Pirmasis puslapis
Aktualijos
Iš mūsų
    kultūros
    istorijos
Krikščionybė
    šiandien
Kultūra
Lietuva
Likimai
Nuomonės
Pasaulis

2001 metai
2002 metai
2003 metai
2004 metai
2005 metai
2006 metai
2007 metai
2008 metai

Kiek kainuoja žmogus

Algimantas Černiauskas

Sbiro tremtinė iš Moldovos J. Kersnovskaja daugelyje savo pieštų paveikslų vaizduoja tremtinių gyvenimą. Šiame piešinyje – užrašas (apačioje) „Į patikrinimą turėdavo ateiti visi... netgi numirėliai“ rodo tremtinių kasdienybę

Tiesos ir laisvės per daug nebūna, tik laisvė be pareigos pavojinga, o be istorinės tiesos – akla. Minėdami Sąjūdžio dvidešimtmetį grupė jaunimo iš visos Lietuvos rugpjūčio mėnesio pabaigoje plaukė baidarėmis Nemunu. Organizatoriai manęs paprašė prie Jonionių akmenų (netoli Merkinės) papasakoti apie Dzūkijos nacionalinį parką. Sutartu laiku plaukimo dalyviai nepasirodė ir man teko ilgokai jų palūkuriuoti. Greitai paaiškėjo ir jų vėlavimo priežastis – nuo stovyklavietės prie Nemuno tilto iki Jonionių akmenų jie ėjo rinkdami į maišus šiukšles. Tas šiukšles bendromis jėgomis anksčiau ar vėliau sutvarkysime, išmoksime rūšiuoti, perdirbti, bet kaip pasiekti, kad tarp mūsų neišaugtų kitos šiukšlės, didesnės: būsimi stribai,  enkavedistai ar žydšaudžiai... Sąjūdžio dvidešimtmetis gera proga prisiminti, kokius siekius kėlėme eidami į Baltijos kelią, kokius Šiaurės Atėnus žadėjom sukurti. Romualdas Ozolas Varėnos sąjūdžio dvidešimtmečio minėjime sakė, kad reikėtų iš naujo išleisti Lietuvos Sąjūdžio suvažiavimo medžiagą siekiant, kad ta knyga taptų mūsų biblija... Šventės dieną Varėnos kultūros rūmuose buvo atidarytos dvi parodos: Varėnos Sąjūdžio istorija spaudos puslapiuose, kurią parengė Varėnos bibliotekos darbuotojai, ir Jefrosijos Kersnovskajos piešinių iš knygos „Kiek kainuoja žmogus” ekspozicija. Prie pastarosios ekspozicijos parengimo Seimo nario Gedimino Jakavonio iniciatyva teko pasidarbuoti ir šių eilučių autoriui.  

J. Kersnovskajos piešinių su palydinčiais tekstais profesionaliai paruošta paroda rusų iniciatyva su didžiuliu pasisekimu buvo atidaryta 2008 metais Strasbūre, Europos Parlamento rūmuose. Atidaryme dalyvavo ir J. Kersnovskajos gyvenimo tyrinėtojas, knygos „Kiek kainuoja žmogus” sudarytojas Valerijus Platas, Moldovos politikas, diplomatas ir istorikas, dar visai neseniai kalėjęs už sovietinio genocido tyrinėjimą.  G. Jakavonio liudijimu, paroda sukrėtė ją mačiusius politikus, Parlamento rūmų lankytojus ir jis į Lietuvą atsivežė iš autoriaus išprašytą knygą.  

Žinia, norintys dabar nesunkiai gali pasinerti į gana gausią Lietuvos tremtinių ir kalėjusių sovietiniuose lageriuose memuaristiką, tačiau ši knyga išskirtinė ne vien savo apimtimi. Maskvos leidykla „Rusijos politinė enciklopedija“ 2006 metais šią įspūdingo formato 600 puslapių knygą, sveriančią daugiau nei keturis kilogramus, išleido 1200 egzempliorių tiražu. Žinant šimtatūkstantinius Rusijoje leidžiamų knygų tiražus kyla įtarimas, kad tai daugiau propagandinis žingsnis, o ne noras Rusijos gyventojams sukrečiančiu liudijimu įtaigiai atskleisti Stalino ir komunistų partijos nusikaltimus.

