Pirmasis puslapis
Aktualijos
Iš mūsų
    kultūros
    istorijos
Krikščionybė
    šiandien
Kultūra
Lietuva
Likimai
Nuomonės
Pasaulis

2001 metai
2002 metai
2003 metai
2004 metai
2005 metai
2006 metai
2007 metai
2008 metai

Rambyno papėdės švyturys

Vilmantas KRIKŠTAPONIS

Amžininkas ir varpininkas Martynas Jankus

Kai minime XIX a. pabaigos lietuvių tautinį atgimimą, pirmiausiai prisimename ryškiausius to laikotarpio dvasininkus Motiejų Valančių, Adomą Dambrauską-Jakštą, Juozą Tumą-Vaižgantą, istoriką Simoną Daukantą, daktarus Joną Basanavičių, Vincą Kudirką ir Joną Šliūpą, nes jie buvo pirmųjų lietuviškų raštų bei periodinių leidinių sumanytojai, leidėjai ir lietuviškos dvasios mūsų tautoje įkvėpėjai. Bet lietuvių tauta vargu ar būtų atsikėlusi iš letargo, jeigu ne spaudos darbuotojai, tarp kurių buvo ir prūsų Lietuvos patriarchas Martynas Jankus, nuo kurio gimimo jau prabėgo 150 metų.

Gimė šis šviesuolis 1858 m. rugpjūčio 7 dieną Bitėnuose, tuometinėje Ragainės apskrityje Martyno ir Marės Jankų šeimoje. M. Jankaus protėviai buvo ne čionykščiai. Jo senelis iš tėvo pusės į Rambyno papėdę atsikėlė iš Batakių parapijos, Bitėnų kaime įsigijo keliasdešimt ha ne pačios derlingiausios žemės, bet dėl savo sumanumo gyveno gerai. Tėvai nemėgo vokiečių, tad ir savo vaikus kiek pramokinę pradžios mokykloje, aukštesniųjų vokiečių mokyklų lankyti neleido, – kad nesuvokietintų.

Teišėjęs pradžios mokyklą, M. Jankus išsilavinimo pasiekė savamoksliu keliu. Ypač gerai jis žinojo Lietuvos istoriją. Didelio įspūdžio jam, dar vaikui, padarė kelios išgirstos dainos apie ką tik praūžusį 1863 metų anticarinį sukilimą. Tuo metu, Prūsijai laimėjus karą su prancūzais ir Prūsijos karaliui pasiskelbus Vokietijos imperatoriumi, itin suaktyvėjo pastangos nutautinti prūsų Lietuvos lietuvius. M. Jankus, matydamas tenykščiams lietuviams daromas skriaudas, pasiryžo kovoti dėl savo tautos laisvės.

Kartą vaikystėje M. Jankus matė, kaip turguje vieną valstietę apvogė miestietė vokietė. Nors valstietė vagilę nutvėrė už rankos, bet valdžios atstovas vokietę paleido, sakydamas, kad... lietuvninkai visi yra melagiai ir klastūnai.

Kiek paūgėjęs ir vėliau gavęs iš tėvų apie 15 ha žemės, M. Jankus vedė Anę Pūkytę, susilaukė vaikų ir pradėjo savarankiškai gyventi.  Jaunas sumanus žmogus be ūkio sėkmingai ėmė verstis ir kitais darbais. Pramokęs spaustuvininko amato nusipirko nedidelę, ranka sukamą spausdinimo mašiną bei kitų spaustuvės reikmenų ir ėmė darbuotis. Pusėtinai užsidirbo. Pasistatė mūrinį namą ir ūkinius pastatus, pagerino ūkio reikalus.

Reikia pažymėti, kad M. Jankus, būdamas 17-18 metų amžiaus, labai nemėgo kaizerinės valdžios. Dažnai mąstydavo, kaip būtų galima palengvinti savo tautiečių buitį. Eidamas 21 metus, ruošė lietuvių „peticijoną“ Vokietijos kaizeriui, protestuodamas prieš lietuvių teisių pažeidimus. Jo lietuvišką nusiteikimą 1878 metais dar labiau sustiprino pažintis su J. Zauerveinu – vokiečiu, dideliu lietuvių kalbos ir lietuvių mylėtoju.

