Pirmasis puslapis
Aktualijos
Iš mūsų
    kultūros
    istorijos
Krikščionybė
    šiandien
Kultūra
Lietuva
Likimai
Nuomonės
Pasaulis

2001 metai
2002 metai
2003 metai
2004 metai
2005 metai
2006 metai
2007 metai
2008 metai

Popiežiaus paskatos Prancūzijos politiniams lyderiams

Mindaugas BUIKA

Popiežius Benediktas XVI ir Prancūzijos prezidentas Nikola Sarkozy per sutikimą Eliziejaus rūmuose

Sveiko sekuliarumo paieškos ir pranašumai

Tarp daugelio popiežiaus Benedikto XVI kalbų ir homilijų, sakytų ką tik pasibaigusio vizito į Prancūziją metu, kai kurios jų turėjo didelę ne tik teologinę-pastoracinę, bet ir visuomeninę reikšmę. Pirmiausia tai pasakytina apie Šventojo Tėvo mintis dėl Bažnyčios ir valstybės santykių atnaujinimo, išsakytas per rugsėjo 15 dieną vykusį susitikimą su šalies valdžios atstovais. Tai aktualu, kadangi prancūziškasis sekuliarizmo (laļcite’) modelis, kuriam pra-džią davė 1905 metų valstybės ir Bažnyčios atskyrimo įstatymas, plačiai paplito ir kitose Europos šalyse ir dabar pavyzdžiu imamas visai Europos Sąjungai. Radikali „agresyviojo sekuliarizmo“ tendencija siekia pakeisti natūralią valstybinio ir bažnytinio gyvenimo autonomiją – iš viešosios sferos visiškai išstumti Dievą, maksimaliai sumažinant tikėjimo įtaką politiniams sprendimams.

Tuo tarpu Bažnyčios ir konkrečiai popiežiaus Benedikto XVI mokymas iškelia „pozityvųjį arba sveiką sekuliarumą“, kuris kad ir pripažindamas teisėtą valstybės neutralumą religijos atžvilgiu, vertina tikinčiųjų nuomonę ir skatina juos bendradarbiauti sprendžiant daugelį, ypač su morale ir etika susijusių problemų. „Galimybė būti tikinčiuoju šiandien yra labai svarbi visuomenėje, – kalbėjo popiežius Benediktas XVI skrydžio į Paryžių metu surengtoje spaudos konferencijoje. – Svarbu, kad būtų žmonės, kurie žino Dievą ir gali gyventi pagal Jo mums nurodytas didžiąsias vertybes ir prisidėti prie tų vertybių įgyvendinimo. Jos turi fundamentalią reikšmę mūsų valstybių ir visuomenių vystymuisi ir išlikimui“.

Po iškilmingo sutikimo Eliziejaus rūmuose, atsiliepdamas į Prancūzijos prezidento Nikola Sarkozy šiltus sveikinimo žodžius, Šventasis Tėvas džiaugėsi instituciniu Prancūzijos valstybės ir Bažnyčios  dialogu, stiprėjančiu po 2002 metais tuometinio premjero Leonelio Žospeno tuo tikslu sudarytos specialios komisijos. Šiam dialogui reikia „abipusės geros valios ir pasitikėjimo“, taip pat „ryžtingumo ir kantrybės“. Šio dialogo aktualumą ir pačios „sekuliarumo“ sampratos gilų persvarstymą sąlygojo dabartinis istorinis laikotarpis, kuriam būdinga įvairių kultūrų sąveika.

