|
Partijų vertę atspindi jų ideologija
Kiekviena į Seimą einanti partija privalo turėti į valstybės kūrybą bei tvirtinimą nukreiptą idėjų ar pažiūrų visumą ideologiją. Savo ideologiją kiekviena partija atskleidžia rinkėjams teikiamose programose. Programas rengia tų partijų ideologai ar samdyti politikai. Iš patirties visuomenė jau žino, kad partijų programos, ypač jų gausa, rodo, kad jos tėra priešrinkiminė partijų puošmena, nes po rinkimų partijos jas pamiršta. Kita vertus, ir negali būti tiek daug (Lietuvoje net 21) ideologijų valstybei kurti ir tvirtinti. Todėl daugumos partijų negalima laikyti tikromis tai tik partijų regimybė, iškamšos, grupuočių maskuotė.
Tokių partijų kurpėjai išsiaiškina, ko žmonėms labiausiai trūksta, ko jie siekia ir tuos trūkumus pažada iškart pašalinti, o siekius patenkinti. Tokius viliotinius stebime prieš kiekvienus rinkimus.
Didžiausia Seime partija yra Socialdemokratų partija. Šios partijos šaknys, kamienas ir lapija SSRS komunistų partija, tik maskuotei keliskart keistas jos pavadinimas. Komunistų partijos pagrindinė idėja buvo komunizmas, kuriai buvo pajungta visas gyvenimo sritis apimanti ideologija. Po SSRS griūties komunizmo idėja buvo atmesta, taigi ir tos ideologijos neliko. Lietuvoje partinė nomenklatūra, jos propagandos mašina, veikimo būdai, įsitvirtinę visose šalies gyvenimo srityse, liko. Tik partija, kovojusi su kapitalizmu, tapo laukinio kapitalizmo šalininke. Valstybės kūrimo, jos tvirtinimo požymių šios partijos veiksmuose nerasime, o jei kas daroma valstybingumo tvirtinimo kryptimi, daroma tam, kad valstybė tarnautų partijos nomenklatūrai. Socialdemokratinę ideologiją, nukreiptą į socialiai teisingos valstybės kūrybą, iš tikrųjų turi Lietuvos socialdemokratų sąjunga. Daugumą kitų partijų reikia laikyti Lietuvos Socialdemokratų partijos dukterinėmis partijomis ar dariniais, kuriems dėl savanaudiškų tikslų svarbu į valdžias pakliūti. Tokios yra Kazimiros Prunskienės vadovaujama Lietuvos valstiečių liaudininkų, Artūro Paulausko vadovaujama Naujosios sąjungos (socialliberalų) bei į jas panašios partijos. Tos partijos valstybės kūrimo ir tvirtinimo idėjos neturi, joms svarbu valdžioje būti ir iš to grupuotėms naudą turėti
Dingsčių naujas partijas kurpti apstu. Štai valstybėje trūksta tiesos ir teisingumo atsiranda Rolando Pakso vadovaujama partija Tvarka ir teisingumas, kuri pasitelkusi Rusijoje kurpiamas rinkimų technologijas ir net būrėją apkvailina žmones. Kai buvo didelė bedarbystė, suvirintojas iš Archangelsko sukurpė Darbo partiją, prižadėjo visus aprūpinti darbu. Darbu paminėta partija neaprūpino, o tautiečiai rado darbo užsienyje, tautai iškilo išnykimo grėsmė. Tada atsirado tautos gelbėtojo, šou verslo veikėjo Arūno Valinsko vadovaujama Tautos prisikėlimo partija.
Tikra nelaimė, kad žmonės tikrąjį partijų veidą atpažįsta tik tada, kai jų atstovai pakliūna į Seimą, kai išryškėja tikrieji jų siekiai ir darbai. Visuomenė jau neblogai pažįsta įsitvirtinusias, jos lūkesčių netenkinančias partijas, tačiau su naujokėmis susipažinti duotas vienas mėnuo. Susitikimose su kandidatais visuomenė gali patirti tik poveikį į jausmus: visi gražūs, saldžiai kalba, pažadai taip ir veda prie balsadėžių. Gerai, kad ne visa žiniasklaida Lietuvoje dar paperkama ar nuperkama, todėl kartais sėkmingai ištraukia atskiras partijas ar kandidatus į dienos šviesą, parodo jų turinį, supažindina visuomenę.
Rugsėjo 11 dieną į televizijos laidą Juoda-balta jos vedėjas Linas Kontrimas pakvietė naujos Tautos prisikėlimo partijos atstovus Ingą Valinskienę, Roką Žilinską, Astą Baukutę, Artūrą Orlauską diskusijai apie tai, kas į politiką verčia eiti artistus, dainininkus, renginių vedėjus. Anot laidos organizatorių, kol kas šie žmonės mus linksmina, bet ar neatsitiks taip, kad rytoj nuo jų darbų verksime? Kodėl jie aktyviai veržiasi į Seimą? Nepatenkintos ambicijos, pinigų ir dar didesnės šlovės troškulys? O gal jie tikrai žino mūsų visų geresnio gyvenimo receptą? Laidoje neteko išgirsti naujos partijos aiškių tikslų ar geresnio gyvenimo recepto, nė vienas iš kalbintųjų negalėjo atsakyti ir į esminį klausimą, kokios yra šios partijos politinės pažiūros, ideologija. Jie patvirtino, kad nebus LSDP prielipu, tačiau kai kalbėtojas juodino V. Landsbergį, jo partijos kolegos tylėdami pritarė. Tikėtina, kad ne be partijos sutikimo laidos metu buvo parodyti partiečių pavadinti fotosesijų intarpai, kuriuose skeryčiojosi apsinuoginusios kandidatės į Seimą, viena jų pademonstravo sėdmenis, o pats partijos pirmininkas savo ne itin išvaizdžią nuogą krūtinę. Partijos vedliai, turėdami patirtį šou versle, žinodami, kad žemo skonio visuomenės dalis tokiais vaizdais gardžiuosis, tikisi tokiu būdu pelnyti tos dalies rinkėjų palankumą. Akivaizdu, kad siekis kvailinimo būdais patekti į valdžias yra nedoras.
Laidoje partija apsinuogino ne tik fotosesijoje, bet akivaizdžiai apnuogino savo kairuoliškas pažiūras. Netenka abejoti, jei ši partija pakliūtų į Seimą, ji taptų kairiosios partijos frakcijos ar tokios koalicijos dalyve.
Ką galima patarti dar galutinai neapsisprendusiam ar iki šiol rinkimuose nedalyvavusiam rinkėjui? Patarkime tikėti ne pažadais, ne blizgučiais, o pasikliauti tais, kurie puoselėja lietuvių tautos ir jos valstybės kūrimo idėją bendražmogiškųjų ir krikščioniškųjų vertybių pagrindu.
Algimantas ZOLUBAS
© 2008 XXI amžius
|