M. Jankus nuvyko į Įsrutį, kur anuomet gyveno šis šviesus žmogus – kovotojas už skriaudžiamas mažas tautas. M. Jankus su juo tarėsi dėl lietuvių teisių apsaugos. J. Zauerveinas pirmiausiai pradėjo kalbėti apie Didžiosios Lietuvos išlaisvinimą.

– Dirbkite, pasirodykite, kad jūs esate gyva tauta, – sakė J. Zauerveinas.

– Na, juk lietuvių tauta tebėra gyva kaimuose, bažnyčiose, – pastebėjo M. Jankus.

– Bažnyčia lietuvybei daug ką duoti negali: dirbkite daugiau politiškai, eikite į viešumą, – patarė J. Zauerveinas.

Šitas J. Zauerveino patarimas M. Jankų ir paskatino imtis organizuoto lietuvybės darbo, kurį dirbo su atsidavimu ir jaunatviška energija.

Reikia pažymėti, jog vokiečiai germanizaciją vykdė ne taip, kaip rusai rusifikaciją – uždrausdami spaudą lotynišku raidynu, neleisdami mokyklose mokyti vaikų gimtąja kalba. Prūsų Lietuvoje nebuvo uždrausta lietuviška spauda, mokyklos. Priešingai. Prisiminkime, jog pirmasis lietuviškas laikraštis pasirodė būtent prūsų Lietuvoje – Karaliaučiuje  1832 metais buvo išleisti „Nusidavimai apie evangelijos praplatinimą tarp žydų ir pagonių“. Tame laikraštyje buvo rašoma apie evangelikų misijų veiklą Afrikoje, Azijoje ir Amerikoje, pateikta žinių apie šių žemynų tautų etnografiją.

Nuo 1878 metų Klaipėdoje buvo leidžiamas savaitraštis „Lietuviška ceitunga“. Joje paskutiniais metais bendradarbiavo J. Basanavičius, J. Šliūpas ir J. Zauerveinas. Vieną kitą straipsnį parašė ir M. Jankus. Bet 1882 metais vokiečių valdžia įsakė nebedėti šių autorių straipsnių, kadangi juose buvo žadinama lietuvių tautinė sąmonė. Tosios „Ceitungos“ tik pavadinimas buvo lietuviškas. Iš tiesų ji propagavo germanizaciją, vokišką dvasią, garbino Vokietijos imperatorių kaizerį ir jo valdžią bei vokišką kultūrą. M. Jankus neketino rankų nuleisti.

Svetimųjų spaudžiama lietuvių tauta skaudžiai kentėjo. Atrodė, štai visai išnyks žodis „Lietuva“. Lietuviai vergavo svetimiesiems. Atrodė, jog lietuvių tauta nebeatgims, nebesulauks naujo ryto. Bet vėl kitaip pasisuko mūsų tautos likimo kelias. Atsirado tokių tautos vyrų kaip J. Basanavičius, M. Jankus, I. Mikšas, M. Šernius, A. Vištelis ir kiti, kurie, pasiryžimo vedini, pradėjo leisti „Aušrą“. Kai „Aušra“ sušvito, nuostabia meile atskleidė tėvynės praeitį, nepaprastu atsidėjimu ir tikėjimu ėmė skelbti Lietuvai šviesesnę ateitį.

Lietuviško laikraščio leidimo sumanymas jau buvo žinomas prieš „Aušrai“ pasirodant. Kaip tik tuo metu, kada brendo „Aušros“ leidimo planai, Maskvoje J. Spudulis, J. Šliūpas ir P. Vileišis rūpinosi, kad carinė valdžia leistų Vilniuje spausdinti savaitinį lietuvišką laikraštį „Mūsų amžius“. Nustojus vilties valdžios leidimą gauti, šių entuziastų mintys nukrypo ten, iš kur  į Didžiąją Lietuvą ėjo lietuviškos knygos – į prūsų Lietuvą. Taigi „Aušros“ kūrimas nebuvo koks atsitiktinis dalykas, bet jau subrendęs reikalas ne tik atskirų asmenų, bet ir visos aktyvios lietuvių visuomenės.

