|
Statistai ir tikrieji šeimininkai
Petras KATINAS
Buvęs Kauno Vytauto Didžiojo universiteto prorektorius, žinomas psichiatras Juozas Blažys (1890-1939), tuometinėje Lietuvos spaudoje daug rašęs ne tik apie psichiatriją, bet ir kultūros bei politikos klausimais, Naujojoje Romuvoje (1939, Nr. 2) paskelbė straipsnį Politika psichopatologijos šviesoje. Jame autorius rašė: Nors visiems žmonėms daugiau ar mažiau rūpi politika, pats politikos pamėgimas, kaip svarbiausias gyvenimo tikslas, yra susijęs su tam tikru psichologiniu žmogaus tipu. J. Blažys citavo žinomą profesorių Sprangerį, kuris tarp kitų išskyrė tendenciją, kuria pasižymi politiniai žmonės. Juose vyrauja valdžios ir valdymo noras. Jie nori kontroliuoti kitų žmonių veiksmus ir primesti jiems savo vertybes. Jų veikimo metodai svyruoja nuo prievartos iki pataikavimo. Politiniai žmonės yra linkę tiesą pakeisti retorika ir idėjomis naudotis siekdami ambicijų. Kadangi drąsus ir atviras savojo aš išaukštinimas retai kada esti toleruojamas visuomenėje, politinis žmogus, kad ir nelabai myli savo artimuosius, turi nuslėpti savo panieką kitiems žmonėms ir apsimesti lojaliu kuriai nors visuomenės grupei. Politinis žmogus sutapatina savo asmeninius nusistatymus ir siekimus su tam tikros visuomenės, kurios vardu jis kalba, interesais. Jeigu šito psichologinio tipo žmogus neturi progos veikti politikoje, jo būdo ypatybės pasireiškia ir kitose gyvenimo srityse, kad ir kur jis dirbtų. Sakysim, jeigu toks politinis žmogus veikia ekonominėje dirvoje, jis ir ten siekia savo tikslų politikos priemonėmis: gudrumu ir prikalbėjimais, bauginimu arba prievarta ir pan. Ką gi, stebint kai kurių mūsų politikų ar laikančių save tokiais (nors jie niekada neskaitė ne tik profesorių Blažio ar Sprangerio bei kitų, nebent kažkada partinėse mokyklose išmoko primityvios demagogijos meno) veržimąsi į Seimą per šiuos rinkimus, aiškiai matyti, kad daugelis šių žmonių ne tik nėra intelektualūs, neturi ne tik ideologinių nuostatų, bet ir kultūros bei moralės. Ir jie vadovaujasi nuo seno įsigalėjusia rusiška nuostata: apgauk artimą savo arba artimas apgaus tave tris kartus ir dar sušoks ant tavo kapo. O šiemetinės rinkimų kampanijos primityvi agitacija rodo, kad jai nėra nei ribų, nei pabaigos, nei tikslo
Juo didesnė netvarka, tuo linksmiau gyventi. Didesnio ir mažesnio rango karaliukai, pasitelkę į pagalbą visą armiją pakalikų, likimo ir apsukrumo dėka atsidūrusių arčiau lovio, pradėjo žūtbūtinę kovą. Nuo pat nepriklausomybės atkūrimo pradžios senoji partinė nomenklatūra lengvai neatiduoda privilegijų ir sinekūrų (gerai apmokamų ir nereikalaujančių jokio darbo tarnybų). Už jas kaunamasi, o kovos priemonės pačios įvairiausios. Labai efektyviai veikia kaltinimai pataikavimu Vašingtonui ir Briuseliui, taip pat rūpesčio darbo žmonėms deklaravimas. Tarsi ta darbo klasė sovietiniais laikais būtų turėjusi kokią nors valdžią, apie kurią nepaliaujama dūsauti. Todėl pažadai pilasi tarsi iš gausybės rago. Vienas jų jokiu būdu nenutolti nuo Rusijos, nes tai ji, dujų ir naftos doleriuose besimaudanti Maskva, suteiks laimę ir gerovę. Kitaip tariant, nuves atgal ten, kur buvome.
Dabartiniu metu kai kurie pretendentai į valdžią savo tikslą vis dėlto turi. Nors ir ne patys nusibraižė sau tų tikslų planus. Tiesa, kai kurie savo planus slepia ir maskuoja, bet yra du gelbėtojai, kurie tų planų nė neslepia. Tai yra drąsiai afišuojasi, kad dirba Rusijai. Neatsitiktinai per Lietuvos televiziją pačiu laiku buvo parodyta laida apie penktąją koloną ir jos keliamas grėsmes ne tik mūsų valstybės saugumui, bet ir jos egzistavimui apskritai. Antai apsilankęs Visagine Tvarkos ir teisingumo vedlys Rolandas Paksas, beje, kalbėjęs ir diskutavęs tiktai rusiškai, už ką susirinkusių kitataučių buvo iškeltas į padanges, dar kartą pažadėjo tapti Lietuvos prezidentu. O iki tol jo valdžia po Seimo rinkimų suteiks kitataučiams teisę savo regionuose, t. y. Visagine, Vilniaus krašte, o gal ir Klaipėdoje, kalbėti rusų kalba. Nes, pasirodo, Lietuvos įstatymai dėl valstybinės lietuvių kalbos yra blogi ir Paksas bemat juos, kaip ir kitus įstatymus bei Konstituciją, pakeisiąs. Be to, jis leido suprasti, kad Lietuvoje ignoruojami kitataučiai. Visame gražume atsiskleidė draugo Rolando internacionalinio auklėjimo recidyvai: R. Paksas pažadėjo nusispjauti ir į Briuselį dėl Ignalinos AE uždarymo, ir pasodinti į Lukiškes visus politikus, kaltus dėl klestėjusios sovietų Lietuvos pramonės ir žemės ūkio prichvatizacijos. Gavo pylos ir prezidentas Valdas Adamkus, kuris, pasirodo, dirba ne Lietuvos, o Amerikos ir amerikiečių labui, be reikalo užsipuola Rusiją. Visagino rusų ir jų žurnalistų paklaustas, ar jis užims sostinės mero postą, kai į Seimą bus išrinktas jo tarnas dabartinis meras J. Imbrasas, R. Paksas atsakė: Esu tikras 100 procentų, bet aš nesirengiu užimti tų pareigų, nors ir laikau jas garbingomis, o mero veiklą vertinu kaip įdomią. Turiu kitą planą ir uždavinį noriu tapti šalies prezidentu. Ir juo tapsiu. (Versta iš rusų kalbos red.)
