|
Paminklas partizanams
Ginkluota kova atvedė į partizanų gretas Klemensą Rušinską-Genį (g. 1929 m., kuopos vadą), Vytautą Trepėnaitį-Šalmą (g. 1929 m., kuopos žvalgybos skyriaus vadą), Vytautą Būdžių-Vytenį ir Juozą Pijų Gaščiulį-Dagilį. Šie Tauro apygardos Kęstučio rinktinės 69-os kuopos partizanai žuvo Sarmačinų kaime 1949 metų vasario 4 dieną. Liudvika Šnirpūnienė iš Vilkaviškio, gyvenusi tuo metu kaimynystėje, gerai prisimena tą baisią pavakarę (ji, beje, teigia, kad miško broliai žuvo 1947 metais): Kaip skėriai iš visų pusių pradėjo supti Dėdelės sodybą. Pajutę pavojų, keturi partizanai dar bandė prasiveržti į netoliese esantį miškelį, bet priešų buvo labai daug.
Iškilmingas šv. Mišias Vilkaviškio Katedroje už žuvusius aukojo iš Vilniaus atvykęs monsinjoras Alfonsas Svarinskas. Prasmingame pamoksle kunigas kalbėjo apie meilę ir pareigą tėvynei, prašė visų laikytis dešimties Dievo įsakymų.
Po šv. Mišių virtinė mašinų nusidriekė Sarmačinų kaimo link. Pilviškių seniūnas V . Judickas pasirūpino, kad kaimo keleliai, kuriais teko važiuoti iki LGGRC pastatyto paminklo, būtų pravažiuojami. Į renginį atvyko daug garbingų svečių, giminės, artimieji, tremtiniai, šauliai iš įvairių vietų, krašto muziejaus darbuotojai.
Mons. A. Svarinskas pašventino paminklą ir priminė susirinkusiems vyskupo M. Reinio žodžius: Tebus pašlovinti nenusilenkę prieš netiesą. Jis papasakojo ir apie neseniai Laukuvoje (Šilalės r.) pašventintą didingą paminklą partizanei Irenai Petkutei-Neringai. Šiam paminklui Šilalės savivaldybė skyrė per 30 tūkstančių litų. Ji žuvo būdama 20-ties metų. Irena galbūt būtų tapusi poete, savo talentu džiuginusi Lietuvą. Ir Sarmačinuose žuvę jauni vyrai būtų galėję auginti vaikus, puoselėti savo tėvynę, kurią mylėjo labiau už gyvenimą, kalbėjo žuvusiojo Vytauto Trepėnaičio-Šalmo brolis ir sesuo.
Paminklo šventinime dalyvavęs atkurtosios Tauro apygardos partizanų vado pavaduotojas Vytautas Raibikis pažymėjo, kad šiandien trūksta pasiryžimo ir dvasios stiprybės, kurią turėjo jaunoji karta, per 20 nepriklausomybės metų išsiugdžiusi galingą Tėvynės meilę. Jis apgailestavo, kad renginyje maža jaunų žmonių ir pasigedo valdžios vyrų įnašo statant ir prižiūrint paminklus. Beje, šį kartą nebuvo jokio atstovo iš Savivaldybės. Tačiau galima pasidžiaugti nemažu būriu žmonių, atvykstančių į kiekvieną renginį. Pagirtina, kad visada aktyviai iškilmėse dalyvauja P. Karužos kuopos šauliai. Šventei iškilmingą foną sudarė ansamblio Atmintis dainininkių atliekamos dainos (vadovė D. Barauskienė), Laisvės kovų atminimui nuvilnijo DLK Vytenio bendrosios paramos logistikos karių garbės salvės ir susirinkusiųjų giedamas Lietuvos himnas.
Šiurpias dienas prisiminė ir šio renginio iniciatorius, prisidėjęs prie paminklo aplinkos sutvarkymo, partizanų ryšininkas Vytautas Sedzeniauskas. Su ašarom akyse jis pasakojo apie jaunų patriotų pasiaukojimą, jų ryžtą ir atsidavimą, ištikimybę partizano priesaikai. Labai prasmingai nuskambėjo partizanų dukters Martinos Aštrauskaitės-Bikuličienės mintys apie istorinės atminties saugojimą.
Renginio pabaigoje LPKTS valdybos narė Birutė Kažemėkaitė įteikė šauliui Vytautui Sedzeniauskui II laipsnio žymenį Už nuopelnus Lietuvai. Paminklo šventinimo iškilmėse padainuoti partizanų dainas visus kvietė šaulių ansamblis, vadovaujamas Algimanto Šerono.
Dalija Agota KARKIENĖ,
LPKTS Vilkaviškio skyriaus pirmininkė
© 2008 XXI amžius
|