Trys pagrindiniai „Aušros“ iniciatoriai – J. Basanavičius, J. Mikšas ir A. Vištelis sudėjo palyginti nedidelę sumą pinigų pirmajam „Aušros“ numeriui spausdinti. Prisiėmęs redaktoriaus pareigas J. Basanavičius vienas pusę numerio prirašė, kitą pusę užpildė J. Mikšo, J. Šliūpo ir A. Vištelio medžiaga, dar pridėjęs vyskupo A. Baranausko Lietuvos senovės paminėjimo nuorašą, viską pasiuntė J. Mikšui. Ir 1883 m. balandžio pradžioje J. Albano ir M. Kibelkos spaustuvėje Ragainėje išėjo pirmasis „Aušros“ numeris. Greitai peržengusi prūsų Lietuvos sieną, ji paplito Didžiojoje Lietuvoje ir pamažu pasiekė net tolimesnes lietuvių gyvenamas Rusijos imperijos vietoves. Sunku įsivaizduoti, kokį įspūdį daugeliui lietuvių padarė „Aušros“ pasirodymas. Tačiau verta pažymėti, kad jos autoriais ir bendradarbiais buvo tokie susipratę lietuviai, kaip J. Adomaitis-Šernas, M. Akelaitis, P. Arminas-Trupinėlis, J. Bagdonas, S. Baltramaitis, A. Baranauskas, J. Basanavičius, V. Bruožis, A. Buivydas, A. Burba, S. Dagilis, A. Dambrauskas-Jakštas, M. Davainis-Silvestraitis, S. Didžiulis, A. Fromas-Gužutis, S. Gimžauskas, J. Jablonskis, M. Jankus, I. Katelė, M. Katkus, J. Kymantas, A. Kriščiukaitis-Aišbė, V. Kudirka, J. Lideikis, J. Mačiulis-Maironis, J. Mačys-Kėkštas, L. Malinauskaitė, J. Mašiotas, S. Matulaitis, M. Miežinis, J. Mikštas, J. Miliauskas-Miglovaras, S. Paškevičiūtė, K. Sakalauskas-Vanagėlis, M. Slančiauskas, J. Spudulis, J. Šliūpas, P. Vileišis, K. Voska, J. Zauerveinas, T. Žičkus ir daugelis kitų šviesių asmenybių.

Reikia pažymėti, kad „Aušros“ leidimas buvo sunkus. Prenumeratorių buvo nedaug. Tik pasirodžiusio leidinio grėsė bankrotas, dėl to „Aušros“ kaina buvo pakelta. Nuo penkto numerio ji imta  spausdinti ne Ragainėje, o Tilžėje. Čia spaustuvininkas O. Mauderodė, gavęs atitinkamą garantiją, sutiko toliau spausdinti „Aušrą“. Už tai M. Jankus užstatė O. Mauderodei savo ūkį ir perėmė „Aušros“ platinimą.

Norėdami pataisyti „Aušros“ finansinius reikalus M. Jankus su J. Mikšu paruošė „Aušros“ kalendorių 1884 metams ir dar kartą pakėlė „Aušros“ prenumeratos kainą. Materialinės bėdos bemat buvo nugalėtos ir „Aušra“ išgelbėta. Apie „Aušros“ platinimą, kuriuo rūpinosi M. Jankus, pastarasis rašė: „Tuolaik aš priverstas jaučiaus prisidėti prie „Aušros“, buvo štai tokia mintis. Man rodės, kad „Aušra“ tuo kartu tikėti tegalės platintis tarp lietuvių katalikų, kaip veik mums seksis plačiam svietui žinomą padaryti, kad „Aušra“ pasirodo. (...) „Aušrą“ būčiau galėjęs išsiuntinėti, bet nelaimė, kad nebuvo pinigų. Tada aš pasileidau ieškoti pernešėjų per rubežių, o kur nuo rubežiaus toliau jau rodėsi vyrai pasiunčia į Rygą iki Miglovaro, kursai po bandaroliu siuntinėjo ant paduotų adresų. Pirmąjį teko man surasti S. P. iš F., kursai iš Aušgirių nuo Silmaičio į Kaltinėnus nunešė, ten buvo R., ir tas parūpino ant žigunės į Rygą, kaip ir kelias kitas vietas apie Raseinius. (...) Žiemos mete, jau po Kalėdų, 1883 m. Šliūpas užmanė, kad Jurgaitis, kunigaujantis Palangoje, esąs palankus prie „Aušros“ platinimo prisidėti. Tokiomis aplinkybėmis beesant tikrai reikėjo surasti vietą šiapus rubežiaus, pas I. Tokios prirodyt nežinojo, todėl aš važiavau į Klaipėdą ir nuo tenai su vežiku iki Immersatto, o kada ten buvau suradęs M. J., kursai gatavas buvo mano siuntinius perimti, važiavau per rubežių iki Palangos idant su pačiu Jurgaičiu pasimatyčiau. Aš nesitikėjau, kad katalikiškas kunigas galėtų būti pritarėju „Aušros“, nes buvo iki tol vienas tik kunigas A. Burba, kuris „Aušros“ neužsigynė. Meilingas priėmimas, pavaišinimas, ir dar rublius kaipo dovaną ant kelionės mane labai pradžiugino, priegtam jis apsiėmė perimti „Aušrą“ ir priduoti Liepojuje esantiems abonentams“.