J. Kersnovskaja gimė Odesoje 1907 metais. Šeima, bėgdama nuo pilietinio karo, kurį sukėlė bolševikai, pasitraukė į savo palivarką Besarabijoje. J. Kersnovskaja, jos žodžiais tariant, padarė didžiausią savo gyvenimo klaidą, kuri sulaužė jos gyvenimą. Sąžininga ir darbšti J. Kersnovskaja savo rankomis uždirbdama duoną žinojo, kad ji niekam niekuo nenusikalto, ir 1940 metais sovietams okupuojant Besarabiją  nepasitraukė į Rumuniją, o liko savo sodyboje. Maskvos politikai suformavo naują valstybinį darinį – Moldaviją (kaip tai primena šių dienų Gruziją), kurios gyventojai greitai pajuto sovietų gyvenimo realybę. Naujoji valdžia atėmė žemę, namus, o 1941 metais  Moldavijoje prasidėjo masinės gyventojų deportacijos – trėmimai. Į Novosibirsko žemes, kur pakliuvo ir J. Kersnovskaja, iš Moldavijos pateko 5,8 tūkstančių tremtinių. Iš jų  2 tūkstančiai vaikų iki 16 metų ir 2,5 tūkstančių moterų. Šiems valstybinės reikšmės „nusikaltėliams” teko katorgininkų dalia. Didžiulė ir galinga represinė sovietinė sistema, sugebėjusi suimti ir iš gyvenamųjų vietų ištremti milijonus žmonių, visiškai nesirūpino deportuotų žmonių įsikūrimu neįsisavintuose žemės plotuose. Dažnai žmonės būdavo išmetami į visiškai neapgyvendintas vietoves. Pasisekdavo tiems, kurie pakliūdavo į  anksčiau atvežtų tremtinių pastatytus barakus arba pas ten gyvenančius žmones (pavieniais atvejais), bet net ir tokiu atveju dažniausiai likimas būdavo tragiškas. Tą atskleidžia ir vienas J. Kersnovskajos liudijimas, susijęs su Lietuvos patirtimi: „Aš badavau... bet argi mano kančias galima sulyginti su tos moters, sugniuždytos lietuvės, kuri nemokėjo rusų kalbos, nesuprato, už ką ją čia atvežė, nesuvokė ją ištikusios bėdos? Aš nežinojau, o gal tiesiog pamiršau jos vardą. Aš nepersimečiau su ja nė vienu žodeliu, bet ji manęs ir nebūtų supratusi. Ji  nesuprato rusiškai nė vieno žodžio,  bijau, kad jos skausmas  užtemdė jai  sąmonę, ji net ir gimtosios kalbos būtų nesupratusi. Jos istoriją papasakojo vietinės moterys, tarp kurių ji gyveno. Jos vyrą, penkių vaikų tėvą suėmė, ir kur jį padėjo, nežinojo nei ji, nei tūkstančių tūkstančiai moterų, kurias taip pat išskyrė, išsijojo jų šeimas lyg sėklas pavėjui. Atsiuntė ją su vaikais į vieną šio krašto kolūkį. Ji dirbo lygiomis teisėmis su vietiniais kolūkiečiais, tai yra už darbą negaudavo nieko. Tačiau vietiniai žmonės turėjo šiokius tokius sklypus ar karvutę, o ji – nieko. Darbe ją „maitino“ – duodavo 400 gramų duonos ir skysto viralo, bet namuose lėtai iš bado mirė penki mažyliai! Motina bandė pamaitinti savo vaikus: ji prisipylė į kojines saują grūdų, kad išvirtų vaikams košės. Ją pagavo, pasodino į kalėjimą (KPZ) už valstybinio turto grobstymą, o vaikai susirgo skarlatina. Jie buvo išsekę, o ir motiną iš jų atėmė! Kam reikalingi svetimi vaikai visuotinio bado ir nepriteklių metu? Dar daugiau, pas šeimininkus, kur jie gyveno, irgi buvo vaikai... Todėl iš susirgusių vaikų atėmė ir pastogę. Perkėlė juos į kažkokią pašiūrę. Kiekvieną dieną vienas iš jų mirdavo. Tai pasakydavo motinai. Ji nebeturėjo jėgų apverkti tą, kuris numirė. Ji su siaubu laukdavo žinios, kad mirė kitas jos vaikas, spėliodama, kuris dabar! Nežinau, kaip ji sugebėjo paslėpti ir įsinešti išdrožtą iš kaulo kryželį. Niekada nepamiršiu jos beprotiško žvilgsnio, tos  nevilties, su kuria ji spaudė rankose kryželį bekraujėmis lūpomis šnabždėdama ar vaikų vardus, ar maldą, ar prakeikimą jų budeliams?

