Pirmasis puslapis
Atmintis
Krikščionybė
    šiandien
Lietuva
Nuomonės
Ora et labora

2001 metai
2002 metai
2003 metai
2004 metai
2005 metai
2006 metai
2007 metai
2008 metai

Gilūs Benedikto XVI svarstymai apie kančią ir pagundą

Mindaugas BUIKA

Popiežius Benediktas XVI suteikė seseriai vienuolei Ligonio sakramentą

Šventasis Tėvas laimina jį pasitikusioje minioje buvusių tėvų kūdikį, kuris buvo paduotas tiesiog į automobilį

Pontifikalinės pamaldos Lurdo šventovėje

Popiežiaus Benedikto XVI apaštalinio vizito Prancūzijoje metu, minint Lurdo Dievo Motinos 150-ąsias apsireiškimo metines, pamaldos, skirtos ligoniams, vyko rugsėjo 15-ąją, kai Bažnyčios liturgijoje celebruojama Sopulingosios Švč. Mergelės Marijos šventė. Ir tai simboliška, kadangi iš šešių milijonų maldininkų, kurie iš viso pasaulio kasmet aplanko Lurdą (kur prieš 150 metų apsireiškė Dievo Motina), nemaža dalis yra ligoniai, ieškantys fizinės ir dvasinės sveikatos.

Bažnyčia dėl sudėtingos ir ilgai trunkančios medicininių bei teologinių tyrimų procedūros oficialiai yra patvirtinusi tik 67 stebuklingus išgijimus, kurie įvyko Lurde, meldžiant Švč. Mergelės Marijos globos ir užtarimo. Tačiau kasmet ateina tūkstančiai pranešimų apie „fenomenalius įvykius“ iš pietvakarinio Prancūzijos pakraščio miestelio apie piligrimų įgyjamas gausias malones. Ne veltui popiežius Jonas Paulius II vasario 11 dieną minimą liturginę Lurdo Dievo Motinos šventę yra paskelbęs Pasauline ligonių diena.

Praėjusį pirmadienį į popiežiaus Benedikto XVI vadovautą Eucharistijos šventimą Lurde prie Švč. Mergelės Marijos Rožinio Karalienės bazilikos susirinko gausybė ligonių. Daugelis jų buvo invalidų vežimėliuose ar net neštuvuose, atlydėti rūpestingų slaugytojų. Dešimčiai sunkių skirtingo amžiaus ligonių (nuo jaunos mergaitės vokietės iki senos prancūzės vienuolės) liturgijos metu Šventasis Tėvas suteikė Ligonio sakramentą. Švelniai tardamas kiekvieno iš tų ligonių vardą, Popiežius šventuoju aliejumi patepė jų kaktas ir rankas, melsdamas Viešpaties gailestingumo. Dvasinio jautrumo kupinoje aplinkoje aukotų šv. Mišių homilijoje Benediktas XVI drąsino sergančius žmones siekti Dievo Motinos pastiprinimo, motiniškos meilės ir paguodos.

Jis priminė, kad išvakarėse (praėjusį sekmadienį) Bažnyčioje buvo celebruojamas Kristaus Kryžiaus – „mūsų išgelbėjimo įrankio, kuris atskleidžia Dievo gailestingumą visoje jo pilnatvėje“ – išaukštinimas. Po Kristaus Kryžiaus kančios, kaip tobulos užuojautos išraiškos apmąstymo, prasminga sutelkti mintis į Sopulingąją Mergelę, kuri „dalijasi savo Sūnaus užuojauta nusidėjėliams“, – sakė homilijoje Šventasis Tėvas. Kryžiaus papėdėje išsipildė Simeono pranašystė: Išganytojo Motinos širdis tarsi buvo perverta kalavijo (plg. Lk 2, 35). Šiame kentėjime, kaip ir Sūnus Jėzus pasiekusi tobulumą, Švč. Mergelė Marija galėjo „prisiimti naują dvasinę misiją“ – būti Kristaus Kūno – Bažnyčios – narių Motina.

Marija myli kiekvieną savo dvasinį vaiką, „teikdama ypatingą dėmesį tiems, kurie, kaip ir jos Sūnus, yra kančios valandoje“. Tačiau ši motiniška meilė ir užuojauta kenčiantiems Bažnyčios nariams yra reiškiama gailestinga ir padrąsinančia šypsena, nes Kryžiaus papėdėje buvusį sielvartą pakeitė Prisikėlimo džiaugsmas ir garbė. Marijos šypseną, kaip motiniško ryšio tarp Kristaus Motinos ir Tikėjimo tautos paiešką, kuri yra patvirtinta Šventojo Rašto pranašystėmis, talentingai pavaizdavo viduramžių menininkai.