Nelengvas buvo „Aušros“ kelias ir todėl, kad buvo spausdinamas toli nuo redaktoriaus namų, todėl vėluodavo medžiagos pristatymas, ilgiau užtrukdavo korektūra, susirašinėjimas su bendradarbiais. Pasivėlavusi „Aušra“ nebuvo tokia aktuali, kokia tokiomis aplinkybėmis galėjo būti. Susidurta su kitais sunkumais. Tik ketvirtam „Aušros“ numeriui pasirodžius J. Mikšas, „Aušros“ techninis redaktorius, ir J. Basanavičius nuo pagrindinio ir atsakingo darbo pasitraukė. Pasilikęs prie „Aušros“ M. Jankus galėjo pasirašyti tik atsakinguoju redaktoriumi ir sugebėjo prižiūrėti „Aušros“ spausdinimą, bet negalėjo jo redaguoti, pats iki tol tokio darbo nedirbęs. Tad M. Jankus netrukus pranešė apie susidariusią padėtį J. Basanavičiui. Pastarasis  su M. Jankaus pagalba prikalbėjo atvykti „Aušros“ redaguoti caro valdžios persekiojimą J. Šliūpą. M. Jankus, pabrėžtinai prižadėjo su naujuoju redaktoriumi dalytis pastoge ir maistu, kad tik šis imtųsi redaguoti „Aušrą“.

Dvidešimt dvejų metų redaktorius iš karto atsipalaidavo nuo J. Basanavičiaus įtakos „Aušrai“. Nors ir toliau dėjo „Aušron“ viską, ką tik jam J. Basanavičius siuntė, bet į jo duotąją „Aušros“ kryptį jau žiūrėjo abejingai. Susižavėjęs darvininiu materializmu, narodninkyste ir ką tik pradėjusiu plisti marksizmu, pradėjo šiomis idėjomis užpildyti ir „Aušros“ skiltis, kurios sukėlė bendradarbių ir skaitytojų nepasitenkinimą. Daugeliui bendradarbių kilo mintis, kad tolimesnis įvairių grupių ir srovių bendradarbiavimas viename leidinyje, kuris buvo nebe tautinis, net jau politinis, esąs sunkus ir nebeįmanomas.

Susikomplikavo ir J. Šliūpo reikalai. Būdamas energingas ir veiklus, nesitenkino vien tik „Aušros“ redagavimu, bet netrukus įsijungė ir į prūsų Lietuvos tautinį sąjūdį, ir atkreipė į save vokiečių policijos dėmesį, kurie greitai išsiaiškino, kad pas M. Jankų Richterio pavarde gyvenantis asmuo yra carinės policijos ieškomas J. Šliūpas, kuris netrukus buvo priverstas palikti prūsų Lietuvą.

Kiek vėliau „Aušros“ redagavimą vėl perėmė J. Mikšas. Kad ir būdamas daug inteligentiškesnis už M. Jankų, pastarasis mažai ką naujo galėjo į „Aušrą“ įnešti – jis tenkinosi tos medžiagos tvarkymu, kuri vis gausiai buvo laikraščiui siunčiama iš Lietuvos. Jo iniciatyva ir sumanymas labiau krypo į kitą pusę. Paveldėjęs iš tėvų pinigų, J. Mikšas sumanė lietuviškus spaudinius spausdinti ne prūsų Lietuvos vokiškose spaustuvėse, kurios turėdavo įtakos net ir spausdinamų raštų turiniui.