Negailestingi buvo Apolonas  su Diana, užmušdami vieną paskui kitą Niobės vaikus už tai, kad ji įžeidė jų (Apolono ir Dianos) motiną, bet jie pavertė ją į akmenį ir jos kančios pasibaigė. O ši nelaimingoji motina  lietuvė liko gyva. Ką gi ji nuskriaudė, paėmusi saują grūdų savo alkaniems vaikams?....”

Nors J. Kersnovskaja nuo jaunystės buvo pripratusi prie sunkaus fizinio darbo, nepakeliamos darbo normos tremtyje, badas ir šaltis sugriovė jos sveikatą. 1942 metais ji rašė: „Mano darbą vasario mėn. galima palyginti su skęstančio žmogaus beviltiškais judesiais, kai jam virš galvos jau teliūskuoja vanduo. Tik mirtis vandenyje lengvesnė“. Aplink tvyrojo mirtis ir triumfavo žemiausi žmogiškieji instinktai Tų pačių metų pavasarį J. Kersnovskaja pabėgo iš tremties ir pusę metų slapstėsi. Metų pabaigoje ją pagavo ir nuteisė dešimčiai metų kalėti lageryje. Per lagerių punktus, kuriuose, pasak J. Kersnovskajos, buvo žmonės, „nebegalėję dirbti, bet dar nespėję numirti”, ji pakliuvo į 4-ą lagerį, kuriame kaliniai ne tik vergiškai dirbo, bet ir buvo šiek tiek maitinami „žvėrių ėdalu“. 1942–1943 metais tame lageryje numirė ketvirtadalis nuteistųjų. J. Kersnovskaja liko gyva. Nepaisant to, kad vyko karas, dešimtys tūkstančių įmitusių lagerinių čekistų, įrodinėdami savo reikalingumą sovietinei sistemai, fabrikuodavo bylas prieš nuteistuosius. Taip 1944 metais J. Kersnovskaja dar kartą teisiama „už kontrrevoliucinę veiklą”, sovietų vadovybės šmeižtą ir t. t. Ji buvo dar kartą nuteista dešimčiai metų lagerio. Norilsko nikelio kombinate, kuriame dirbo leisgyviai nuteistieji, ji dirbo krovike, pagalbine statybininkų darbininke. Liga ir medicinos sesers išsilavinimas išgelbėjo jos gyvybę, nes kurį laiką jai teko dirbti lagerio ligoninėje. Nepaisant sąlyginai „gero” darbo ir gyvenimo ligoninėje, ji neatlaikė ten tvyrojusios beviltiškumo atmosferos ir išsireikalavo, kad ją perkeltų dirbti į šachtą. Visų pirma, įvykdžius normą šachtoje, nuteistiesiems laikas buvo skaičiuojamas dvigubai ir, antra, anot J. Kersnovskajos, „po žeme niekšai nesileidžia“. Už sąžiningą darbą J. Kersnovskaja 1952 metais anksčiau laiko buvo paleista iš lagerio, bet liko dirbti šachtose laisvai samdoma darbininke. Išėjusi į pensiją 1964 metais išvažiavo iš Norilsko ir apsigyveno Jesentukyje.