Visa Lietuvoje išeinanti spauda rusų kalba bei informacinės agentūros džiūgauja, kad Lietuvos nacionalistų valdžiai ateina galas. Ir tiems nacionalistams, ir socializmo griovėjams duobę, be R. Pakso, jau iškasė Fronto lyderis Algirdas Paleckis. Tas irgi rėžia kalbas, kad eisiąs savo senelio, esą buvusio Lietuvos parlamento vadovu (!), didžiojo kovotojo už šviesų rytojų Justo Paleckio keliu. Esą tam visiškai pritaria ir jo tėtušis dabartinis europarlamentaras Justas Vincas Paleckis. Dar daugiau, pasigyrė, kad visada gegužės 9-ąją švenčia vadinamąją pergalės dieną ir nuolat bendrauja su karo veteranais ir kovotojais už socialistinę Lietuvą. Na, visai kaip ir jo mylimas senelis. (Žiūr. nuotrauką, kurioje senelis inspektuoja stribus. Iš J. Paleckio knygos Dviejuose pasauliuose. Vilnius Vaga, 1983 m.) Tiesa, jo mylimas senelis ir prezidentas toje knygoje rašė: Mano darbas Maskvoje sutapo su tokiais įžymiais įvykiais kaip Didžiosios Spalio socialistinės revoliucijos 50-metis ir Lenino gimimo 100-osios metinės. Kremliaus Suvažiavimų rūmuose iškilmingų posėdžių prezidiume, sėdėdamas greta partijos ir tarybinės vyriausybės vadovų, revoliucijos veteranų, šaunių kovotojų už socializmo ir komunizmo reikalą, susijaudinęs galvodavau apie likimą, kuris mane, kalvio sūnų, buvusį darbininką ir dailidę, mokytoją ir žurnalistą, atvedė į socialistinės valstybės atstovų eiles.
Koks laimingas ir išdidus buvau, kad jubiliejinių Spalio švenčių dienomis Pravda išspausdino mano eilėraštį Žemės atgimimas, o Lenino metinių proga Leninui ir Partijai.
Kaip liaudies milijardų žvilgsniai saulėj susitinka
Ties Kremliumi žmonijos taurios mintys susirinko.
Geriausios viltys telkiasi, ką ugdė visos kartos,
Visomis žemės kalbomis nūn skamba vienas vardas
Tai liaudis, LENINĄ pagerbdama, jam taria ačiū,
Kad Spaly jis su Partija pasuko žemės ašį.
Visais keliais į komunizmą Leninas mus veda,
Didingą, šviesią ateitį tas amžius žmogui žada.
Taigi, du Maskvos penktosios kolonos komisarai jau pasiskelbė. Visa nelaimė, kad tai tik ledkalnio viršūnė. Šie tiktai statistai. Tikrieji vadai yra visai kiti. Štai Lietuvos pramonininkų konfederacijos prezidentas milijardierius ir Gazpromo žmogus Bronislovas Lubys ant kilimėlio pokalbiui pagal grafiką susikvietė visų partijų vadus. Ir nurodė jiems, kokią prorusišką politiką vykdyti jie privalės po Seimo rinkimų. Gavo pylos netgi draugė Kazimira, kuri per neapsižiūrėjimą paskyrė užsienio reikalų ministru Petrą Vaitiekūną, kuris užsipuolęs Rusiją dėl Gruzijos užpuolimo, pasirodo, labai nuvylė pramonininkų konfederacijos prezidentą ir jo draugus. Išsigandęs ministras netgi aiškinosi, kad tai padarė ne savo valia, nes Lietuvos užsienio politiką formuoja Prezidentas ir kiti. Prie tų kitų tas pats A. Paleckis paskyrė netgi patį socdemų partijos vadą ir premjerą G. Kirkilą, kuris, pasirodo, yra didesnis konservatorius už prof. V. Landsbergį. Ir netgi jį lenkiąs
Negi iš tiesų gali atsitikti tokia katastrofa, kuri gali būti jau paskutinė. Ir tai gali įvykti be šlovingosios, nenugalimosios Raudonosios armijos pagalbos baudžiavos jungą užsidėsime savo politinių nukeipėlių, lenkiškai bydlų rankomis.
© 2008 XXI amžius
|