J. Mikša uoliai griebėsi kurti savo spaustuvę, kuri Tilžėje pradėjo veikti 1885 metų rugsėjo 29 dieną. Čia buvo spausdinama ir „Aušra“. Pašalinęs M. Jankaus pavardę, jau rašėsi atsakinguoju redaktoriumi. 1885 m. rugpjūčio mėnesį M. Jankus, atsisveikindamas su „Aušros“ skaitytojais, rašė: „Mylimieji broliai, garbingieji daugkareiviai lietuvystės! Padėdami į rankas mūsų draugo Mikšo visą „Aušros“ rėdystės naštą, katra mano petį sunkiai lenkė, prižadu ir vėlesniuose laikuose dirbti pagal įstaigos ant tėvyniško Lietuvos laužo dėl nuvargusių dvasioje brolių...“

Užsidėdamas sau dvigubą krūvį, J. Mikšas jau nebegalėjo tinkamai „Aušros“ prižiūrėti ir 1886 metais jos redagavimą pavedė J. Andziulaičiui-Kalnėnui, kuriam atiteko visas darbas, nes į „Aušros“ gyvavimo pabaigą iš bendradarbių buvo gaunama žymiai mažiau rašinių. Ginčai, kilę dėl „Aušros“ krypties, jau buvo atbaidę ne vieną aktyvų bendradarbį, ir Lietuvoje pradėta mąstyti apie kitų laikraščių leidimą.

Tuo pačiu metu pašlijo ir J. Mikšo materialiniai reikalai. Visos jo lėšos buvo sudėtos į spaustuvę ir knygeles, kurios taip ir neatsipirko. J. Mikšas, prisidaręs skolų, ieškojo materialinės paramos ir paskolos iš tų lietuvių, kurie palaikydavo su juo artimus ryšius. Gali būti, kad vienas kitas ir būtų jį parėmęs, bet kiekvienas jų tuoj po tokio J. Mikšo laiško gaudavo M. Jankaus ir V. Bruožo pasirašytą įspėjimą, raginantį neduoti  pinigų, nes jis norįs visus apgauti. J. Mikšo kreditingumas buvo galutinai pakirstas: jo spaustuvė bankrutavo, o kartu su ja ir „Aušra“, nes jos visi pinigai buvo pas J. Mikšą.

Reikia pažymėti, kad einant „Aušrai“, M. Jankus buvo lyg ašis, aplink kurią sukosi visas „Aušros“ leidimas. Buvo momentų, kada M. Jankus „Aušrą“ gelbėjo, bet, J. Basanavičiaus tvirtinimu, jis bene daugiausia ir pačiai „Aušrai“ jos leidybos pabaigoje pakenkė. M. Jankaus vaidmuo „Aušroje“ augo per kiekvienas naujas „Aušros“ sukaktuves, jo piniginiai nuostoliai „Aušrą“ leidžiant irgi didėjo.

Ne pilnus ketverius metus ėjusi „Aušra“ išjudino visą Lietuvos šviesuomenę, davė inteligentijai tokį impulsą, kad jokie laikini sunkumai ir kliūtys jau nebepajėgė įsisiūbavusio tautinio darbo sustabdyti.

Sustojus „Aušrai“, M. Jankus susirūpino naujo periodinio leidinio leidimu. 1886 m. spalio 17 dieną išėjo pirmasis naujas laikraščio „Garsas“ numeris. „Garsą“ spausdino Tilžėje F. Vemejerio spaustuvė, o jį redagavo ir visas išlaidas apmokėjo M. Jankus. Čia buvo panaudota dalis į „Aušrą“ netilpusios medžiagos, bet daugiausia rašė pats leidėjas. Šis leidinys, M. Jankaus manymu, turėjo pakeisti nustojusią eiti „Aušrą“. Deja, taip neatsitiko. Sustojus „Aušrai“, dingo ir pasitikėjimas laikraščiu, reikėjo iš naujo organizuoti jo platinimą. O dar viena iš svarbiausių priežasčių – „Garso“ mažavertiškumas. Jei „Aušrą“ leidžiant dalyvavo dauguma to meto šviesuomenės, tai „Garsą“ organizavo beveik vienas M. Jankus. Neturėdamas gerų bendradarbių, jis nesugebėjo padaryti „Garsą“ patrauklų. Tad „Garsas“ nesulaukė  pripažinimo, neturėjo prenumeratorių. M. Jankus, norėdamas skleisti spausdintą lietuvišką žodį, kartais „Garsą“ platino veltui. Tačiau laikraštis, taip ir neįgijęs  populiarumo, išėjus vienuolikai numerių 1887 m. rudenį visai nustojo eiti.