Dievo Motinos šypsenos paieška

Kaip Švč. Mergelės Marijos meilė ir globa, taip pat ir šypsena yra skirta visiems, tačiau pirmiausia ji nukreipta į kenčiančiuosius, kuriems ji suteikia paguodą ir palengvėjimą. Savo homilijoje popiežius Benediktas XVI pastebėjo, kad Dievo Motinos šypsenos paieška „nėra pamaldaus ar pasenusio sentimentalizmo aktas“, kaip kartais mano protestantizmo įtakoje atsidūrę šių dienų katalikai. (Protestantų teologai dažnai patį katalikiškąjį Švč. Mergelės Marijos kultą laiko ne biblijiniu, o net pagonybės atmaina.) Atvirkščiai, atsidavimas Dievo Motinos globai ir jos šypsenos kontempliavimas yra gyvo ir žmogiško ryšio su paties Išganytojo mums paskirta užtarėja ir malonių perteikėja išraiška.

Šventasis Tėvas priminė, kad kiekvieną kartą kalbėdami „Magnificat“ (Kūdikio laukiančios Marijos šlovinimo giesmę), mes tampame jos džiaugsmo ir šypsenos liudytojai. Taip pat ir šv. Bernadeta Subiru, patirdama Dievo Motinos apsireiškimą 1858 metų kovo 3 dieną, matė jos šypseną. Jaunoji regėtoja suprato, kad per šią šypseną ji gali suprasti patį Švč. Mergelės Marijos slėpinį, jos Nekaltąjį prasidėjimą. „Nuostabiausio iš visų kūrinių (Marijos) mums skirtoje šypsenoje atsispindi mūsų, kaip Dievo vaikų, orumas. Šis orumas niekada nepalieka ir tų, kurie serga, – kalbėjo Popiežius. – Ši šypsena – tikras Dievo švelnumo atspindys – yra nesudaužomos vilties šaltinis.

Aptardamas sunkios ligos ir negalios ištiktų žmonių išgyvenimus Šventasis Tėvas pripažino, kad toks ilgas kentėjimas gali priversti susvyruoti ir stabiliausius gyvenimo pagrindus. Pasitikėjimo praradimas ir desperacija gali paskatinti suabejoti gyvenimo prasme ir verte. Tuo Benediktas XVI netiesiogiai pakritikavo norinčius įteisinti sunkių ligonių eutanaziją arba „gailestingąjį numarinimą“, kam prieštarauja Bažnyčios mokymas. Šioje vidinėje kovoje, kurią sunku ištverti tiek fiziškai, tiek dvasiškai, reikia stengtis siekti dieviškosios malonės pagalbos. „Kai kalba neberanda reikalingų žodžių, iškyla meilės poreikis: mes ieškome artumo ne tik su tais, su kuriais sieja kraujo ryšys ar draugystė, bet ir su tais, kurie turi bendrą tikėjimą. O kas galėtų būti arčiau už Kristų ir jo šventąją Motiną, Nekaltai pradėtąją?“ – klausė Šventasis Tėvas.

Kaip tik jie labiau nei visi kiti gali geriausiai suprasti kovos su blogiu ir kančia sunkumą, nes patys yra su tuo susidūrę. Kaip tik apaštalas šv. Paulius savo Laiške žydams primena, kad Kristų reikia priimti „ne kaip vyriausiąjį kunigą, kuris negalėtų atjausti mūsų silpnybių, o kaip tokį kaip ir mes, visaip gundytą, tačiau nenusidėjusį“ (Žyd 4, 15). Todėl popiežius Benediktas XVI nuoširdžiai kviečia visus sunkios kančios ištiktuosius ir „gundomus atsukti nugarą gyvenimui“, atsigręžti į Mariją. „Palaimintosios Mergelės šypsenoje glūdi slėpininga jėga prieš ligą kovai už gyvenimą, – aiškino Šventasis Tėvas. – Joje taip pat galima rasti malonę – be baimės ir kartėlio priimti atsisveikinimą su šiuo pasauliu Dievo paskirtą valandą“.

Taigi, Dievo Motinos šypsenos paieška – būdas „pažvelgti į jos akis“ yra ne „pamaldus infantilizmas“, ne religinis primityvizmas, bet aukščiausio laipsnio dvasinės brandos išraiška. Tai nuolankus pripažinimas žmogiškojo silpnumo ir vidinio skurdo Dievo didybės atžvilgiu bei atsidėkojimas už Švč. Mergelės Marijos globojantį, padrąsinantį šypsnį, už suteikiamas malones. Tai kartu ir nuoširdžios „mūsų pastangos gyventi pagal jos Mylimo Sūnaus žodį“. Juk kiekvienas vaikas, įvertindamas savo motinos rūpinimąsi, nori daryti tai, kas jai malonu. „Ir mes žinome, kas malonu Marijai, dėl jos pasakytų žodžių Kanos vestuvių tarnams: „darykite, ką tik Jis jums lieps“ (Jn 2, 5), – pabrėžė Popiežius.

