Pirmasis puslapis
Aktualijos
Atmintis
Darbai
Katalikų
    bendruomenėse
Krikščionybė
    šiandien
Lietuva
Mums rašo
Ora et labora
Pozicija

2001 metai
2002 metai
2003 metai
2004 metai
2005 metai
2006 metai
2007 metai
2008 metai

Popiežiaus patarimai Prancūzijos vyskupams

Mindaugas BUIKA

Prancūzijos maldininkai Lurdo Dievo Motinos šventovėje laiko iškėlę Šventąjį Tėvą sveikinančią vėliavą

Popiežius Benediktas XVI kalba susitikime su prancūzų vyskupais. Šalia – Prancūzijos Vyskupų konferencijos pirmininkas Paryžiaus arkivyskupas kardinolas Andre Ventrua

Piligrimai su Šventuoju Tėvu eina Eucharistijos procesijoje Lurde

Sekuliarizacijos sąlygų problemos ir viltys

Praėjusio vizito Prancūzijoje metu vienu svarbiausių įvykių vietinės Bažnyčios gyvenimo stiprinimui buvo popiežiaus Benedikto XVI pastabos, išsakytos susitikime su vyskupais. Daugiau kaip pusantro šimto prancūzų katalikų hierarchų kartu su Vyskupų konferencijos pirmininku Paryžiaus arkivyskupu kardinolu Andre Ventrua rugsėjo 14 dieną Lurdo Dievo Motinos šventovėje klausė Šventojo Tėvo kalbos apie aktualius katechizavimo, pašaukimų ugdymo, liturgijos šventimo, šeimos ir jaunimo sielovados, Bažnyčios ir valstybės santykių, ekumeninio ir tarpreliginio dialogo klausimus. Tai buvo pirmasis vienas didžiausių Europos valstybių katalikų ganytojų in corpore pasimatymas su Benediktu XVI nuo jo jau trejus su puse metų besitęsiančio pontifikato pradžios.

Vatikane paskelbtais 2007 metų statistiniais duomenimis, iš 61,5 milijono Prancūzijos gyventojų – 75,5 proc. (46,5 mln.) yra katalikai. Administraciniu atžvilgiu vietinė Bažnyčia padalinta į 98 arkivyskupijas ir vyskupijas su 16,5 tūkstančio parapijų ir beveik 700 kitokio pobūdžio pastoracinių centrų. Dabar sielovadoje darbuojasi 186 arkivyskupai ir vyskupai, 21 tūkstantis kunigų, 42,5 tūkstančio vienuolių, pusantro tūkstančio įžadus davusių pasauliečių, 63 tūkstančiai katechetų. Kunigystei ruošiasi 1,5 tūkstančio seminaristų. Daugiau kaip 10 tūkstančių katalikiškų švietimo įstaigų (nuo vaikų darželių iki universitetų) mokosi 2 mln. vaikų ir jaunų žmonių. Prancūzijos bažnytinės institucijos ir vienuolijos išlaiko 94 ligonines, 103 klinikas, 520 senelių ir neįgaliųjų globos namų, 96 našlaitynus, 49 šeimos ir gyvybės gynimo centrus, 247 socialinės reabilitacijos įstaigas.

Dabartinės perdėtos sekuliarizacijos sąlygomis Prancūzijos katalikiškoje aplinkoje ryškėja tiek susirūpinimą keliančios, tiek viltį nešančios tendencijos. Kaip rodo sociologiniai tyrimai, trys ketvirtadaliai šalies gyventojų niekada nėra skaitę Šventojo Rašto; beveik pusė prancūzų teigia, kad su religija neturi nieko bendro arba iš viso nėra tikintys ir tik apie 10 proc. jų dalyvauja pamaldose kiekvieną šventadienį. Kita vertus, kasmet daugėja sugrįžtančių į tikėjimą (kiekvienais metais Krikšto sakramentą priima apie 10 tūkstančių suaugusių žmonių), gana aktyvus naujųjų katalikiškų sąjūdžių veikimas, stiprėja tradicinių katalikų bendruomenės, daug jaunų šeimų nusprendžia atostogas praleisti vienuolynų aplinkoje.