Kaip be lietuviško spausdinto žodžio nenurimo M. Jankus, taip nenurimo ir Varšuvos bei Rusijos universitetuose studijuojantys jaunuoliai lietuviai. Tad 1888 m. pradžioje Varšuvos universiteto studento mediko J. Gaidamavičiaus-Gaidžio iniciatyva čia buvo sušauktas lietuvių studentų pasitarimas, kuriame dar dalyvavo J. Bagdonas, A. Byla, J. Kasakaitis, J. Kaukas, V. Kudirka, Morauskis, J. Seniūnas, J. Staugaitis, B. Vabalas bei tarnautojas J. Adomaitis-Šernas, gimnazijos mokytojas J. Radziukynas ir banko valdininkas S. Rauba. Šiame pasitarime, be sumanymo steigti studentų draugiją, taip pat buvo kalbama ir apie 1886 metais sustojusios eiti „Aušros“ atgaivinimą ir apie naujo lietuviško laikraščio leidimą.

Po pasitarimų tarp Varšuvos ir Rusijos universitetuose studijuojančių lietuvių studentų buvo nutarta dar kartą susitikti ir aptarti visas galimybes. 1888 m. birželio 29 dieną Marijampolėje įvyko pirmasis lietuvių inteligentų susirinkimas. Pasitarime dalyvavo studentai K. Grinius, J. Kasakaitis, V. Kudirka, P. Leonas bei pirmieji Suvalkijos inteligentai – mokytojai P. Kriaučiūnas ir V. Palūkaitis, tarnautojas T. Franckevičius ir medikas A. Kronkaitis.

Dauguma susirinkusiųjų sutiko, kad Lietuvai reikia naujo laikraščio ir pritarė, kad jis turėtų būti nepriklausomas. Tačiau  atsirado ir skeptiškų nuomonių – iš kur imti pinigų? Kas iš to, jei jis pasirodys vienu kitu numeriu – bus nuvilti skaitytojai, jei laikraštis sustos. Kai kas sakė, jog pinigų galima pasiskolinti: dauguma baigia mokslus, tai po metų kitų bus galima paskolą grąžinti.

Tada iškilo redaktoriaus klausimas. M. Jankus iki šio susirinkimo, V. Kudirkai prašant, sutiko pasirašinėti oficialiuoju redaktoriumi, o visą kitą darbą V. Kudirka prisiėmė ant savo pečių.

Kaip ten viskas buvo, sunku šiandien pasakyti, bet V. Kudirka po minėto pasitarimo rankų nenuleido, o vasarai pasibaigus Varšuvos lietuvių studentų susirinkime jau buvo tariamasi, kaip naująjį laikraštį pavadinti. Galop apsistota ties „Varpo“ pavadinimu.

M. Jankus savo atsiminimuose apie „Varpo“ pradžią rašė: „Aš buvau jau prižadėjęs „Aušros“ leidimą aprūpinti Tilžėje. Prospektas buvo jau gatavas, ir dr. J. Basanavičius turėjo būti kaip leidėjas. Tuo pat laiku gavau raštą iš Varšuvos nuo studentų grupės. Po raštu pasirašė V. Kudirka ir S. Rauba, kurie mane priėmė į savo draugiją „Nemunas“ kaip garbės draugą, kad mane suvilioti ir pritraukti prie savo darbo. Pirmiau buvo manyta pavadinti „Nemunas“, bet paskui praminė „Varpu“.

Taigi matyti, jog svyravimų dėl laikraščio pavadinimų buvo. 1888 m. lapkričio pradžioje buvo parengtas „Varpo“ prospektas (pavyzdys). V. Kudirka lapkričio 7 dieną M. Jankui rašė: „Brangus vientauti! Nors ilgai nerašėm pas Tamistą, bet netinginiavome ir neužmiršome apie sušnekėjimą mūsų dalykuose naujo laikraščio – liudyti gal atsiųstas dėl atspausdinimo prospektas „Varpo“. Turime tikrą viltį, kad Tamista atsimeni gerai savo žadėjimą būti atsakančiu prieš vyresnybę redaktorium ir ekspeditorium laikraščio į užrubežį“.