„Viena vertus, yra svarbi fundamentali nuostata, kad politinė ir religinė sferos turi būti atskirtos, kad būtų išsaugota tiek piliečių religinė laisvė, tiek valstybės atsakomybė jų atžvilgiu, – kalbėjo Popiežius. – Kita vertus, taip pat svarbu suvokti nepakeičiamą religijos vaidmenį žmonių sąžinės ugdymui ir tą įnašą, kurį ji gali duoti – tarp kitų dalykų – ir sukurti pagrindus etiniam konsensusui“. Kad toks Bažnyčios ir valstybės dialogas ir bendradarbiavimas būtų vertingas, jis turi remtis visuotiniu pripažinimu, kad Prancūzijos ir visos Europos civilizacijos šaknys yra krikščionybėje. Benediktas XVI priminė Prancūzijos, vadinamos „Bažnyčios vyriausia dukterimi“, senąją krikščionybės istoriją, kuri prasidėjo dar II amžiuje, kada tuometinės Galijos sostinė Lijonas turėjo savo vyskupą. Jis pažymėjo, kad tais laikais didžiąją prancūzų kultūrą kūrė katalikų vienuolijos, Bažnyčios įkurti universitetai, socialinės paramos struktūros, skatinusios „meilę vargšams ir rūpestį atstumtaisiais“. Prancūzijos miestų, miestelių ir kaimo vietovių tūkstančiai koplyčių, bažnyčių, abatijų ir katedrų „aiškiai kalba, kaip jūsų protėviai norėjo pagerbti Tą, kuris suteikė jiems gyvenimą ir kuris palaiko mūsų egzistenciją“, – kalbėjo Šventasis Tėvas prancūzų visuomenės veikėjams. Pats būdamas dideliu Prancūzijos kultūros žinovu ir vertintoju bei puikiai mokėdamas prancūzų kalbą, popiežius Benediktas XVI savo raštuose ne kartą rėmėsi garsių prancūzų teologų, filosofų ir rašytojų mintimis, pabrėždamas jų įnašą į krikščioniškąjį humanizmą.

Bažnyčios ir valstybės bendradarbiavimo sritys

Spalio 15 dienos kalboje aptardamas valstybės ir Bažnyčios bendradarbiavimo galimybes Šventasis Tėvas nurodė į jaunimo ugdymą, socialinio teisingumo sritį, aplinkosaugą bei žmogaus teises. Jis sakė, kad didelį susirūpinimą jam kelia jaunų žmonių problemos – dėl didelio dvasinio ir materialinio netikrumo prarasti pilnavertiški ryšiai su šeimos gyvenimu. Visuomenės pakraštyje paliktas jaunimas tampa ypač pažeidžiamas, todėl būtinas dvasinis ugdymas, o „šioje srityje Bažnyčios įnašas yra labai reikšmingas“, – pabrėžė Benediktas XVI. (Beje, dėl minėto 1905 metų „atskyrimo“ įstatymo Prancūzijoje iš valstybinio švietimo įstaigų buvo pašalintas tikybos mokymas ir, nepaisant daugelio pastangų ir diskusijų dėl jo svarbos, jis iki šiol nesugrąžintas.)

Popiežius priminė, kad Prancūzijoje, kaip ir visoje Vakarų visuomenėje, didėja nerimą keliantis atotrūkis tarp turtingųjų ir vargšų, todėl Bažnyčia siūlo valstybei priimti teisingus sprendimus, kad „būtų apginti silpnieji ir skatinamas jų orumas“. Prancūzijoje veikiančios gausios katalikų socialinės ir karitatyvinės organizacijos stengiasi suteikti visą įmanomą pagalbą, tačiau valstybės vaidmuo šioje srityje (neteisingumo eliminavimo) turi būti svariausias. Tas pats pasakytina ir apie gamtos apsaugą, dėl kurios yra iškilę daug neatsakytų ir neatidėliotinai spręstinų klausimų. „Savo didžiuoju dosnumu Dievas mums patikėjo pasaulį, kurį pats sukūrė, – kalbėjo Šventasis Tėvas. – Todėl mes turime išmokti šį pasaulį labiau gerbti ir saugoti. Man atrodo, atėjo laikas pateikti konstruktyvius siūlymus, kurie šioje srityje užgarantuotų būsimųjų kartų gerovę“.