Prancūzijoje dėl pašaukimų stygiaus trūksta kunigų: Antrojo pasaulinio karo pabaigoje (1945 metais) nepaisant didelių praradimų frontuose (žuvo du tūkstančiai kunigų ir daugiau kaip pusantro tūkstančio klierikų), šalyje buvo 45 tūkstančiai kunigų, tai yra dvigubai daugiau nei šiuo metu. Apie 2000-uosius metus naujai įšventinamų kunigų skaičius nustojo mažėti, stabilizavosi ir netgi šiek tiek išaugo (daugiausia dėl tradicinių katalikų aktyvumo), tačiau jis toli gražu nėra pakankamas ir ypač provincijoje dvasininkui neretai tenka aptarnauti po kelias parapijas. Didžiųjų miestų pakraščiuose trūksta bažnyčių, tačiau sekuliarizuota valdžia nerodo noro ir neskiria lėšų naujų maldos namų statybai. Bažnyčia remiasi tikinčiųjų aukomis. Prancūzijoje kasmet suaukojama apie 320-350 milijonų eurų. Kaimyninėje Vokietijoje, kur Bažnyčios narių mokesčiai yra privalomi, diecezijos ir parapijos yra žymiai turtingesnės.

Tačiau turimą materialinį nepriteklių prancūzų sielovadininkai stengiasi kompensuoti dvasinėmis pastangomis, kad Bažnyčia išbristų iš netikrumo situacijos. „Tas netikrumas yra šių laikų išbandymas, kurį reikia išgyventi su pasitikėjimu ir viltimi“, – teigė pavasarį vykusioje Prancūzijos episkopato asamblėjoje kardinolas A. Ventrua. Jis nurodė į pastarųjų dešimtmečių socialinius ir kultūrinius pokyčius, kuriems Bažnyčia iš dalies nebuvo pasiruošusi. Todėl dabar reikia galvoti ne apie reformas, bet kaip suvienyti aktyvių pasauliečių ir dvasininkų evangelizacinį veikimą ir ta misijinė dinamika tikrai neštų vaisių, tvirtino Prancūzijos vyskupų konferencijos pirmininkas.

Bažnyčioje visi turi jaustis kaip namuose

Rugsėjo 12-osios susitikime su prancūzų katalikų ganytojais popiežius Benediktas XVI išdėstė nuoseklią evangelizacinės veiklos programą. Jis dar kartą priminė religinio švietimo svarbą, pabrėždamas, jog kiekvieno krikštyto asmens Dievo troškimui ir gyvenimo prasmės supratimui „katechezė turi fundamentalę reikšmę“. Religiniame švietime privalu vadovautis 1994 metais paskelbtu Katalikų Bažnyčios Katekizmu, kuris „pateikia darnią katalikiškojo tikėjimo sintezę ir užtikrina, kad Evangelijos skelbimas yra tikrai ištikimas jos turinio turtams“.

Pabrėžęs, kad tikybos mokyme svarbiausia yra ne „metodas, bet turinys“, Šventasis Tėvas ragino vyskupus uoliai rūpintis kvalifikuotu katechetų rengimu. Čia tinkamu pavyzdžiu laikytinas tautų apaštalas šv. Paulius, kurį jis pavadino „didžiausiu visų laikų katechetu“ ir kurio dutūkstantąsias gimimo metines šiemet minime. Evangelizacinių uždavinių vykdymui vyskupų artimiausi pagalbininkai ir bendradarbiai, be abejonės, yra dvasinio luomo nariai – kunigai ir vienuoliai bei vienuolės – todėl jų „pašaukimų skatinimas dabar yra labiau reikšmingas negu bet kada anksčiau“, – pripažino Benediktas XVI. Jis ta proga išreiškė padėką bei padrąsinimą šeimoms, parapijoms ir bažnytiniams sąjūdžiams, kurie yra „derlinga dirva duodanti gerą“ pašaukimų vaisių.

Popiežius sakė, kad niekada per daug nebus kalbama apie kunigystės būtinumų Bažnyčiai ir apie tai, kad kai kurių kunigo funkcijų negalima deleguoti pasauliečiams. Pabrėždamas kunigo vaidmens svarbą, Šventasis Tėvas prašė vyskupų „padėti savo kunigams gyventi gilioje vienybėje su Kristumi“, kadangi nuo jų dvasingumo priklauso ir apaštalavimo sėkmė. Tam reikšminga yra Prancūzijos žemės sūnaus kunigų globėjo šventojo Arso klebono (Vanjė) „mokykla“, kurioje nuolat kartojama, kad svarbiausia kunigo pareiga yra „Kristaus kūno ir kraujo davimas tikintiesiems“ ir nuodėmių atleidimas per išpažintį. Benediktas XVI ragino vyskupus rūpintis kunigų visapusišku (žmogišku, intelektualiniu ir dvasišku) lavinimu ir jų gyvenimo sąlygomis. „Kunigams reikia jūsų meilės, jūsų padrąsinimo ir jūsų rūpestingumo. Būkite  jiems artimi ir ypač globokite tuos, kuriems iškilo sunkumų, ir kurie yra ligoti bei susenę“, – sakė jis