Apie „Varpo“ prospektų leidimą ir platinimą M. Jankus rašė: „Jau rudeniop 1888 m. atvažiavo pas mane iš Varšuvos grupės V. Kudirka ir iš Maskvos R. Šliūpas ir darė su manim sutartį apie „Varpo“ leidimą. Žinoma, juodu prižadėjo mane palikti be jokios iškados, tiktai už aprūpinimą „Varpo“ ekspedicijos ir t. t. Aš nieko nerokavau. Prospektų atspausdinau 5000 ir juos kiek įstengdamas platinau per knygnešius, kurie pirkos Tilžėje prie Mauderodės Vejerio knygas,  išsiunčiau visiems seniems „Aušros“ laikytojams, kurių adresai buvo pas mane“.

Pirmąjį „Varpo“ numerį redagavo trise: J. Adomaitis-Šernas, J. Gaidamavičius-Gaidys ir V. Kudirka. Tas numeris buvo vienodai gausiai jų prirašytas.

Dar negimusio „Varpo“ kryptis buvo aptarta V. Kudirkos laiške J. Basanavičiui. V. Kudirka rašė, jog pirmiausia tas laikraštis turėtų būti nešališkas, neliesti tikėjimo dalykų ir per smarkiai nepeikti kunigų. Panašias mintis reiškė ir įžanginiame „Varpo“ kreipimesi ir J. Gaidamavičius-Gaidys: „Talpinsime straipsnius tik tokius, pavestus užmanymui ar šiokio, ar tokio lietuvių skyrio, nes mieris mūsų – tarnauti Lietuvai, negi skirtingoms lietuvių partijoms“.

Iš pirmo žvilgsnio „Varpas“ atrodė sumaniai tvarkomas: buvo skelbiami įvairios tematikos straipsniai, kas naujam leidiniui itin svarbu. Čia ir grožinės kūrybos, ir mokslo, politikos, ir pagaliau muzikos skyrelis. Pastarasis tautinio bei kultūrinio judėjimo istorijoje – naujiena. Be to,  visa laikraščio struktūra rodė žurnalistinį redaktorių sumanumą: straipsniai neilgi, temos įvairios, medžiaga padalinta atitinkamais skyriais. Anuomet ėjusi „Aušra“ ir „Šviesa“ ėjo knygutėmis, visai ne laikraščio ir net ne žurnalo išvaizdos, o „Varpo“ formatas buvo dvigubai didesnis už anų leidinių formatą. Iš visko matyti pirmųjų „Varpo“ redaktorių gabumai ir iniciatyva leisti laikraštį naujovišką visa išvaizda – ir turiniu, ir formatu, kuris džiugino ir studentą, ir provincijos inteligentą.

Redaguojant „Varpą“, kaip jau minėjau, pagrindinė našta gulė ant V. Kudirkos pečių. Nuo pat pradžios atsirado bėdų – bendradarbių nerūpestingumas. Antai 1889 m. vasario 14 dieną V. Kudirka M. Jankui rašė: „Kad pasivėlinome, tai pasivėlinome su antru pluoštu! Turėjom viską pritaisę, tik nebuvo sugrįžęs autorius „apysakos“, – tai turėjome jo laukti, nes patiems neišpuolė rašyti „tąsą“ be paties autoriaus – per tai susivėlinome. Ir šiandien dar Gaidžio nėra, o „tąsą“ priversti buvome parašyti be jo žinios ir paleidimo. Kad „V“ išeis kelias dienas vėliau šiame mėnesyje, tai mes kalti, ypač G-ys, kuris mus sutrukdė – kitą mėnesį jau nelauksime kito autoriaus, kad ir jam  straipsnį turėtume sugadinti!“

Toliau teiravosi dėl spausdinimo sąlygų: „Ar negalėtum duoti rodos, idant V. kaštuotų truputį mažiau. Nors ir prie to pat kašto įstengtume, bet sunku. Ar, sumažinus skaitlių egzempliorių, daug mažiaus kaštuotų? Jeigu nedaug, tai nėr ką mažinti. O gal p. Vejeris  mums pigiaus parokuotų per šiuos metus, žinoma, kiek galėdamas, o toliaus atsiras tarp mūsų turtingesnių, per šiuos metus, tai galėsime drąsiai mokėti, kiek reikia“.