1964–1968 metais ji parašė savo memuarus, kurie tilpo į 12 sąsiuvinių. Ji rašė: „Aš dažnai girdžiu: Nė vienas nepamirštas ir niekas nepamiršta! Šie išdidūs žodžiai puikuojasi ant paminklų, skamba epigrafais. Deja! Visi ir viską pamiršta!.. Bėda ne ta, kad pervadinami miestai, gatvės, griaunami paminklai, nukabinami portretai, keičiami šūkiai, perrašomos jau išleistos knygos, išpjaunami ir naujai perrašomi, klijuojami  enciklopedijų puslapiai. Kiekvienas iš šių faktų atskirai paėmus juokingas. Bet kai visa tai kartu sudėjus vyksta vienu metu ir visa tai daroma tam, kad iš žmogaus atimtų atmintį, logiką pakeistų nuolankumu, paslėptų arba iškreiptų istorijos pamokas – tai baisu ir nusikalstama... (...)  Todėl aš ir bandau „nufotografuoti” tai, ko liudininkė aš buvau. Žmonės turi žinoti tiesą, kad tokie dalykai nepasikartotų“.  Rašydama atsiminimus J. Kersnovskaja juos iliustravo šimtais piešinių. Atėjus Gorbačiovo „perestroikos“ epochai jos prisiminimų fragmentai buvo spausdinti žurnaluose „Ogoniok”, „Znamia”.

Režisierius Jonas Jurašas sėdi už stalo, atidžiai varto J. Kersnovskajos  knygą ir prisimindamas Niujorke 1984 metais sukurtą spektaklį „Zek” sako: „Aš negaliu patikėt: jokia vaizduotė negali sukurti tokių vaizdų, kokius nupiešė, atkartojo tarsi fotografijose  ši moteris. Pagal juos galima kurti filmą, bet jis, ko gero, nebūtų įtikinamas. Kinas nupigintų šį liudijimą. Liudijimas prarastų  nuoširdų neįmantraus tikrovės atvaizdo autentiškumą, kuris išliko šios savamokslės moters piešiniuose…  Šios knygos žiūrėjimas – tarsi operacija be narkozės, kai pjaunama per gyvą nervą. Reikia priverstinai maitinti tiesa.  Ir būtų gerai priversti visus bent peržiūrėti šią knygą, tada pasikeistų žmogaus požiūris į save, gyvenimą, istoriją. Jos dvilika  prisiminimų sąsiuvinių – tai dvylika šiuolaikinių Dantės „Pragaro” ratų, kuriuos sukūrė totalitarinė sistema“.

Merkinėje paruošta J. Kersnovskajos piešinių, reprodukuotų iš knygos, paroda „Kiek kainuoja žmogus” keliaus po Varėnos rajono mokyklas, galbūt rudenį pasieks ir Lietuvos Seimo rūmus. Bet jokia paroda neatskleis knygos visumos, nes joje svarbu ne tik piešiniai, bet ir tekstai, liudijimai, kurie atskleidžia žmogaus kančią, žmogaus gyvybės ir gyvenimo garbės kainą. O gal kuri nors Lietuvos leidykla imtųsi išleisti šią knygą lietuvių kalba, juo labiau kad J. Kersnovskajos liudijimas yra paskelbtas pasaulio kultūros paveldu. Gal tada vienam kitam iš mūsų pabudus iš nuobodulio estetikos atsivers kiti pasauliai, toli gražu neištirpę istoriniuose horizontuose, o nuolat beldžiantys į mūsų duris amžinai alkanais  pragaro ratais.

© 2008 „XXI amžius“