Atkreipęs dėmesį į liturginio pamaldumo svarbą tiek dvasininkų gyvenime, tiek katechezėje, Šventasis Tėvas priminė prieš metus paskelbtą savo dokumentą „Summorum Pontificum“, kuriuo sudarytos sąlygos naudoti „lotyniškąjį“ 1962 metų Mišiolą, panašiai kaip ir popiežiaus Pauliaus VI reformuotą 1970 metų liturginį apeigyną. Dar rugsėjo 12 dieną lėktuve surengtoje spaudos konferencijoje atsakydamas į vieno žurnalisto klausimą popiežius Benediktas XVI pabrėžė, jog kartais reiškiamas nerimas, dėl leidimo be jokių apribojimų celebruoti „lotyniškąsias“ (Tridento) šv. Mišias nėra grįžimas atgal nuo Vatikano II Susirinkimo naujovių. Pasak Šventojo Tėvo, dokumentas  „yra tiesiog tolerancijos aktas“ tų tikinčiųjų atžvilgiu, kurie yra prisirišę prie senųjų šv. Mišių. „Tai – nedidelė grupė“, kadangi „lotyniškajai liturgijai“ reikia specialaus pasirengimo, bet šiems žmonėms vyskupai turi rodyti „savo meilę ir nuolaidumą“ leisdami jiems dalyvauti pamaldose pagal prieš Vatikano II Susirinkimą galiojusias apeigas. Paryžiaus dienraščio „Le Figaro“ duomenimis, dabar Prancūzijoje 200 parapijų aukojamos lotyniškosios šv. Mišios, kuriose dalyvauja 50-100 tūkstančių katalikų. Kalbėdamas Prancūzijos vyskupams popiežius Benediktas XVI pasidžiaugė dėl tokių „naujų potvarkių vaisių“ ir reiškė viltį, kad „sutaikanti dvasia“ įsivyraus. Kai kurie vyskupai nelabai pritaria „Summorum Pontificum“ įgyvendinimui tiek dėl teologinių tiek dėl „ideologinių“ priežasčių bei organizacinių problemų (nėra atitinkamai parengtų kunigų).

„Aš suprantu jūsų sunkumus, tačiau neabejoju, kad per tam tikrą laiką galėsime rasti sprendimus, kurie visus patenkintų“, – sakė Šventasis Tėvas. Jis pabrėžė, kad kiekvienas tikintysis, taigi, ir vadinamieji tradicionalistai, Bažnyčioje turi jaustis kaip savo namuose ir nebūti atstumtais. „Dievas, kuris myli visus vyrus ir moteris ir nori, kad niekas nebūtų prarastas, patiki mums šią misiją paskirdamas savosios kaimenės ganytojais, – pabrėžė Popiežius. – Mes galime tik dėkoti Jam už šią garbę ir mums suteiktą pasitikėjimą. Todėl visuomet stenkimės būti vienybės tarnais!“

Šeimos, jaunimo ir dialogo aktualijos

Tarp kitų asmeninio ir visuomeninio gyvenimo problemų Benediktas XVI nurodė į sudėtingą šeimos situaciją. Iš dalies tokia situacija susiklostė dėl pastaraisiais dešimtmečiais įvairiose šalyse priimtų liberalių įstatymų, pakirtusių šeimos, kaip „pirmapradės visuomenės ląstelės“, pagrindus. Palaipsniui šiuolaikinių žmonių sąmonėje susiformavo nuomonė, kad santuokinis įsipareigojimas neturi būti stabilus ir skirtas „žemiškosios laimės kūrimui per Dievo dovanotų vaikų gimdymą“. Tačiau ir dabartinis patyrimas patvirtina, kad tradicinė šeima lieka svarbiausiu pagrindu, kuriuo remiasi visuomenės ir Bažnyčios gyvenimas. „Kuo daugiau šeimų vadovaujasi Evangelijos dvasia ir vertybėmis, tuo turtingesne tampa Bažnyčia ir geriau atlieka savąjį pašaukimą“, – aiškino Šventasis Tėvas kviesdamas vyskupus toliau plėtoti šeimų sielovadą ir remti tas bažnytines struktūras, kurios globoja šeimą.