Visą „Varpo“ ekspediciją tvarkė M. Jankus. „Varpas“ buvo platinamas adresatams vokuose ir per knygnešius. Įsibėgėjus „Varpo“ leidimui, iškilo leidybiniai ir tolesnės plėtros reikalai. Tad 1889 metais per Šv. Magdalenos atlaidus netoli Šunskų miestelio, teisininko M. Lozoraičio tėviškėje Baltrušiuose, įvyko varpininkų antrasis pasitarimas.

Šiame pobūvyje buvo aptarinėjami lietuvių nacionalinio judėjimo bei „Varpo“ tolesnio leidimo klausimai. Jame daly-vavo J. Adomaitis-Šernas, K. Bukaveckas, J. Gaidamavičius-Gaidys, K. Grinius, M. Jankus, J. Kaukas, A. Kriščiukaitis-Aišbė, A. Kronkaitis, V. Kudirka, P. Leonas, P. Matulaitis, S. Matulaitis, J. Puišys, J. Staugaitis ir klierikas T. Žilinskas.

Pasitarime iškeltas reikalas leisti naują laikraštį, skirtą kaimo žmogui, valstiečiams, kuriame būtų rašoma specialiais žemdirbystės klausimais, kad tokiu būdu būtų galima įtraukti į bendrą visuomeninį judėjimą valstiečius ir šviečiant juos kelti jų pačių ekonominę gerovę. „Varpui“ taip išsiplėsti buvo neįmanoma: reikalai, kurie domino inteligentiją, valstiečiui neįdomūs arba nesuprantami, o vienas kitas straipsnis specialesne ūkio tema valstiečių nepatenkino. Taigi numatyta leisti jau du: „Varpą“ inteligentams ir naują, pavadintą „Ūkininku“, valstiečiams.

„Varpas“ ir „Ūkininkas“ buvo redaguojami ir prirašomi tų pačių autorių: J. Adomaičio-Šerno, P. Avižonio, J. Bagdono, A. Bulotos, M. Čepo, J. Gaidamavičiaus-Gaidžio, K. Griniaus, M. Jankaus, J. Kriaučiūno, V. Kudirkos, P. Leono, J. Lozoraičio, M. Lozoraičio, P. Matulaičio, S. Matulaičio, G. Petkevičaitės-Bitės, J. Rūgio, A. Sketerio, J. Staugaičio, L. Vaineikio, J. Vileišio ir kitų varpininkų.

Naujojo laikraščio redaktoriumi buvo V. Kudirka. Kaip ir „Varpas“, rankraščiai pradžioje buvo redaguojami Varšuvoje, o visa medžiaga paštu siuntinėjama į Tilžę. Paskui, surinkus į skiltis, iš ten siuntinėjama korektūrai. Taigi, gana dažnai reikėjo susirašinėti su užsieniu, ką teko daryti ir M. Jankui.

Leidėjų vardu pristatydamas „Ūkininką“, V. Kudirka įžanginiame straipsnyje skaitytojams rašė: „Vardan Dievo leidžiame „Ūkininką“ į svietą. Rūpi mums ir nerimstame nežinodami, kaip broliai ūkininkai priims mūsų raštelį, ar pagirs, ar papeiks jį, ar priglaus, ar atstums“.

Redaktoriams kilo klausimas, kaip kalbėti, kaip kreiptis į valstietį, kuris vos sugeba skaityti „Skaitytojai „Ūkininko“! Negalima rašyti dėl jūs vien menkas, juokingas pasakėles, lengvas, teisybė, suprasti, bet nauda, kuri pasibaigia sykiu su nusišypsojimu. O da rašant dėl jūs vien tik vaikiškus žaidimus, galėtume nuskriausti ir užgauti jus, nes galėtume pamislyti, būk mes laiką jus už mažus vaikus. Negalima vėl kalbėti su jumis aukštu mokslišku liežuviu, nes daugumas iš jūs visai mus nesuprastų.“

Čia kreipimosi autorius paminėjo lietuvių kalbos klausimą, kad naujasis laikraštis pratins skaitytojus prie taisyklingos gimtosios kalbos, kovos su svetimybėmis, barbarizmais, kurių anuomet buvo privisę įvairiuose raštuose.

„Ūkininkas“, be praktiškų patarimų žemdirbiams, ragino skaitytojus nepalikti gimtojo krašto, nemažinti lietuvių tautos, stengtis čionai išsilaikyti, griebtis amatų, prekybos.

(Bus daugiau)

© 2008 „XXI amžius“