Benedikto XVI įsitikinimu, dabar, kai šį pusmetį Prancūzija vadovauja Europos Sąjungai, yra pats laikas paliudyti šalies tradicinį angažavimąsi žmogaus teisių gynimui visoje visuomenėje. Bažnyčia moko apie švietimo laisvės, šeimos gyvenimo, darbo ir religinio tikėjimo teises, pabrėždama, kad jos „neatskiriamai  taikytinos kiekvienam asmeniui nuo prasidėjimo iki natūralios mirties“. Tai svarbi Šventojo Tėvo pastaba, žinant, kad pagrindinė ir pirmapradė žmogaus teisė yra teisė gimti ir gyventi. Deja, šiuolaikinė visuomenė vis labiau garsėja ne gyvybės apsauga ir skatinimu, bet „mirties organizavimu“ negimusiems kūdikiams (abortai), sunkiems ligoniams ir seniems žmonėms (eutanazija). Krikščioniškosios politikos įgyvendinimui visoje Vakarų Europoje padėtis dėl tikėjimo sumažėjimo nėra palanki. Nors statistika teigia, kad beveik trys ketvirtadaliai iš 62 milijonų Prancūzijos gyventojų yra krikštyti katalikai, tačiau šventadienio pamaldose dalyvauja mažiau nei 10 proc. ir daugiau kaip pusė sakosi, kad religijai neteikia jokios reikšmės. Tačiau, popiežiaus Benedikto XVI nuomone, likusi aktyvių katalikų „kūrybinė mažuma“ gali daug nuveikti sekuliarizuotos visuomenės dvasiniam atgimimui.

Baigdamas savo kalbą Šventasis Tėvas palietė ir tarptautinės politikos aktualijas, perspėdamas, kad Europoje vėl iškilo „konfliktų ir įtampų tarp tautų“ pavojus. Matyt, jis netiesiogiai priminė Gruzijos ir Rusijos santykių problemas, dėl kurių išreiškė susirūpinimą tiek Jungtinės Amerikos Valstijos, tiek Europos Sąjunga. Šventojo Sosto atstovai ta proga ne kartą yra pareiškę, jog negalima sugrįžti į šaltojo karo laikus, todėl būtina ieškoti taikių sprendimų. „Prancūzija, istoriškai jautri tautų susitaikymui, yra pašaukta padėti Europai kurti taiką tarp savo sienų ir visame pasaulyje“, – pabrėžė popiežius Benediktas XVI. Tai kartu pritarimas ir paskata prezidento N. Sarkozy pastangoms dėl Rusijos okupacinės kariuomenės taikaus išvedimo iš Gruzijos. Taip pat yra svarbi Šventojo Tėvo pastaba, kad Europos vienybės tikslas ne suvienodinimas („une uniformite“), bet garantuota pagarba įvairioms tautinėms ir kultūrinėms tradicijoms, kurios yra tikras turtas „europinėje simfonijoje“.

Prancūzijai reikia katalikiškojo liudijimo

Popiežius Benediktas XVI susitikęs su Prancūzijos politiniais lyderiais kelis kartus citavo prezidento N. Sarkozy kalbą, kurią šis pasakė gruodžio mėnesį Romoje priimdamas Laterano šv. Jono bazilikos garbės kanauninko titulą. Kaip išskirtinė privilegija šis bažnytinis Popiežiaus katedros titulas Prancūzijos valstybės vadovams suteikiamas nuo XVI amžiaus – karaliaus Henriko IV laikų. Deja, ne visi sekuliarizuotos Prancūzijos prezidentai šia galimybe, pabrėžiančia šalies ir Šventojo Sosto artimus santykius, pasinaudoja. Pavyzdžiui, Prancūzijos prezidentas socialistas Fransua Miteranas, šalį valdęs nuo 1981 iki 1995 metų, minėto garbės kapeliono titulo nepriėmė ir net nė karto neapsilankė Vatikane. Dabartinis prezidentas N. Sarkozy, nors tikėjimą praktikuoja „sporadiškai“, vis tiek pabrėžia priklausomybę Katalikų Bažnyčiai ir krikščioniškųjų vertybių svarbą demokratijai.

Minėtoje 2007 metų gruodžio 20 dienos kalboje Laterane prezidentas N. Sarkozy, pabrėžtinai nurodęs į Prancūzijos „krikščioniškąsias šaknis“, pripažino, kad dėl agresyviojo sekuliarizmo politikos XIX ir XX amžiuje šalies Bažnyčia patyrė didelių kančių. Tuo tarpu „sveikas“ arba pozityvus sekuliarumas neturi neigti krikščioniškojo paveldo, kuris yra tautos gyvastingumo pagrindas. „Kartu su Benediktu XVI manau, kad tauta, ignoruojanti savo istorijos etinį, dvasinį ir religinį paveldą, nusikalsta prieš savo pačios kultūrą, prieš tą istorijos, paveldo, meno ir liaudies tradicijų samplaiką, kuri giliai paveikia mūsų gyvenimo būdą ir mūsų mąstymą, – kalbėjo N. Sarkozy. – Dėl šios priežasties mes visi turime laikyti du virvės (lyno) galus: priimti Prancūzijos krikščioniškąsias šaknis ir kartu vertinti bei saugoti brandą pasiekusį sekuliarumą“.