Nurodęs į didėjantį skyrybų skaičių, jis priminė, kad Bažnyčios mokymas apie Santuokos sakramento neišardomumą lieka nepakitęs. Ji turi likti ištikima savo Kūrėjo Mokytojo ir Viešpaties Jėzaus Kristaus suteiktam mandatui, todėl kartu su Juo be paliovos kartoja: „Ką tad Dievas sujungė, žmogus te neperskiria“ (Mt 19, 6). Atkreipęs dėmesį į „ypač skausmingą padėtį“ tų žmonių, kurie yra išsiskyrę ir sudarę naują, jau nesakramentinę santuoką, popiežius Benediktas XVI sakė, jog iškylančios iniciatyvos Bažnyčiai „palaiminti tokias netvarkingas sąjungas negali būti priimtos“. Jis nurodė į posinodinį apaštalinį paraginimą „Familiaris Consortio“, kuriame tie dalykai yra išsamiai aptarti su „pagarba tiesai ir meilei“.

Šventasis Tėvas taip pat sakė, kad jauni žmonės turi likti Bažnyčios hierarchų pastoracinio rūpesčio centre. Jis prisiminė neseniai Sidnėjuje vykusias Pasaulio jaunimo dienas, kur jį sužavėjo jaunimo entuziazmas ir dvasingumas, kas ypač svarbu šių dienų „instinktais grindžiamame“ visuomenės gyvenime. Popiežius priminė savo pirmtako Jono Pauliaus II žodžius, Prancūzijos jaunimui, sulaukusius karšto pritarimo, kad „moralinis palaidumas nepadaro žmonių laimingais“. Benediktas XVI meldė Šventosios Dvasios, kad ji nuteiktų jaunų žmonių širdis gyventi pagal „tikros laimės kriterijus“.

Kalbėdamas apie Bažnyčios ir valstybės santykius, kurie Prancūzijoje yra gana sudėtingi ir turi ilgą istoriją, Šventasis Tėvas sakė, kad Vatikanas pripažįsta tą unikalią situaciją. (Šia tema Benediktas XVI atskirai kalbėjo susitikime su prancūzų politikais Eliziejaus rūmuose ir jo kalba buvo išsamiai apžvelgta „XXI amžiuje.“) Prancūzijos krikščioniškosios šaknys, apie kurias nuolat primena ir dabartinis šalies prezidentas Nikola Sarkozy, „įgalina kiekvieną šalies gyventoją geriau suprasti savo ištakas ir paskirtį“. Popiežius kalbėjo, kad Bažnyčiai reikia veikti pagal galiojančius valstybės įstatymus (taigi, jis nereikalavo 1905 metų prieštaringo valstybės ir Bažnyčios atskyrimo įstatymo atšaukimo), kartu ieškant naujų kelių ir interpretacijų gyvenimui pagal tas fundamentalias vertybes, pagal kurias yra suformuotas tautos identitetas.

Bažnyčia nereikalauja sau jokių valstybinių prerogatyvų ir nenori užimti valstybės vietos. Kaip tikėjimu grindžiama bendruomenė, ji nori laisvai veikti, nelikdama izoliuota savyje, prisiimdama atsakomybę visuomenei, kurioje gyvena. Šia prasme yra siektinas, „sveikas bendradarbiavimas tarp politinės bendruomenės ir Bažnyčios, kuris pripažįstant ir gerbiant jų nepriklausomybę ir autonomiją savose sferose leistų kartu tarnauti kiekvieno asmens ir visos visuomenės pažangai“, – patvirtino Šventasis Tėvas. Be kita ko, jis nurodė į reikšmingą apaštališkojo nuncijaus misiją, kuris Šventojo Sosto vardu dalyvauja Bažnyčios ir valstybės bendradarbiavimo iniciatyvose, aktyviai stebėdamas vietos bažnytinį gyvenimą ir padėtį visuomenėje.

Baigdamas kalbą Prancūzijos vyskupams popiežius Benediktas XVI nurodė į ekumeninio ir tarpreliginio dialogo svarbą darniam visuomenės gyvenimui ir geresniam Tiesos pažinimui. (Prancūzijoje tai ypač svarbu santykiuose su musulmonais, kurių bendruomenė yra didžiausia Europoje ir sudaro iki 10-15 proc. vietos gyventojų.) Tam reikia „abipusio supratimo siekio, kadangi ignoravimas daugiau griauna nei stato“. Dialogo efektyvumui nepakanka tik geros valios, bet reikia tinkamos tikybinės formacijos, krikščioniško suvokimo, kad „pats Kristus yra tiesa“. Globalizuotoje ir daugiau kultūrinėje visuomenėje, kurioje tarpsta skirtingos religijos, reikia „skelbti Tiesą ir praktikuoti Meilę, kad būtų pasiektas kiekvienas žmogus, net ir už regimos Bažnyčios ribų“, – sakė Šventasis Tėvas.

© 2008 „XXI amžius“