Ligonio sakramento prasmė

Popiežius pasakojimą apie Lurdo stebuklingąjį vandens šaltinį, kuris, kaip teigiama, ištryškęs Švč. Mergelės Marijos apsireiškimo vietoje ir turi gydomųjų savybių, siūlo priimti perkeltine prasme, kaip metaforą. „Marijos šypsena yra gyvojo vandens šaltinis“, kurio versmė drėkina visą žmonijos istoriją. Todėl „šaltinis, kurį Marija nurodė Bernadetai čia, Lurde, yra kuklus šitos dvasinės realybės ženklas“. Daugybė žmonių geria šį vandenį bei atvykę į Lurdą stengiasi pasinaudoti dabar specialiai įrengtomis maudyklomis, kad sustiprėtų. „Panirdami į Lurdo vonias daug žmonių atrado ir patyrė Švč. Mergelės Marijos švelnią motinišką meilę, prisiliesdami prie jos, kad tokiu būdu priartėtų prie Viešpaties“, – aiškino Šventasis Tėvas.

Taigi, atvykę į Lurdą ligoniai stengiasi numalšinti troškulį prie Sopulingosios Dievo Motinos „meilės šaltinio“, kuris juos veda į vienintelį išgelbėjimo šaltinį – Jėzų Kristų. Šis išgelbėjimas yra suteikiamas sakramentų malonės priemonėmis, ir ypač tai pasakytina apie Ligonio sakramentą. Popiežius Benediktas XVI kvietė su pasitikėjimu atsiduoti Dievo gailestingumui per Ligonio sakramento malonę ir nebijoti jį priimti dažniau. „Šv. Bernadeta, kurios gyvenimas buvo paženklintas ligų, šį sakramentą priėmė keturis kartus“, – priminė Šventasis Tėvas. Tačiau čia vėlgi Ligonio sakramento teikiamą malonę reikia suprasti dvasine prasme, kadangi „Kristus nėra pasaulietinio pobūdžio gydytojas“. Kad gydytų, Jis per sakramentą apsigyvena kenčiančiojo viduje ir kartu su juo išgyvena negalią. Tokiu būdu Kristaus buvimas pralaužia skausmo sukeltą izoliaciją ir ligonis tampa Kristaus kančios dalyviu kelyje į išganymą.

Kreipdamasis į iš jo rankų priėmusius Ligonio sakramentą (tarp kurių buvo ir ankstesnis Lurdo šventovės rektorius kunigas Žozefas Bordas) popiežius Benediktas XVI kalbėjo: „Be Viešpaties pagalbos, ligos ir kentėjimo jungas mus sunkiai slegia. Priimdami Ligonio sakramentą, mes stengiamės nešti ne kokį kitą, bet Kristaus jungą, stiprinami Jo pažado, kad šis jungas bus švelnus ir našta lengva (plg. Mt 11, 30). Aš kviečiu visus, kurie priima Ligonio sakramentą šiose šv. Mišiose, turėti kaip tik tokią viltį“.

Baigdamas homiliją Šventasis Tėvas taip pat priminė tradicinį Bažnyčios rūpinimąsi ligoniais ir kenčiančiais per daugybę jos turimų gydymo ir slaugos institucijų. Ta proga jis pasveikino ir visus sveikatos apsaugos darbuotojus, kurie savo „kompetenciją ir dosnumą“ nukreipia žmonių negaliai įveikti ar sumažinti.

Popiežius taip pat prisiminė vienuolijų narius ir nares, kurie sunkius ligonius jų piligrimystėje į Lurdą bei kitas Švč. Mergelės Marijos šventoves lydi nelengvomis ir tikro pasiaukojimo reikalaujančiomis sąlygomis. Svarbi yra ir jų sielovadinė misija lankyti sergančiuosius namuose ir ligoninėse, tuo patvirtinant brolišką bendruomeninę paramą. Sveikindamas brolius vyskupus ir kunigus, kurie stengiasi sustiprinti ligonius ir kenčiančius visame pasaulyje, Benediktas XVI sakė, kad ši jų „tarnystė yra artima kenčiančiam Viešpačiui“. Šioje meilės tarnystėje Švč. Mergelė Marija patiki jiems savo šypseną, kad šie „ištikimybėje jos Sūnui taptų gyvojo vandens šaltiniais“. Šventasis Tėvas linkėjo ligonių sielovadininkams nešti visiems Dievo Motinos šypseną.

© 2008 „XXI amžius“