Prezidentas pripažino, kad ir po Prancūzijos ir Šventojo Sosto diplomatinių santykių atkūrimo 1921 metais, kai Bažnyčios teisės iš dalies buvo atstatytos, religinio gyvenimo valstybinė kontrolė tebeliko stipri. Šalyje iki šiol nepripažįstama karitatyvinių organizacijų bažnytinė priklausomybė, valstybė taip pat nepripažįsta Bažnyčios aukštųjų mokyklų diplomų ir mokslinių laipsnių. „Aš manau, kad tokia padėtis yra nuostolinga mūsų šaliai“, – kalbėjo N. Sarkozy. Jis taip pat nurodė, kad šalies Bažnyčios silpnėjimas dėl progresuojančio sekuliarizmo – kaimiškųjų parapijų nykimo, „dvasinių dykviečių“ miestų pakraščiuose, kunigų stygiaus, – „nepadarė prancūzų laimingesnių“. Tuo labiau kad sekuliarioje moralėje vis labiau ryškėja išsekimo ženklai, ji netgi transformuojasi į savos rūšies fanatizmą su akivaizdžiu transcendentinės vilties stygiumi.

„Mano širdis kalba, kad šiame paradoksų kupiname pasaulyje, kuris yra tiesiog apsėstas  materialinės gerovės siekimo, bet visada ieško tapatumo prasmės, Prancūzijai reikia įsitikinusių katalikų, kurie nebijotų patvirtinti, kas jie yra ir į ką tiki, – pabrėžė prezidentas N. Sarkozy. – Prancūzijai reikia laimingų katalikų, kurie liudytų savo viltį, (…) kurie darbuotųsi dėl teisingesnio ir dosnesnio pasaulio kūrimo (…). Prancūzijai reikia jūsų dosnumo, jūsų drąsos, jūsų vilties“. Tai gražūs žodžiai ir būtų teisėta laukti, kad jie persikūnytų į veiksmus.

Tačiau, kaip nusiskundė prancūzų kilmės Popiežiškosios tarpreliginio dialogo tarybos pirmininkas kardinolas Žanas Lui Toranas, kol kas katalikus padrąsinančių veiksmų Prancūzijos vadovybėje pritrūksta. Prieš popiežiaus Benedikto XVI vizitą duotuose interviu tarptautinei katalikų žiniasklaidai kardinolas Ž. Toranas kaip pavyzdį nurodė, jog Prancūzijoje vis dar valstybės nepripažįstami bažnytinių universitetų ir teologijos fakultetų diplomai, nors tam kokių nors konstitucinių reformų visiškai nereikia.

Kartais tokio lėtumo priežastimi įvardijama islamiškojo fundamentalizmo baimė. Teigiama, kad valstybė, rodydama didesnį palankumą krikščionybei, turės paremti ir musulmonus, kurie dabar sudaro apie 15 proc. Prancūzijos gyventojų ir kurių religingumas bei kova už tikybos teises yra žymiai aktyvesnė.

Tačiau svarbiausia priežastis, matyt, lieka Prancūzijoje ypač stiprių laicistinių jėgų – socialistų, komunistų ir masonų ložių priešinimasis. Juk gerai žinoma masonų ložės „Grand Orient de France“, buvusios prie 1905 metų įstatymo ištakų, politinis spaudimas Prancūzijos vyriausybei, kad ji neprarastų „valstybinio agnosticizmo“ nuostatų. Tai patvirtina šių jėgų tiesiog isteriška reakcija šalies valstybiniame radijuje ir televizijoje į svetingą popiežiaus Benedikto XVI priėmimą. Taigi, gėrio ir blogio, gyvybės ir mirties kultūrų kova tęsiasi ir šiandieninėje Prancūzijoje.

© 2008 „XXI amžius“