonės gyventų geriau, dabar, žadėdami valdžias priversti dirbti, vėl kelia aistras, tarsi jie nebūtų valdžioje.

Manipuliatoriai žmonių jausmais išsiaiškina, ko žmonėms labiausiai trūksta, ko jie siekia ir tuos trūkumus pažada iškart pašalinti, o siekius patenkinti. Štai valstybėje trūksta tiesos ir teisingumo, atsiranda Rolando Pakso vadovaujama partija „Tvarka ir teisingumas“, kuri pasitelkusi Rusijoje kurpiamas rinkimų technologijas ir net būrėją geba kvailinti žmones. Siekdamos ypatingų, išskirtinių teisių, į Seimą taiko ir tokios partijos, kaip Rusų sąjunga ir Lenkų rinkimų akcija, tarsi Lietuvoje tos tautinės mažumos nepriklausytų Lietuvos valstybei ir turėtų veikti kitų valstybių naudai. Taip skatinamas tautinis susipriešinimas valstybės viduje. Ko tik nebrandžioje visuomenėje nebūna! Prieinama net iki absurdo, kai politikieriai kurpia Žemaičių partiją bei siekia įteisinti žemaičių tautybę...

Demokratijos pranašų įpirštas teiginys, kad žmonių valia yra Dievo valia (vox populi – vox Dei) yra tik emocinga demokratijos puošmena. Iš tikrųjų valia gali būti gera, bloga, gali valios ir visai nebūti. O bloga valia jau negali būti iš Dievo. Čia dar dera paklausti: ar galima vadinti geros valios išraiška balsavimą už vakarykščius tautos prievartautojus – buvusius komunistus, kagėbistus bei jų talkininkus, autonomininkus lenkus, nelojalius valstybei formalius piliečius? Ir atsakyti – jie į Seimą pakliuvo per blogą rinkėjų valią, jos visišką nebuvimą bei pasidavimą keliamoms emocijoms.

Dera pastebėti, kad svarią įtaką valdžios rinkimams turi ne bloga valia, o jos nebuvimas arba stoka: apie pusę balsavimo teisę turinčių formalių Lietuvos piliečių į rinkimus neateina. Galimas daiktas, kad jie yra dori, doresni už emocionaliuosius rinkėjus, bet ne dėl savo kaltės valios neturi, o emocijoms nepasiduoda. Tačiau jų nedalyvavimas rinkimuose turi įtaką daugumai, kuri, jiems dalyvaujant, gal dauguma nebūtų. Kita vertus, tie bevaliai arba abejingieji yra patogus rezervas nešvarių rinkiminių kampanijų poveikiui, kvailinimui.

Demokratinės valstybės reikalus tvarkyti – vykdyti politiką – būtina  pilietinė, sąmoninga, turinti gerą valią, politizuota visuomenė. Tačiau per penkiolika nepriklausomybės metų apie geros valios ugdymą šnekėta labai vangiai, o siekiant visuomenę depolitizuoti (išpilietinti) buvo daug dirbta. Nepasitraukusiems iš visų lygių valdžios buvusiems partiniams nomenklatūrininkams ir naujai į valdžias ateinantiems populistams depolitizuota visuomenė dėl neatsparumo manipuliacijoms buvo itin reikalinga. Todėl visuomenės pilietiniam ugdymui ir jos telkimui joks dėmesys nebuvo rodomas. Tik pastaraisiais metais, kai rinkimai į Seimą parodė, kad ne tik demokratijai, bet ir valstybingumui kyla pavojus, valstybės vadovai apie pilietiškumą prabilo. Prabilo gal ir todėl, kad pati visuomenė nebetyli, pradeda susivokti, kad sekdama paskui „švytuoklę“, balsuodama „prieš“ iš pažadų kylančiomis emocijomis demokratijos mechanizmo deramai nevaldys, geros valdžios nesukurs.

Visuomenė pati ieško būdų saviugdai, politiniam raštingumui įgyti, siekia tapti nemanipuliuojamu veiksniu valstybėje. Nepaisant įvairių trukdymų „iš viršaus“, kuriasi pilietinės visuomeninės organizacijos, judėjimai. Lietuvoje jau veikia per tūkstantį vietos bendruomenių, kurias galime laikyti pilietinės visuomenės pradžios mokykla, lietuviška talka pilietinei visuomenei telkti. Tikėtina, kad per betarpišką bendravimą, saviugdą amžinųjų ir bendražmogiškųjų vertybių pagrindu visuomenėje rasis daugiau geros valios, trauksis susvetimėjimas, pilietinė visuomenė augs tiek kokybe, tiek kiekybe.

Į naują Seimą taiko 21 partija bei keliolika nepriklausomų kandidatų. Pilietinei visuomenei atėjo apsisprendimo ir lemtingo žingsnio metas. Svarbu, kad visuomenė kandidatus rinktų ne emocijų, o geros valios pagrindu, atsižvelgtų ne į jų keliamas emocijas, o į darbus. Tik tokiu keliu einant pagerinsime patį Seimą, išvengsime besikartojančio nusivylimo.

© 2008 „XXI amžius“