|
Laukit šuneliai rudenį dvės kumelė
Į kokią beviltišką padėtį pakliuvo pieno ūkiai ir kaip išsigelbėti iš jos!? Smulkiesiems gamintojams už pieno kilogramą moka 40-60 centų. Stambieji gamintojai iš gautų pajamų irgi nepadengia pieno gamybos kaštų. Visi šaukiame, kad blogai, bet niekas mūsų negirdi šuns balsas į dangų neina. Neseniai per radiją girdėjau kalbant Žemės ūkio ministerijos atstovą, kuris patarė ūkininkams taip jautriai nereaguoti į pieno kainų sumažėjimą jos nebus visą laiką tokios mažos, viskas nuolat keičiasi. Kalbama, kad rudenį vėl pakils pieno supirkimo kainos. Tad žemdirbiams telieka, kaip liaudis sako, laukit šuneliai rudenį dvės kumelė. Taigi bus rinkimai, gausim visi po apgraužtą kaulą. Peršasi išvada, kad dabar pieno perdirbėjai ir prekybininkai mūsų sąskaita kaupia pinigus rinkimams. Už juos prieš rinkimus pakels pieno kainas, padarys gerą reklamą, kad vėl išrinktume tuos pačius, kurie iki šiol jiems leidžia savivaliauti, padeda gauti didžiulius pelnus. Pritariu visoms žemdirbių akcijoms. Turėjau dvylika karvių ir kritus pieno supirkimo kainoms buvau priversta jas parduoti, nes veltui dirbti neapsimoka. Manau, žemdirbiams galėtų padėti ir miesto žmonės, ypač profsąjungos, organizuoti didžiųjų prekybos centrų boikotus sulig kiekvienu kainų pakėlimu. Be to, žemdirbiams reikėtų patiems parduoti savo produkciją organizuojant mobilius turgelius, muges teritoriniu principu. Čia turėtų pagalbą teikti seniūnijos, savivaldybės. Į turgelius neįsileisti perpardavinėtojų maisto produktais atvežtais iš kitur.
Atkūrus Nepriklausomybę pati valstybė nuskriaudė ūkininkus negrąžindama jiems turėtos kooperatinės nuosavybės: pieninių, smulkių maisto produktų perdirbimo įmonių, Lietūkio sandėlių. Dar ir dabar valstybė privalo surasti lėšų tas skolas kompensuoti naujai besikuriantiems kooperatyvams ir smulkioms įmonėms. Mano nuomone, mūsų mažai valstybei visiškai nereikia stambių monopolinių įmonių, nes jų nėra daug ir tai sudaro sąlygas karteliniams susitarimams. Jie su dideliais pinigais galėtų eiti į kitas šalis uždirbti Lietuvai pinigų, ten rastų ir pigesnės darbo jėgos. Lietuvoje turėtų vyrauti tik smulkus ir vidutinis verslas. Ypač reikėtų skatinti šeimyninį verslą. Jaunų šeimų smulkus verslas galėtų būti be jokių mokesčių, jame dirbtų tik šeimos nariai, o trūkstant darbo rankų būtų gausesnės šeimos. Tik tvirtos ir gausios šeimos yra valstybės pagrindas.
Paskutinė galimybė ūkininkams yra rinkimai. Manau, reikia grįžti prie Sąjūdžio žmonių ir partijų, kilusių iš jų. Sudarykime galimybę Sąjūdžio žmonėms užbaigti pradėtus darbus. Viską vertinkime krikščioniškos moralės normomis, darysime mažiau klaidų.
Renata JUŠKIENĖ,
Tėvynės sąjungos Lietuvos krikščionių demokratų partijos narė
Kupiškio rajonas
© 2008 XXI amžius
|